Isaac Asimov - Net patys dievai

— Turbūt jie tavim nepasitiki, be reikalo juos kaltini.

Žinosi, kaip slampinėti nutaisius sąmokslininko miną.

— Aš visai taip nedarau. Su didžiausiu malonumu palikčiau tą sinchrofazotroną ir niekados nebesugrįžčiau, bet tada tai jiems tikrai pasidarytų įtartina… Jeigu tu taip begėdiškai eikvoji vandenį, Seleną, tai apie antrą puodelį nėra ko nė galvoti?

— Žinoma, kad nėra ko. Bet jeigu jau tu šitaip, tai ir pats padėjai man jį eikvoti. Praeitą savaitę dukart maudeisi duše.

— Aš duosiu tau taloną vandeniui. Nemaniau, kad tu viską skaičiuoji.

— Ne aš, o vandens skaitiklis.

Ji baigė gerti kavą ir susimąsčiusi žiūrėjo į puodelio dugną. — Jie visada raukosi, gerdami mūsų kavą. Aš turiu galvoje turistus. Niekaip nesuprantu kodėl. Man ji labai gardi. Ar esi ragavęs Žemės kavos, Beronai?

— Ne, — trumpai atsakė tas.

— O aš kartą ragavau. Vienas turistas slapta buvo atsigabenęs pakelį — kaip jis sakė, tirpstančios kavos.

Pasiūlė man mainais į žinai ką… Jo manymu, vertė maždaug atitiko.

— Ir tu jos įsigijai?

— Man buvo labai smalsu. Karti ir su metalo prieskoniu. Pasišlykštėjau. Paskui aš pasakiau jam, kad Mėnulyje mišrios santuokos uždraustos, ir jis pats bematant susiraukė ir atvėso.

— Niekad man šito nepasakojai. Ar jis mėgino ką nors daryti?

— O kas tau rūpi? Ne ne, nieko jis nemėgino.

Antraip, nepratęs prie mūsų svorio jėgos, būtų nulėkęs nuo čia iki koridoriaus Nr. 1.

Patylėjusi ji pridūrė: — Beje, šiandien aš prisiviliojau dar vieną žemekšlį.

Labai norėjo prie manęs atsisėsti.

— Ir ką gi jis tau pasiūlė mainais į „žinai ką”, kaip kad tu kukliai išsireiškei?

— Jis tik sėdėjo, ir tiek.

— Ir spoksojo į tavo krūtinę?

— Tam ji ir yra, bet jis nespoksojo. Jis žiūrėjo į mano ženklelį… Bet ar tau ne vis tiek, kas jam rūpėjo? Maža ko galima norėti, aš nebūtinai turiu tuos norus vykdyti.

O gal manai, man parūpo užmegzti romaną su žemiečiu? Pasižiūrėti kaip jis beviltiškai stengiasi įveikti neįprastą svorio jėgą? Taip, panašių atvejų yra buvę, tik ne man, ir šiaip negirdėjau, kad iš to būtų kas doro išėję. Ar dabar jau viską išsiaiškinom? Galiu sugrįžti prie žemiečio? Kuriam jau apie penkiasdešimt. Ir kuris nespinduliavo grožiu net ir būdamas dvidešimties… Nors reikia pripažinti, jis gan įdomus.

— Gerai gerai. Jo išvaizda manęs nedomina. Na tai ką jis?

— Teiravosi apie sinchrofazotroną!

Nevilis pašoko, mažumėlę susverdėjęs, kas neišvengiama, esant nedidelei svorio jėgai.

— Ko būtent jis klausė?

— Nieko. Ko tu taip susijaudinai? Prašei, kad pasakočiau viską apie turistus, kurie kuo nors iš kitų išsiskiria. Šis kaip tik ir išsiskyrė. Niekas anksčiau nėra manęs klausinėjęs apie sinchrofazotroną.

— Aišku, — jis patylėjo, o paskui jau ramiai paklausė: — Kodėl jis domėjosi sinchrofazotronu? — Neturiu menkiausio supratimo. Tiesiog paklausė, ar negalėtų jo apžiūrėti. Gal tai turistas, kuris domisi mokslu? Nors man atrodo, kad jis paprasčiausiai stengėsi mane sudominti.

— Tikiuosi, jam pavyko. Kokia jo pavardė?

— Nežinau. Neklausiau.

— Kodėl?

— Todėl, kad jis man nerūpėjo. Ar tu norėtum, kad būtų atvirkščiai? Tarp kitko, tas jo klausimas kaip tik rodo jį esant turistą. Jeigu jis būtų fizikas, tai neklaustų.

Jau būtų tenai.

— Brangioji mano Seleną,— pasakė Nevilis. — Vis dėlto pradėkime nuo pradžios. Susiklosčius tokioms aplinkybėms, kokios yra dabar, mus domina kiekvienas, kuris teiraujasi apie sinchrofazotroną. Ir kodėl jis klausia būtent tavęs? — Nevilis greitu žingsniu perėjo skersai kambarį, tartum norėdamas išsikrauti. — Tu tokius dalykus išmanai. Ar jis tau pasirodė įdomus?

