Isaac Asimov - Net patys dievai

Žemietis šyptelėjo — kažkaip nevykusiai, tartum labai retai tą darytų.

— O jeigu kas paklausia, ką bendra jūs turite su sėlenomis?..

— Tai daugiau jau nieko nebeklausia, — nukirto ji.

— Bet vis dėlto klausia?

— Kvailių niekad netrūksta.

Prie jų staliuko priėjo padavėja ir mikliai išdėliojo patiekalus.

Žemiečiui tatai padarė įspūdį. Jis pasisuko į padavėją ir pasakė: — Jūs juos tarytum nuskraidinate.

Padavėja nusišypsojo ir nuėjo prie kito staliuko.

— Tik nebandykite jos pamėgdžioti, — tarė Seleną.— Ji pripratusi prie mūsų svorio jėgos ir moka ja naudotis.

— Jūs norite pasakyti, kad aš viską išmesčiau?

— Sukeltumėte didelį šurmulį, ir tiek.

— Na, gerai, nebandysiu.

— Kas nors vis tiek pabandys. Lėkštė nuplaniruos ant grindų, o kiti bandys ją pagauti, ir devyni iš dešimties nuvirs nuo kėdžių. Aš visados juos įspėju, bet tai nepadeda, ir vargšeliai po to tik dar nepatogiau jaučiasi.

O visi kiti kvatoja — visi kiti turistai, žinoma, nes mes jau tiek sykių šitai matėm, kad nebejuokinga, o, be to, paskui viską reikia valyti. Žemietis atsargiai kėlė šakutę prie burnos.

— Teisingai jūs sakėte. Net menkiausias judesys reikalauja pastangų.

— Greit apsiprasite. Bent jau su tokiais nesudėtingais darbais kaip valgymas. Vaikščioti bus sunkiau. Nesu mačiusi žemiečio, kuris čia laisvai bėgiotų. Iš tikrųjų laisvai.

Kurį laiką jie valgė tylėdami. Paskui jis paklausė: — O ką reiškia ta „L”? Jis vėl žiūrėjo į jos ženkliuką. Jame buvo parašyta: „Seleną Lindstrem L.”.

— Tai paprasčiausiai reiškia Luna, — abejingai atsakė ji. — Kad skirčiausi nuo imigrantų. Aš čia gimiau.

— Iš tikrųjų?

— O kas čia keista? Žmonės čia dirba jau daugiau kaip penkiasdešimt metų. Ar jūs manot, kad jie negali turėti vaikų? Yra net tokių, kurie jau turi anūkų.

— O kiek jums metų?

— Trisdešimt dveji.

Jis nuoširdžiai nustebo, o paskui sumurmėjo: — Ak taip, žinoma.

— Vadinasi, jūs suprantate? Daugumai žemiečių tenka aiškinti, kaip čia yra.

— Žinau bent jau tiek, kad daugelis išorinių senatvės požymių atsiranda svorio jėgai nugalėjus audinius — štai kodėl vysta skruostai ir krūtys. Kadangi svorio jėga Mėnulyje lygi vienai šeštajai Žemės svorio jėgos, tai iš tiesų nesunku suprasti, kodėl žmonės ilgai atrodo jauni.

— Bet tiktai atrodo, — pasakė Seleną.— Tai nereiškia, kad mes esame nemirtingi. Žmonės gyvena čia maždaug tiek pat kiek Žemėje, bet senatvėje dauguma jaučiasi geriau.

— Jau ir tai neblogai… Bet lazda, žinoma, turi du galus, ar ne? — jis pirmąkart gurkštelėjo kavos. — Jūs turite gerti štai šitą…— nebaigė jis, ieškodamas tinkamo žodžio, bet taip jo ir nesurado.

— Mes galėtume atsigabenti produktų ir gėrimų iš Žemės, — pralinksmėjusi pasakė ji, — bet to pakaktų viso labo saujelei žmonių ir labai trumpam. Nėra prasmės taip daryti, kai mums reikia parsiskraidinti tiek svarbių krovinių. Be to, jau pripratom prie šito marmalo… Ar jūs buvote parinkęs dar taiklesnį žodį?

