Isaac Asimov - Net patys dievai
Здесь есть возможность читать онлайн «Isaac Asimov - Net patys dievai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Город: Vilnius, Год выпуска: 1981, Издательство: Vaga, Жанр: Фантастика и фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.
- Название:Net patys dievai
- Автор:
- Издательство:Vaga
- Жанр:
- Год:1981
- Город:Vilnius
- ISBN:нет данных
- Рейтинг книги:5 / 5. Голосов: 1
-
Избранное:Добавить в избранное
- Отзывы:
-
Ваша оценка:
- 100
- 1
- 2
- 3
- 4
- 5
Net patys dievai: краткое содержание, описание и аннотация
Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Net patys dievai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.
Net patys dievai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком
Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Net patys dievai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.
Интервал:
Закладка:
— Su kuo?
— Taip jie vadina imigrantus iš Žemės. Tuos, kurie daugmaž pastoviai gyvena Mėnulyje, bet gimę ir užaugę Žemėje. Imigrantai, aišku, gali sugrįžti į Žemę, bet tikrų mėnuliečių kaulai bei raumenys nebeatlaikytų Žemės svorio jėgos. Mėnulio istorijos pradžioje dėl to buvo kilę tikrų tragedijų.
— Tikrai?
— Deja. Buvo tėvų, kurie grįžo į Žemę su Mėnulyje gimusiais vaikais. Kažkaip užmirštame apie tai. Tais metais mes išgyvenome krizę, kurios fone keleto vaikų mirtis neatrodė labai reikšminga. Trečiojo dešimtmečio pabaigoje visi buvo susirūpinę katastrofiška pasaulio padėtim ir jos pasekmėmis. Bet čia, Mėnulyje, žmonės prisimena kiekvieną mėnulietį, neatlaikiusį Žemės svorio jėgos… Šitaip jie, man regis, palaiko iliuziją apie savo atskirą ir savarankišką pasaulį.
— Aš maniau, — pasakė Gotšteinas, — kad gavau Žemėje visą reikalingą informaciją apie Mėnulį, bet matau, kad teks dar labai daug sužinoti.
— Išstudijuoti Mėnulį, remiantis tais duomenimis, kurie pasiekia Žemę, neįmanoma, todėl palieku jums išsamų reziumė, kokį ir aš gavau čionai atvykęs. Mėnulis pasirodys jums žavingas, bet teks ir pasikankinti. Kažin ar ragavote Žemėje čionykštį maistą, o iš aprašymų vis tiek nesusidarysi tikro vaizdo… Gausite jį pamėginti.
Užsisakinėti produktus iš Žemės būtų neišmintinga. Mes valgome ir geriame vietinės gamybos produktus.
— Jūs dvejus metus jais maitinotės. Manau, ir aš išgyvensiu.
— Aš ne pastoviai jais maitinausi. Kartas nuo karto mes privalome po keletą dienų praleisti Žemėje. Būtinai — nori nenori. Jums turbūt sakė apie tai.
— Taip, sakė,— atsiliepė Gotšteinas.
— Kad ir darytumėte čia visus pratimus, vis tiek kartkartėmis būtina pajusti pilną svorio jėgą — tiesiog priminti savo kaulams ir raumenims, ką tai reiškia. O kai būsite Žemėje, atsivalgysite. Pasitaiko, pavyksta šį tą ir atsivežti. — Mano lagaminą, žinoma, kruopščiai išnaršė,— pasakė Gotšteinas, — bet pasirodė, kad kišenėje turėjau dėželę jautienos konservų, apie kuriuos buvau užmiršęs, o muitininkai nepastebėjo.
Montesas droviai šyptelėjo ir neryžtingai paklausė: — Aš įtariu, kad jūs ketinate pasidalinti ja su manim?
— Ne! — iškilmingai pareiškė Gotšteinas, suraukęs savo didelę it bumbulas nosį.— Aš ketinau, kupinas paties kilniausio tragizmo, paskelbti: „Štai, Montesai, suvalgyk konservus pats! Tau jų labiau reikia!”— tardamas šiuos žodžius jis užsikirto, nes nebuvo pratęs vartoti vienaskaitos antro asmens tarpplanetinėje kalboje.
Montesas išsišiepė dar plačiau, bet netrukus surimtėjo. Jis papurtė galvą.
— Ne, po savaitės aš galėsiu valgyti bet kokį Žemės patiekalą. O jūs negalėsit. Artimiausiais metais jūs tik kada ne kada galėsit jais pasidžiaugti, ir jums pernelyg ilgai teks gailėtis šiandieninio dosnumo. Pasilikite sau visą dėželę… prašau. Nenoriu, kad po to pradėtumėt manęs neapkęsti.
Montesas kalbėjo rimtai, uždėjęs pašnekovui ranką ant peties, žiūrėdamas tiesiai jam į akis.
— Be to, — pridūrė jis, — mūsų laukia labai svarbus pokalbis, tik aš vis atidėliojau jį, neišmanydamas, kaip pradėti, o ši dėželė būtų puiki dingstis dar sykį jį atidėti.
Gotšteinas bematant įsidėjo konservus. Jis ir norėdamas nebūtų nutaisęs rimto veido, bet užtat jo balsas pasidarė santūrus ir griežtas.
— Vadinasi, yra kažkas, ko jūs negalėjote parašyti savo pranešimuose į Žemę?
