Isaac Asimov - Net patys dievai

— Ir nemelavot?

— Tuo laiku dar nebuvau tikras. Bet dabar jaučiu, kad pasiliksiu.

— Betgi po tokio pareiškimo jie tuo labiau turėjo jūsų neišleisti.

— Kodėl?

— Žemė nelinkusi siųsti savo fizikų į Mėnulį visam laikui. Žemiečio lūpos virptelėjo.

— Šiuo atžvilgiu neturėjau jokio vargo.

— Ką gi, jeigu jau žadate prisidėti prie mūsų, tai, manau, verta apžiūrėti gimnastikos kompleksą.

Žemekšliai dažnai nori jį pamatyti, tačiau mes jų ten paprastai nevedame, nors oficialiai tai ir nėra draudžiama. Imigrantai — kas kita.

— Kodėl?

— Pirmiausia — mes mankštinamės nuogi arba beveik nuogi. O kodėl gi ne? — jos balse suskambo apmaudas, lyg jai būtų nusibodę teisintis. — Temperatūra pastovi, viskas sterilu. Nuogybė tik žemiečius išmuša iš vėžių. Vieni piktinasi, kiti kikena, treti ir piktinasi, ir kikena. Rengtis dėl jų neketiname, įrodinėti savo teisybę taipogi, todėl verčiau visai nevedame.

— Išskyrus imigrantus?

— Imigrantams reikia priprasti. Galiausiai ir jie atsisakys drabužių. O lankytis sporto salėse jiems reikės dar dažniau, negu čia gimusiems mėnuliečiams.

— Prisipažinsiu, Seleną, aš nesu dar toks senas, kad išvydęs moters nuogybę nesijaudinčiau.

— Tuomet jaudinkitės, — atitarė ji abejingai. — Tik patyliukais. Sutarta? — O mes taip pat turėsime nusirengti? — linksmai pasidomėjo jis.

— Kaip žiūrovai? O kam? Galima, žinoma, bet nereikia. Jums bus nesmagu, o ir mums ne kažin kokį įspūdį paliksite paskubėjęs…

— Kokia jūs negailestinga!

— Sakote, bus ne taip? Neapgaudinėkite savęs. O kai dėl manęs, tai aš nenoriu dar labiau apsunkinti jūsų būklės, tad paprasčiau bus abiem likti su drabužiais.

— Ar niekas neprieštaraus? Ar neprieštaraus, kad dalyvauja žemekšlis, paliekantis ne kažin kokį įspūdį?

— Neprieštaraus, jeigu aš būsiu su jumis.

— Na ir puiku. Ar čia toli, Seleną?

— Mes jau beveik atėjom. Štai čia.

— Aha, vadinasi, jūs iš pat pradžių ketinote mane čia atvesti.

— Pamaniau, kad jums gali būti įdomu.

— Kodėl?

— Pamaniau, ir tiek, — nusišypsojo ji staiga. Žemietis papurtė galvą.

— Aš pradedu įsitikinti, kad jūs nieko nepamanote šiaip sau. Pamėginsiu atspėti. Jeigu aš pasiliksiu Mėnulyje, tai kartkartėmis turėsiu mankštintis, kad mano raumenys, kaulai ir gal net vidaus organai dirbtų normaliai?

— Teisingai. Visiems mums tai būtina, bet imigrantams — ypač. Netrukus pradėsite čia lankytis kasdien.

Jie įėjo į vidų, ir žemietis stabtelėjo apstulbęs.

— Tai pirmas vaizdas, kuris man primena Žemę.

— Kuo?

— Labai daug erdvės. Nė neįsivaizdavau, kad Mėnulyje gali būti tiek daug patalpų. Kontoros, rašomieji stalai, sekretorės…

— Apsirengusios iki pusės, — nekaltai užbaigė Seleną.

— Taip, sutinku, čia panašumas su Žeme baigiasi.

— Mes turime šachtą ir liftą žemekšliams. Čia daug aukštų… luktelkite valandėlę.

Ji priėjo prie arčiausiai sėdinčios patarnautojos ir pusbalsiu ėmė su ja tartis, o žemietis tuo tarpu geranoriškai nusiteikęs dairėsi aplinkui.

— Tvarka, — pasakė Seleną grįžusi. — Pasirodo, kaip tik dabar vyksta įdomios grumtynės. Aš pažįstu abi komandas.

— Šitos patalpos atrodo labai įspūdingai. Tikrai. — Jeigu vis dar turite galvoje dydį, tai čia vis dėlto ankštoka. Mes turime tris kompleksus. Šitas pats didžiausias.

— Man kažkodėl labai malonu, kad, esant tokioms spartietiškoms Mėnulio sąlygoms, jūs tiek daug erdvės skiriate pramogoms.

— Pramogoms?! — įsižeidė Seleną.— Kodėl jūs tai laikote pramoga?

— Bet juk jūs sakėte — grumtynės. Kitaip sakant, kalba eina apie kokį nors žaidimą?

