Isaac Asimov - Net patys dievai

— Neįtikėtina, kad vėl sugrįžta tiek užmirštų dalykų!

Juk apie Helemą to nebūtų buvę galima pasakyti?

— Ko gero.

— Nepaisant to, jūsų veikla nutrūko. Juk tuo laiku, kai vyko minėtas pokalbis — manau, kad dalyvavote jame savo iniciatyva, — jūs dirbote žaislų fabrike…

— Kosmetikos, — prislėgtu balsu pasakė Denisonas. — Vyriškos kosmetikos. Ši aplinkybė man, žinoma, nepadėjo sudominti klausytojų. — Be abejo. Taip jau yra. Jūs, rodos, buvote komivojažierius?

— Vadovavau prekių realizavimo skyriui. Ir vėlgi darbas ėjo kaip iš pypkės. Kai aš nusprendžiau viską mesti ir keliauti į Mėnulį, buvau iškilęs jau iki kompanijos viceprezidento posto.

— Ar Helemas prisidėjo prie šito — prie to, kad metėte mokslą?

— Susitarkime nebeliesti šios temos, sere! — tarė Denisonas. — Dabar visa tai nebeturi jokios reikšmės. Aš buvau šalia, kai Helemas aptiko volframo konversiją ir padarė pradžią tai įvykių grandinei, kuri galiausiai atvedė prie Elektroninio Siurblio. Neįsivaizduoju, kas būtų atsitikę, jeigu manęs tenai nebūtų buvę. Gal po mėnesio abu su Helemu būtume mirę nuo spindulinės ligos, o gal po šešių savaičių žuvę branduolinio sprogimo metu. Sunku nuspėti. Bet aš ten buvau, ir iš dalies per mane Helemas pasidarė tuo, kuo jis yra dabar, o aš dėl tos pačios priežasties irgi esu tas, kas esu. Velniop smulkmenas. Ar jums to pakaks? Šiaip ar taip, daugiau nieko nepasakosiu.

— Manau, pakaks. Vadinasi, jūs griežiate dantį ant Helemo?

— Be abejo, karštos meilės jam tuo laiku nejaučiau.

Nejaučiu ir dabar.

— Tad ar nebuvo jūsų argumentai prieš Elektroninį Siurblį inspiruoti noro pakenkti Helemui?

— Aš protestuoju prieš šią apklausą,— pasakė Denisonas.

— Apklausą? Jokių duomenų prieš jus nerenku. Visa tai man pačiam rūpi, nes domiuosi Siurbliu ir kai kuriais kitais klausimais.

— Ką gi, tuomet tenka prisipažinti, jog čia galima būtų įžvelgti asmeninių motyvų. Iš antipatijos Helemui norėjosi tikėti, kad jo populiarumas ir šlovė pelnyti nesąžiningai. Pradėjau nagrinėti Elektroninį Siurblį, tikėdamasis rasti kokių trūkumų.

— Todėl ir radote?

— Ne! — Denisonas trenkė kumščiu į krėslo ranktūrį ir nuo smūgio pastebimai kilstelėjo į orą.— Ne todėl.

Taip, aš suradau trūkumą, bet tai iš tikrųjų buvo trūkumas. Bent jau — mano manymu. Aš neišradau jo vien tam, kad galėčiau įgelti Helemui.

— Apie išradimą negali būti nė kalbos, — ėmė raminti jį Gotšteinas. — Man ir į galvą tokia mintis nebuvo atėjusi. Tačiau, kaip žinoma, norint daryti išvadas ties pačia žinomų faktų riba, reikia griebtis prielaidų. O tos prielaidos miglotoje nežinomybės sferoje gali būti ir vienokios, ir kitokios, priklausomai… na, kad ir nuo emocinio nusiteikimo. Tad jūsų prielaidų kryptį, ko gero, lėmė antihelemiškas nusiteikimas.

— Tai tuščias pokalbis, sere. Tuo laiku mano išvada man atrodė ganėtinai pagrįsta. Bet aš juk ne fizikas. Aš esu — tai yra buvau — radiochemikas.

— Helemas taipogi buvo radiochemikas, o dabar jis žymiausias pasaulio fizikas.

— Jis ir dabar radiochemikas. Tik ketvirčiu amžiaus atsilikęs.

— Apie jus to nepasakysi. Jūs nepagailėjote jėgų persikvalifikavimui.

— Kaip nuodugniai jūs mane ištyrėt! — užsiplieskė Denisonas.

— Aš juk sakiau, kad padarėte man įspūdį. Tiesiog stebėtina, kaip atgyja praeitis! O dabar norėčiau pereiti prie dar vieno klausimo. Ar jūs pažįstate fiziką Piterį Lamontą?

— Teko susitikti, — nenoriai atsakė Denisonas.

— Kaip jūs manote, ar jis taip pat buvo daug žadantis?

— Aš jo gerai nepažįstu, kad galėčiau spręsti.

— O jo teorijos ar bent kiek pagrįstos?

— Jeigu negalima įrodyti, jog yra priešingai, tai, sakyčiau, pagrįstos.

Gotšteinas iš lėto atsilošė kėdėje, kuri atrodė labai trapi ir Žemėje nebūtų atlaikiusi jo svorio.

