Isaac Asimov - Net patys dievai

— Atleiskite… bet ar dirbtinis apvaisinimas nedraudžiamas įstatymo?

Seleną užsižiūrėjo į gimnastus.

— Štai vėl Markas Foras. Kai jis nesistengia pasirodyti, tai iš tikrųjų miela žiūrėti. Ir jo sesuo nė kiek neatsilieka. Jų pasirodymai— tikra judesio poezija.

Pažvelkite į juos! Tuoj jie susitiks ant to paties skersinio ir suksis nelyginant vienas per jį permestas kūnas. Šis gimnastas kartais būna ekstravagantiškas, bet užtat kokia koordinacija!… Taip, Žemės įstatymai draudžia dirbtinį apvaisinimą, bet mes jį taikome medicininiais tikslais, o tokie atvejai, žinoma, dažnai iškyla, ar bent taip skelbiama.

Visi gimnastai dabar jau buvo užkopę į viršų ir išsirikiavę šiek tiek žemiau barjero — raudonieji vienoje pusėje, mėlynieji — kitoje. Viena ranka įsikibę turėklų, kitą laikė iškėlę. Sugriaudėjo plojimai. Prie barjero buvo susirinkusi jau kone minia žmonių.

— Kodėl gi jums nepastačius čia suolų? — paklausė žemietis.

— O kam? Juk tai nėra reginys. Tai pratimai. Ir mes stengiamės leisti čionai tik tiek žiūrovų, kad jie laisvai tilptų sustoti aplink barjerą. Mums dera būti apačioje, o ne čia.

— Vadinasi, jūs, Seleną, irgi galite atlikti visus tuos pratimus?

— Tam tikru mastu — taip. Kiekvienas mėnulietis gali. Bet aš toli gražu ne tokia vikri kaip jie. Niekada nepriklausiau jokiai komandai… Tuoj prasidės grumtynės — laisvi pratimai visiems. Čia tai tikrai pavojinga. Abu dešimtukai bus vienu metu ore.

Kiekvienos komandos uždavinys — nustumti priešininkus žemyn.

— Iš tikrųjų nustumti?

— Tikrų tikriausiai.

— Ar kartais nepasitaiko nelaimingų atsitikimų?

— Pasitaiko. Teoriškai tokie pratimai nerekomenduotini. Būtent jie ir laikomi pramoga, o mes neturime tiek gyventojų, kad galėtume taip tuščiai jais švaistytis. Ir vis.dėlto grumtynės labai populiarios — mes niekaip nesurenkame ganėtinai balsų, kad galėtume jas uždrausti.

— O už ką jūs balsuojate, Seleną? Ji išraudo.

— Argi taip svarbu? Žiūrėkite ten!

Staiga sudundėjo būgnai, ir gimnastai nelyginant strėlės šovė į priekį. Jų kūnai ore susipynė į raizgų tumulą, o kai šis iškriko, kiekvienas vėl buvo įsitvėręs skersinio rankenos. Paskui visi įsitempę laukė. Vos tik vienas nušoko, paskui jį tuoj ir kiti, ir vėl ore susidarė mirgantis kamuolys. Tai pasikartojo dar kartą ir dar.

— Taškus skaičiuoti čia gana sudėtinga, — pasakė Seleną.— Už kiekvieną šuolį, už kiekvieną prisilietimą — taškas. Jeigu priešininkas prašauna pro šalį — du taškai, o jeigu atsiduria ant grindų — dešimt. Už įvairius taisyklių pažeidimus — baudos.

— O kas fiksuoja taškus?

— Preliminariai paskaičiuoja teisėjai, o jeigu kas neaišku, peržiūrimas videoįrašas. Labai dažnai nė įrašai negelbsti.

Tuo metu kažkas išgąstingai šūktelėjo, ir jie pamatė, kaip mergina mėlynu triko, lėkdama pro vaikiną iš raudonųjų komandos, skambiai pliaukštelėjo jam per šoną. Tas mėgino išsisukti, bet nespėjo ir, stverdamasis už skersinio rankenos, nevykusiai atsitrenkė keliu į sieną.

— Ko jis žiopso? — pasipiktino Seleną.— Nejaugi nematė jos artėjant!

Kova darėsi vis aršesnė, ir žemietis jau vargiai besusigaudė, kas kur. Kartais gimnastas tik paliesdavo skersinį, nespėdamas įsitverti. Tuomet visi žiūrovai persisverdavo per turėklus, pasiryžę šokti jam į pagalbą.

Markui Forui kažkas sudavė per riešą, ir pasigirdo šūksnis:,Bauda!”

Foras nesugebėjo pačiupti skersinio rankenos ir ėmė kristi. Žemiečio akimis tas kritimas buvo gana lėtas.

Gimnastas rangėsi ir sukiojosi, prie kiekvieno skersinio vis tiesdamas ranką ir vis nepasiekdamas. Kiti komandų nariai laukė — sakytum, prasidėjus kritimui rungtynės nutrūkdavo.

