Isaac Asimov - Net patys dievai

— Jokio. Viešas pakvietimas keliasdešimties mėnuliečių akivaizdoje taipogi nerodo jokių slaptų kėslų.

Nevilis atsilošė, sunėręs rankas už galvos.

— Būk maloni, Seleną, ir nedaryk išvadų, kai niekas tavęs neprašo. Mane tas tiesiog erzina. Visų pirma, jis nėra fizikas. Juk jis tau šito nesakė, ar ne taip?

Seleną susimąstė.

— Tai aš jam taip pasakiau. O jis nepaneigė, nors neprisimenu, kad pats būtų prasitaręs. Ir vis dėlto… vis dėlto… Esu tikra, kad taip ir yra.

— Melagingas įspūdis, Seleną. Gal jis ir laiko save fiziku, tačiau atitinkamo išsilavinimo neturi ir kaip fizikas nedirba. Kažkokius mokslus baigė, be abejonės, bet nėra dirbęs jokio mokslinio darbo. Negalėjo. Nė viena laboratorija Žemėje nebūtų jo priėmusi. Jo pavardė jau daug metų yra pati pirmoji juodajame Fredo Helemo sąraše.

— Tikrai?

— Gali neabejoti — viską patikrinau. Pati man prikaišiojai, ko aš nepasiskubinau… Viskas taip nuostabu, kad net įtartina.

— Kodėl įtartina? Aš nelabai tave suprantu.

— Ar tau neatrodo, kad toks žmogus prašyte prašosi mūsų pasitikėjimo? Juk, šiaip ar taip, jis neturėtų jausti Žemei sentimentų. — Jeigu duomenys tikri, tai gal ir tavo teisybė.

— Tikrų tikriausi! Bent jau ta prasme, kad būtent tokie man buvo prieinami. Bet galbūt kažkas tyčia mus taip orientuoja?

— Beronai, tai nepakenčiama! Tau amžinai visur vaidenasi sąmokslai. Benas nepanašus…

— Benas? — nusišaipė Nevilis.

— Benas! — tvirtai pasakė Seleną.— Benas nepanašus į nuskriaustą žmogų arba į tokį, kuris stengtųsi sudaryti nuskriausto žmogaus įspūdį.

— Žinoma, bet jis pasistengė palikti tau labai mielo žmogaus įspūdį. Juk sakei, kad jis tau patinka, tiesa? Ir net pabrėžei. Gal jis kaip tik to ir siekė.

— Puikiai žinai, kad mane ne taip lengva apmauti.

— Ką gi, kai aš su juo susipažinsiu, bus aišku.

— Kad tave kur velniai! Aš esu mačiusi tūkstančius visokiausių žemekšlių. Mano toks darbas. Ir tu neturi nė menkiausio pagrindo šaipytis iš mano sprendimų.

Atvirkščiai — pats žinai, kad gali visiškai pagrįstai jais pasikliauti.

— Na gerai. Pažiūrėsim. Nerūstauk. Tiesiog, kai tenka laukti… O tuo tarpu spėk, apie ką aš dabar galvoju? — paklausė Nevilis stodamasis.

— Nė nemanau, — Seleną irgi atsistojo ir, padariusi veik nepastebimą judesį, pasitraukė toliau nuo jo. — Galvok pats vienas. Aš neturiu ūpo.

— Supykai, kad suabejojau tavo išvadomis?

— Aš supykau, kad… Po velnių, nejaugi niekaip negali susitvarkyti kambario?

Ir sulig tais žodžiais Seleną išėjo pro duris.

— Mielai pavaišinčiau jus, — pasakė Gotšteinas, — kokiu nors žemišku skanėstu, daktare, bet man iš principo nebuvo leista nieko atsivežti. Didžiai gerbiamų mėnuliečių manymu, atvykėliams iš Žemės neturi būti sudaromos išskirtinės sąlygos, idant neatsirastų dirbtinio barjero. Tad, nenorint jų įžeisti, verčiau kiek įmanoma laikytis čia įprasto gyvenimo būdo, nors bijau, kad eisenos neperdirbsi. Neįmanoma susidoroti su ta jų velnioniška gravitacija.

— Taip, iš tiesų,— pritarė jam žemietis. — Sveikinu jus, užėmus naują postą…

— Dar ankstoka, sere.

— Vis tiek sveikinu. Tiesą sakant, nelabai suprantu, kodėl jums parūpo su manim susitikti. — Mudu esame kelionės draugai. Ne taip seniai atskridome čionai tuo pačiu laivu.

Žemietis mandagiai laukė, ką jis sakys toliau.

— Bet aš pažįstu jus jau iš anksčiau, — pasakė Gotšteinas. — Mes buvome susidūrę — tiesa, labai trumpam — prieš keletą metų.

— Bijau, kad nepamenu… — ramiai atsakė žemietis.

— Nesistebiu. Jūs ir negalite prisiminti. Tuo metu aš dirbau pas senatorių Bertą, kuris vadovavo — ir dabar tebevadovauja — Techninio progreso ir aplinkos komitetui. Tuo metu jis kaip tik buvo pasinešęs rinkti duomenis prieš Helemą — Frederiką Helemą.