— Ar galėčiau sužinoti, kaip jūs susipažinote su Lamontu? — paklausė jis. — Ar susitikote tik tuomet, kai išgirdote apie jo reputaciją?

— Mums teko kelis kartus kalbėtis. Jis ketino rašyti Elektroninio Siurblio istoriją — nuo pat pradžios, išdėstydamas visą tą mitologinį šlamštą, kuriuo šis buvo apaugęs. Buvau pamalonintas, kad Lamontas mane susirado, kad viską apie mane žinojo. Velniai rautų, džiaugiausi, kad jis žinojo, jog aš gyvas! Bet ką aš jam galėjau pasakyti? Ir kuriems galams? Nebent būčiau susilaukęs vieno kito kreivo šypsnio, o aš jau pavargau nuo jų. Pavargau nuo kančių, nuo gailesčio sau.

— Ar jūs žinote, ką Lamontas veikė pastaruoju laiku?

— Ką jūs turite galvoje? — atsargiai paklausė Denisonas.

— Prieš metus ar kiek anksčiau Lamontas lankėsi pas Bertą.. Aš jau nebedirbau senatoriaus komisijoje, bet mudu retkarčiais susitinkam. Jis man papasakojo apie šį vizitą. Atrodė sunerimęs. Jo manymu, Lamonto argumentai prieš Elektroninį Siurblį gal ir turi pagrindo, bet jis nežinąs, kokių čia būtų galima imtis praktinių priemonių. Aš irgi sunerimau…

— Visi sunerimo, — sarkastiškai metė Denisonas.

— Bet dabar aš galvoju… jeigu jau Lamontas kalbėjosi su jumis ir…

— Stop! Daugiau nesakykite nieko. Man regis, supratau, kurlink jūs sukate, ir noriu jums užbėgti už akių. Jeigu jūs laukiate, kad aš apkaltinsiu Lamontą pasisavinus mano idėją ir vėl palikus mane tuščiomis rankomis, tai klystate. Aš kategoriškai tvirtinu: jokios teorijos neturėjau. Vien tik spėjimą. Jis man nedavė ramybės. Aš pranešiau apie jį. Niekas nepatikėjo. Ir aš numojau į viską ranka. O kadangi įrodymų neturėjau, tai daugiau prie šio klausimo nebegrįžau. Kalbėdamasis su Lamontu, apie tai visai net neužsiminiau. Periodo iki atsirandant Siurbliui — nelietėme. O vėlesnė Lamonto teorija, kad ir kaip primena mano spėjimą, yra jo paties savarankiškai sukurta. Beje, jo išvados kur kas įtikinamesnės ir paremtos griežta matematine analize.

— Atrodo, jūs susipažinęs su šia teorija.

— Apie ją pradėta kalbėti pastaraisiais mėnesiais.

Vyrukui neleidžia spausdintis, niekas rimtai į jį nežiūri, tačiau gandai jau sklinda. Ir net mane pasiekė.

— Suprantu, daktare. Bet aš žiūriu į tai rimtai. Kaip žinote, girdžiu šį įspėjimą jau antrą kartą. Pirmasis — jūsų įspėjimas — senatoriaus taip ir nepasiekė. Mat jis neturėjo nieko bendro su finansinėmis machinacijomis, kurių jis tuomet intensyviai ieškojo. O revizinės komisijos atstovas — tai buvau ne aš — vadino šią teoriją, jūs man atleiskite, kliedesiu. Aš jo nuomonės nepalaikiau. Ir kai šis klausimais vėl iškilo, mane apėmė nerimas. Buvau nusprendęs susitikti su Lamontu, bet visi fizikai, su kuriais pasitariau…

— Tarp jų ir Helemas?

— Ne, Helemo nemačiau. Bet daugumas tų, su kuriais konsultavausi, užtikrino mane, kad Lamonto darbas esąs visiškai nepamatuotas. Ir vis dėlto ryžausi su juo pasimatyti, bet kaip tik tuo metu man buvo pasiūlytos šios pareigos, ir štai aš čia. Ir jūs čia. Dabar suprantate, kodėl jus pasikviečiau? Taigi, jūsų manymu, idėja, kurią iškėlėte jūs ir daktaras Lamontas, teisinga?

— Kitaip tariant, ar tolesnė Elektroninio Siurblio eksploatacija gali sukelti Saulės, o gal ir visos mūsų galaktikos šakos sprogimą?

— Būtent.

— Ką aš jums galiu atsakyti? Mano spėjimas taip ir lieka spėjimu. O Lamonto teorijos nesu smulkiai išstudijavęs — niekur nebuvo spausdinta. O jeigu ir gaučiau pasižiūrėti, tai, ko gero, neįkąsčiau matematinių išvedžiojimų… Pagaliau kokia prasmė? Lamontas nieko neįtikins. Helemas susidorojo su juo, kaip ir su manim, o jeigu jam ir pavyktų Helemą, kaip sakoma, apeiti, tai plačioji visuomenė vis tiek juo nepatikėtų — trumparegiški interesai neleistų. Niekas nenori prarasti Siurblio, o paneigti Lamonto teoriją žymiai lengviau, negu ieškoti išeičių.