Foras dabar jau sparčiai leidosi žemyn, nors dusyk šiek tiek prisistabdė ranka užkliudęs skersinius.

Iki apačios jau buvo likę visai nedaug, bet gimnastas staiga šastelėjo į šoną ir, dešine koja pagavęs skersinį, pakibo ant jo žemyn galva. Taip jis ir kabėjo išskėtęs rankas per kokius du metrus nuo grindų, kol nutilo plojimai, o paskui apsivertė ir žaibiškai užlėkė skersiniais į viršų.

— Ar nebuvo pažeistos taisyklės? — pasiteiravo žemietis.

— Jeigu Džiną Vong iš tikrųjų sugriebė Forą už riešo, o ne sudavė, tai bus bauda. Bet teisėjas pripažino sąžiningą blokuotę, ir nemanau, kad Markas reikalautų videoįrašo. Jis galėjo daug anksčiau sustoti, bet visada traukia iki pačios paskutinės akimirkos. Kada nors nepataikys ir susižalos… Tai bent!

Žemietis nustebęs pakėlė į ją akis, bet Seleną žiūrėjo kažkur kitur.

— Atvyko Žemės atstovo padėjėjas ir, matyt, ieško jūsų.

— Bet kodėl…

— Daugiau jam nėra dėl ko čia eiti. Niekas kitas negali jo dominti.

— Tačiau kokia proga… — buvo bepradedąs žemietis. Tačiau pasiuntinys — žemietis arba imigrantas, sprendžiant iš sudėjimo ir iš to, kaip nesmagiai jautėsi, apžiūrinėjamas šių dailiai nuaugusių nuogų žmonių, slepiančių savo pajuoką po abejingumo kauke, — priėjo tiesiai prie jo.

— Sere, — pradėjo jis, — atstovas Gotšteinas kviečia jus…

Berono Nevilio butas buvo ne toks jaukus kaip Sėlenos. Visur mėtėsi knygos, kampe stovėjo neuždengtas spausdinimo kompiuteris, o didelis rašomasis stalas buvo užgriozdotas įvairiausiais daiktais.

Vos įžengusi, Seleną sunėrė rankas ir pasakė: — Ir kaip tu, Beronai, būdamas šitaip susijaukęs, gali aiškiai ir nuosekliai mąstyti!

— Kaip nors, — burbtelėjo Beronas. — O kodėl neatsivedei savo žemiečio?

— Atstovas pirmas jį nusičiupo. Naujasis atstovas.

— Gotšteinas?

— Taip. Kodėl tu nepasiskubinai anksčiau?

— Todėl, kad norėjau pirma apsišniukštinėti. Negi žengsi aklai.

— Ką gi, tuomet belieka laukti, — teištarė Seleną.

Nevilis pakramtė nykščio nagą, o paskui susiraukęs apžiūrėjo jį iš visų pusių.

— Tiesiog nežinau, kaip vertinti tokią situaciją,— pasakė.— Ką tu apie jį pasakysi?

— Man jis patinka, — nedvejodama atsakė Seleną.— Lyginant su kitais žemekšliais, labai santūrus. Mielai ėjo ten, kur aš vedžiau. Viskuo domėjosi. Neskubėjo daryti sprendimų, nežiūrėjo iš aukšto… Nors aš jam ir prišnekėjau nemalonių dalykų.

— Ar jis dar klausinėjo apie sinchrofazotroną?

— Ne, bet jam ir nebuvo reikalo klausinėti.

— Kodėl? — Aš pasakiau jam, kad tu nori su juo susitikti, ir užsiminiau apie tavo profesiją. Taigi, manau, jis klausinės visų šitų dalykų tavęs, kai judu pasimatysi!.

— Ir jam nepasirodė keista, kad jį kalbina gidė, kuri, pasirodo, turi pažįstamą fiziką?

— O kas čia keista? Aš pasakiau jam, kad mes kartu gyvename. O tokiems santykiams profesija didelės reikšmės neturi, ir net fizikas gali nusileisti iš aukštybių prie niekingos gidės kojų.

— Liaukis, Seleną!

— Ak!.. Klausyk, Beronai, jeigu jis regztų kokį paslaptingą tinklą ir jeigu būtų priėjęs prie manęs, norėdamas susitikti su tavim, tai nesielgtų taip ramiai.

Kuo sudėtingesnis ir paikesnis sąmokslas, tuo jis padrikesnis — ir tuo nervingesnis jo vykdytojas. O aš tyčia dėjausi labai nerūpestinga. Plepėjau apie ką tik nori, tik ne apie sinchrofazotroną. Nuvedžiau jį gimnastikos kompleksą.

— Na ir?

— O jis viskuo domėjosi. Ir atrodė visiškai atsipalaidavęs. Jokių slaptų kėslų jis, man regis, neturi.

— Tu tuo tikra? Ir vis dėlto atstovas aplenkė mane ir pasidomėjo juo pirmas. Tau ir tai nekelia įtarimo?