— Aš mėginau, Gotšteinai, bet ar aš pats nemokėjau formuluoti, ar Žemėje nenorėta suprasti mano užuominų, tik viskas tuo ir baigėsi. Gal jums geriau pavyks. Aš jums to linkiu. Todėl ir neprašiau pratęsti savo kadencijos, atsakomybė pernelyg didelė, o man nepavyko įtikinti Žemės.
— Sprendžiant iš jūsų kalbos, atrodo, jog tai kažkas labai svarbaus.
— Norėčiau, kad ir kitiems taip atrodytų. O iš tiesų visa tai kvailokai skamba. Mėnulio koloniją sudaro viso labo dešimt tūkstančių žmonių. Tikrų mėnuliečių nėra nė pusės. Jiems trūksta resursų, jiems ankšta, jų pasaulis toks atšiaurus, ir vis dėlto… vis dėlto…
— Ir vis dėlto? — paragino jį Gotšteinas.
— Čia kažkas vyksta… Aš tiksliai nežinau kas, bet tai gali būti pavojinga, — Kas gali būti pavojinga? Ką jie gali padaryti?
Paskelbti Žemei karą? — atrodė, kad Gotšteinas vos sulaiko šypseną.
— Ne ne. Viskas kur kas subtiliau. — Montesas persibraukė ranka veidą ir nervingai pasitrynė akis. — Kalbėsiu atvirai. Žemė išsikvėpė.
— Kaip tai?
— O kaip jūs tatai pavadintumėt? Maždaug tuo laiku, kai Mėnulyje apsigyveno pirmoji kolonija, Žemė patyrė Didžiąją Krizę. Manau, nereikia apie tai priminti.
— Ne, nereikia, — atsakė Gotšteinas niūriai.
— Dabar jau nebe šeši milijardai gyventojų, o du.
— Bet juk Žemei pasidarė lengviau, ar ne?
— Taip, be abejo, tik verčiau tas skaičius būtų buvęs sumažėjęs kokiu nors kitokiu būdu… Po Krizės atsirado nepasitikėjimas technika, baisi apatija, įsitikinimas, kad bet kurią naujovę visada lydi nepageidautinos pasekmės. Daug žadantys, tačiau pavojingi tyrinėjimai buvo nutraukti vien iš baimės rizikuoti.
— Man regis, jūs kalbate apie genetinės inžinerijos problemą?
— Taip, tai pats akivaizdžiausias pavyzdys, tik jis ne vienintelis, — su kartėliu pasakė Montesas.
— Atvirai kalbant, dėl genetinės inžinerijos man nė kiek neskauda širdies. Tai buvo ištisa nesėkmių grandinė.
— Mes atsisakėme intuityvizmo.
— Bet juk taip ir liko neaišku, kiek bus iš jo naudos, o galimi minusai buvo akivaizdūs… Tarp kitko, o kaipgi pati Mėnulio kolonija? Juk ji nėra stagnacijos Žemėje rodiklis.
— Būtent rodiklis! — karštai užginčijo Montesas. — Mėnulio kolonija — praeities liekana, prieškrizinio periodo palikimas, paskutinis beviltiškas žmonijos veržimasis į priekį prieš didįjį atsitraukimą.
— Labai jau dramatiškai skamba.
— Bet taip yra. Žemė atsitraukė, žmonija atsitraukė — išskyrus Mėnulį. Mėnulio kolonija yra Žemės avangardas ne tik fizine, bet ir psichologine prasme. Tai pasaulis, kuriame nėra lengvai pažeidžiamo gyvosios gamtos audinio, kur galima nebijoti sutrikdyti trapią sudėtingos aplinkos pusiausvyrą. Visa, kas būtina žmogui, čia sukurta paties žmogaus. Mėnulio pasaulis nuo pradžios iki pabaigos — žmogaus rankų padarinys.
Jis neturi praeities.
— Na ir kas toliau?
— Žemėje mums pakerta sparnus pastoralinės praeities ilgesys— praeities, kuri niekada neegzistavo, o jeigu ir egzistavo, tai jau niekuomet nebegrįš. Tam tikrais atžvilgiais gamtos pusiausvyra buvo gerokai pažeista per Krizę, todėl mes ir baiminamės, visuomet baiminamės… Mėnulis neturi praeities, apie kurią galima būtų svajoti ir ilgėtis. Čia tėra vienintelė kryptis — pirmyn.
Montesas kaito nuo savo paties žodžių.
— Gotšteinai, — pasakė jis. — Aš dvejus metus stebėjau. Jums teks stebėti mažiausiai tiek pat. Mėnulis apimtas karštligės — veiklos karštligės. Ir ta veiklos sfera visą laiką plečiasi. Plečiasi visapusiškai: kas mėnesį rausiami vis nauji koridoriai, rengiami nauji gyvenamieji kompleksai, užtikrinantys tolesnį gyventojų prieauglio didėjimą. Jie plečia savo materialinę bazę: kuriamos naujos statybinės medžiagos, randami nauji vandens šaltiniai, nauji naudingųjų iškasenų klodai.
Didėja saulės akumuliatorių laukai, kyla elektroninės gamyklos… Tikiuosi, žinote, kad šie dešimt tūkstančių mėnuliečių aprūpina Žemę minielektroniniais prietaisais ir biocheminiais preparatais?
Читать дальшеИнтервал:
Закладка:
Похожие книги на «Net patys dievai»
Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Net patys dievai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.
Обсуждение, отзывы о книге «Net patys dievai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.