— Galite vadinti tai žaidimu. Žemėje jūs pasidarote iš sporto pramogų: dešimt žmonių rungtyniauja, dešimt tūkstančių žiūri. Mėnulyje to nėra. Kas jums žaidimai, mums — būtinybė… Prašom čia. Važiuosime liftu, tad teks šiek tiek palaukti.

— Atleiskite, nenorėjau jūsų supykdyti.

— Aš nė kiek nesupykau, bet pasvarstykite pats: nuo to laiko, kai gyvi organizmai persikėlė į sausumą, jūs, žemiečiai, turėjote tris šimtus milijonų metų prisitaikymui prie Žemės traukos. Net jeigu ir nesimankštinsit, nieko neatsitiks. O mes dar neturėjome laiko prisitaikyti prie Mėnulio sąlygų.

— Šiaip ar taip, jūs gerokai skiriatės.

— Mėnulyje gimusių ir išaugusių žmonių raumenys ir kaulai nėra tokie masyvūs kaip žemekšlių, bet tai tik išorinis skirtumas. Visos organizmo funkcijos, net ir pačios subtiliausios, kaip kad virškinimas, hormonų išsiskyrimas dar nefunkcionuoja kaip turėtų, tad mums reikia nuolatos treniruotis. Ir jeigu savo pratimams suteikiame linksmų žaidimų formą, tai dar nereiškia, jog pramogaujame… O štai ir liftas.

Žemietis nejučia pasitraukė atatupstas, o Seleną, šiek tiek suirzusi, kad ir vėl reikia aiškintis, tarė: — Manau, jums knieti pasakyti, jog šis liftas labiau panašus į pintą krepšį. Dar nesutikau žemiečio, kuris nebūtų padaręs tokios pastabos. Tačiau Mėnulio sąlygomis jis kuo patikimiausias.

Liftas ėmė pamažu leistis. Be jųdviejų jame daugiau nieko nebuvo.

— Atrodo, juo čia labai retai naudojamasi, — pasakė žemietis.

— Teisybė,— pagaliau nusišypsojo Seleną.— Šachta kur kas populiaresnė ir malonesnė.

— O kas tai per daiktas?

— Ji visiškai atitinka pavadinimą… Atvažiavome, mums tereikėjo nusileisti porą aukštų. Šachta — tai vertikalus vamzdis su turėklais. Bet žemekšliams nepatariame ja naudotis. — Pernelyg pavojinga?

— Pats nusileidimas nepavojingas. Turėklais galima naudotis kaip kopėčiomis. Tačiau visada atsiranda paauglių, kurie lekia pašėlusiu greičiu, ir žemekšliai nežino, kur trauktis. Susidūrimai būna skausmingi… Bet ilgainiui priprasit… Tiesą sakant, tai, ką jūs pamatysite dabar, taipogi savotiška didžiulė šachta aštrių pojūčių mėgėjams.

Seleną nuvedė jį prie apvalaus barjero. Persisvėrę per jį, čia šnekučiuodamiesi stoviniavo dar keli žmonės.

Visi, gali sakyti, nuogi. Tik su sandalais ir krepšiais per petį. Kai kurie su trumpikėmis. Vienas gramdė žalsvoką masę iš popierinio indelio ir valgė. Eidamas pro jį, žemietis susiraukė ir pasakė: — Su dantimis Mėnulyje, ko gero, nekas.

— Ne kažkas, — sutiko Seleną.— Jeigu turėtume pasirinkimą, tai bevelytume likti be jų.

— Visai be dantų?

— Gal ir ne visai. Kandžius ir iltinius pasiliktume kosmetiniais sumetimais, o be to, jie kartais praverčia.

Juos ir valyti lengva. Bet kam mums tie krūminiai? Kaip mūsų žemiškos prigimties liudijimas?

— Ar jūs ką nors darote šia prasme?

— Ne, — nedvejodama atsakė Seleną.—Genetinė inžinerija uždrausta. To reikalauja Žemė.

Ji persisvėrė per turėklus ir tarė: — Štai vadinamoji Mėnulio žaidimų aikštelė.

Žemietis pažvelgė žemyn. Jis išvydo didžiulę cilindro formos ertmę lygiomis rausvomis sienomis, prie kurių, sakytum, be jokios tvarkos buvo pritvirtinta daugybė plieno skersinių. Vieni trumpesni, kiti — per visą cilindro skersmenį. Visa šachta buvo gal pusantro šimto metrų gylio ir kokių penkiolikos metrų skersmens.

Niekas nekreipė dėmesio nei į aikštelę, nei į žemietį.

Jam einant pro šalį, kai kurie abejingai nužvelgdavo jo drabužius, veidą ir tuoj pat nusisukdavo. Vienas kitas pasisveikindamas mosteldavo ranka Selenai, bet paskui irgi nusisukdavo. Nesidomėjimas buvo akivaizdus, nors tyčia jo niekas ir nedemonstravo.