Žemietis atsisėdo tiesiau.

— Pažįstate Helemą?

— Per tą laiką, kol esu Mėnulyje, jau iš antro žmogaus girdžiu šį klausimą. Taip, pažįstu. Tiesa, ne per artimiausiai. Bet esu daug girdėjęs apie jį iš kitų, kuriems teko su juo bendrauti. Keista, bet jų nuomonė paprastai sutapdavo su manąja. Visos planetos stabukas nekėlė didelių simpatijų tiems, kurie jį asmeniškai pažinojo.

— Didelių? Manau, kad apskritai jokių,— pasakė žemietis. Gotšteinas nuleido šią pastabą negirdomis ir kalbėjo toliau: — Tuo metu mano darbas buvo — senatoriaus pavedimu — tirti Elektroninio Siurblio eksploatavimą ir išsiaiškinti, ar statant bei plečiant stotis neviršijamos išlaidos, ir ar kam nors nėra iš jų pelno. Tokie tyrimai buvo legalus revizinės komisijos uždavinys, bet, tarp mūsų kalbant, senatorius tikėjosi surasti faktų, kompromituojančių Helemą. Jam rūpėjo bent kiek sumenkinti autoritetą, kuris taip bauginamai iškilo mokslo pasauly. Bet nieko iš to neišėjo.

— Iš visko matyti, kad neišėjo. Helemas stiprus kaip niekad.

— Nepavyko atskleisti jokių machinacijų,— bent jau Helemas niekur nebuvo įsipainiojęs. Skrupulingai sąžiningas žmogus.

— Šia prasme — ko gero. Valdžia rinkoje turi savo kainą, ir nebūtinai pinigais matuojamą.

— Tuomet mane sudomino visai kitas dalykais, — nors iki galo išsiaiškinti nepavyko, — o būtent tai, kad atsirado žmogus, kuris protestavo ne prieš Helemo valdžią, bet prieš patį Elektroninį Siurblį. Aš dalyvavau tame pokalbyje, nors pats nieko nekalbėjau. Tas žmogus buvote jūs, ar ne?

— Tą pokalbį prisimenu, — atsargiai pradėjo žemietis, — bet jūsų vis tiek ne. — Aš tada nustebau, kad kažkas neigia Siurblį iš mokslinių pozicijų. Palikote man tokį įspūdį, kad laive jūsų veidas iškart pasirodė pažįstamas. O paskui prisiminiau ir visa kita. Į keleivių sąrašą nežiūrėjau — pasikliauju savo atmintim. Juk jūs būsite daktaras Bendžeminas Endrus Denisonas, ar ne? Žemietis atsiduso.

— Bendžeminas Alenas Denisonas. Teisingai. Tik kas dabar iš to? Atvirai kalbant, nenorėčiau kapstytis praeityje, sere. Dabar aš Mėnulyje, ir man rūpi pradėti viską iš naujo, — jeigu reikės, nuo pat pradžios. Velniai rautų, juk aš ketinau pasikeisti pavardę!

— Nebūtų padėję. Juk aš iš veido jus atpažinau.

Neturiu nieko prieš, kad jūs pradėtumėt naują gyvenimą. Ir neketinu jums trukdyti, daktare. Bet man norėtųsi išsiaiškinti vieną nors ir ne visai tiesiogiai jus liečiančią aplinkybę. Aš gerai neprisimenu, kokie tada buvo jūsų argumentai prieš Elektroninį Siurblį? Ar negalėtumėte man jų išdėstyti?

Denisonas nuleido galvą. Pauzė užsitęsė, bet atstovas jos nenutraukė. Netgi prisivertė nesukosėti.

— Iš esmės, — pasakė Denisonas, — rimtų argumentų aš neturėjau. Vien tik spėjimas, baimė, kad stipraus branduolinio lauko įtampa gali pasikeisti. Kitaip tariant, nieko konkretaus.

— Nieko? — dabar jau Gotšteinas leido sau kostelti. — Atleiskite, bet man norėtųsi suprasti. Aš jau minėjau, kad tuomet man kritote į akį. Tačiau tuo laiku negalėjau rimčiau pasigilinti į šį klausimą, o ir dabar abejoju, ar pavyktų gauti reikiamos informacijos.

Senatorius tada patyrė pralaimėjimą ir pasistengė, kad šis faktas neiškiltų aikštėn. Bet aš vis dėlto šį tą prisimenu. Vienu tarpu jūs dirbote kartu su Helemu. Juk jūs ne fizikas.

— Taip. Aš dirbau radiochemijos srityje. Kaip ir jis.

— Pataisykite mane, jei ką ne taip prisiminsiu, bet jūsų karjeros pradžia buvo daug žadanti, tiesa?

— Tai gali patvirtinti objektyvūs faktai. Niekada nebuvau linkęs savęs pervertinti. Man puikiai ėjosi.