— Kaip vyras?

— Neapsimetinėk, Seleną,— tu puikiai supranti, apie ką aš kalbu!

— Įdomus, — nenoriai atsakė Seleną,— net jaudinantis. Kodėl — nežinau. Jis nieko nepasakė. Nieko nepadarė.

— Įdomus ir jaudinantis, ar ne? Tuomet tau reikia susitikti su juo dar sykį.

— Ir ką padaryti?

— Ką aš žinau? Čia tavo reikalas. Sužinok pavardę.

Išsiaiškink viską, kas įmanoma. Proto ir gabumų turi pakankamai, tad iššniukštinėk viską, ką gali.

— Aišku, — pasakė ji. — Nurodymai iš aukščiau. Bus padaryta.

Dydžiu Žemės atstovo butas nė kiek nesiskyrė nuo bet kurio mėnuliečio. Mėnulyje nebuvo vietos — netgi valdžios atstovams iš Žemės; nebuvo jokios prabangos — netgi simboliškos. Ir patiems garsiausiems žemiečiams būtų tekę susitaikyti su tuo faktu, kad Mėnulyje gyvenama giliai po planetos paviršiumi, kur svorio jėga labai nedidelė.

— Žmogų formuoja aplinka! — atsiduso Luisas Montesas. — Aš išgyvenau Mėnulyje dvejus metus, ir kartais man kildavo noras pasilikti čia ilgėliau, bet…

Metai jau nebe tie. Neseniai perkopiau ketvirtą dešimtį, ir jeigu neketinu pasilikti čia visam laikui, tai turiu išvykti tuoj pat. Antraip nebepajėgsiu priprasti prie normalios svorio jėgos.

Konradui Gotšteinui buvo viso labo trisdešimt ketveri, bet atrodė jis dar jaunesnis. Veidas platus, apvalainas, grubių bruožų — gyva žemekšlio karikatūra.

Stambus nebuvo — stambių į Mėnulį žemiečiai nesiųsdavo — tad galva, lyginant su kūnu, atrodė didoka.

— Jūs lyg ir atsiprašinėjate, — pasakė jis tarpplanetine kalba su šiek tiek kitokiu akcentu negu Monteso.

— Tikrai tikrai, — sutiko Montesas. (Gilių raukšlių išvagotas Monteso veidas atrodė kone tragikomiškas šalia geraširdiškos Gotšteino fizionomijos.) — Ir dėl dviejų priežasčių. Man nesmagu palikti Mėnulį — čia tiek viliojančių ir įdomių dalykų. Ir nesmagu, kad taip yra; gėda, kad lyg ir nenoriu vėl užsikrauti Žemės naštos — gravitacijos ir viso kito.

— Taip, įsivaizduoju, kad ne taip paprasta pakelti tas papildomas penkias šeštąsias. Aš Mėnulyje tik kelios dienos ir jau pajutau, kad viena šeštoji Žemės svorio jėgos — puikus dalykas.

— Viskas jums ims atrodyti kitaip, kai sutriks virškinimas ir teks misti mineraliniu aliejum, — atsidusęs pasakė Montesas. — Tačiau tas viskas praeis… Bet nors ir jaučiatės lengvai, nepatarčiau vaizduoti grakščios gazelės. Tai yra menas.

— Suprantu.

— Jūs tik taip manot, kad suprantate, Gotšteinai. Dar nematėte kengūros šuoliukų, ar ne?

— Mačiau per televiziją.

— Maža. Reikia pačiam pamėginti. Šis būdas geriausias, norint greitai keliauti lygiu Mėnulio paviršiumi. Atsispiriate abiem kojomis ir padarote nelyginant šuolį į tolį Žemėje. Ore ištiesiate kojas į priekį, o prieš pat atsispirdamas vėl sulenkiat ir paskui vėl atsispiriate ir taip toliau. Pagal Žemės standartus greitis neatrodo didelis, esant tokiai svorio jėgai, bet kiekvienas šuolis į orą — jeigu taip galima pavadinti — siekia gerus šešis metrus ir reikalauja minimalaus raumenų įtempimo. Toks jausmas, kad skrendi…

— Ar jūs bandėt? Mokat šuoliuoti?

— Taip, bandžiau, bet žemiečiui vis tiek gerai neišeina. Man pavykdavo padaryti penkis šuoliukus iš eilės — pakankamai, kad pasijustum skrendąs ir užsinorėtum dar. Bet kaip tik tada būtinai apsižioplini, per daug sulėtini arba pagreitini tempą, ir pusę mylios ritiesi kūlio. Mėnuliečiai mandagūs ir niekad nesijuokia. Jiems, žinoma, lengva. Pradeda nuo mažumės ir daro tą visai natūraliai.

— Tai jų pasaulis. Įsivaizduokite, kaip jie jaustųsi Žemėje.

— Jie niekados neatvyks į Žemę. Negali. Šia prasme mes už juos pranašesni. Galime gyventi ir Mėnulyje, ir Žemėje. Jie gali gyventi tiktai Mėnulyje. Kartais mes apie tai užmirštame, nes painiojame mėnuliečius su grantais.