— Ne kavai, — atsakė jis. — Ketinau pataupyti jį šitam patiekalui. Bet marmalas puikiai tinka… Sakykite, mis Lindstrem, kodėl mūsų kelionės programoje nenumatyta apžiūrėti sinchrofazotrono?

— Sinchrofazotrono? — ji jau baigė gerti kavą ir žvalgėsi aplink — tartum svarstydama, ar jau laikas kilti nuo stalo ir surinkti visą grupę.— Tai žemės nuosavybė ir neįeina į turistinį maršrutą.

— Jūs norite pasakyti, kad Mėnulio gyventojai prie jo neprileidžiami?

— Ne ne! Nieko panašaus. Prie jo dirba daugiausia mėnuliečiai. Tačiau instrukcijas gauname iš Žemės. O turistų liepta neleisti.

— Aš taip norėčiau jį pamatyti! — Neabejoju… — pasakė ji. — Jūs atnešėt man laimę — nė viena lėkštė ir nė vienas turistas neatsidūrė ant grindų.

Ji atsistojo ir paskelbė: — Ponai ir ponios, išvykstame po dešimties minučių.

Prašom palikti indus savo vietose. Kam reikia pasitvarkyti — tualeto kambariai jūsų paslaugoms.

Netrukus vyksime į maisto fabrikus, ten gaminami produktai, kurių jūs šiandien paragavote.

Sėlenos butukas buvo nedidelis — viskas čia pat.

Nors iš pirmo žvilgsnio ir neatrodė. Trijuose panoraminiuose languose žibėjo žvaigždės, kurios pamažu ir netvarkingai judėjo, sudarydamos nesamus žvaigždynus. Norėdama Seleną galėjo priartinti juos nelyginant per teleskopą.

Beronas Nevilis nekentė tų langų. Jis visada piktai juos išjungdavo: „Kaip tu gali juos pakęsti? Kiek pažįstu žmonių, tik tau vienai gali patikti tokie neskoningi dalykai. Juk šitų ūkų ir žvaigždžių spiečių tikrovėje netgi nėra!”

Seleną tik abejingai patraukdavo pečiais:,O ką reiškia tikrovė? Iš kur tu žinai, kad tie žvaigždynai, kuriuos mes matome, tikrovėje yra? Be to, jie man suteikia laisvės ir dinamizmo pojūtį. Nejaugi aš negaliu įsirengti savo buto taip, kaip man norisi?”

Tada Nevilis bambėdamas po nosim eidavo vėl įjungti langų, o Seleną sakydavo: „Palik juos ramybėje!”

Baldai kambaryje buvo apvalių formų, sienų piešinys kuo paprasčiausias, fonas švelnus. Niekur jokio ženklo, kad čia kas nors gyvena.

„Gyvieji Žemėje, — sakydavo Seleną.— O čia — Mėnulis.”

Tą vakarą grįžusi namo, ji, kaip ir tikėjosi, rado Nevilį, kuris susimąstęs tysojo ant nedidukės kušetės.

Sandalas nukritęs gulėjo ant grindų, o pilvas virš bambos buvo nuėjęs raudonais dryžiais nuo kasymo.

— Ar neišvirtum kavos, Beronai? — paprašė ji, o paskui, grakščiai išsirietusi, išsinėrė iš drabužių ir nuspyrė juos į kampą.— Kaip gera viską nusimetus, — su palengvėjimu atsiduso. — Blogiausia šiame darbe, kad reikia rengtis kaip žemekšlei.

Nevilis, jau nuėjęs prie virtuvės nišos, nieko neatsakė. Ne pirmą kartą jis šitai girdi.

— Kodėl tave taip blogai aprūpina vandeniu? — paklausė jis. — Vos laša. — Tikrai? Matyt, būsiu pereikvojusi. Pakentėk, tuoj pribėgs.

— Turėjai darbe nemalonumų? Seleną patraukė pečiais.

— Ne. Tas pats per tą patį. Žiūri, kaip jie svirdinėja, kaip vaizduoja, kad maistas jiems ne šlykštus, o patys, žinau, vis spėlioja, ar jiems bus pasiūlyta nusirengti…

Bjauru net pagalvoti.

— Tu jau, regis, pradėjai puikti? — pasakė jis, nešdamas du mažus puodelius kavos prie staliuko.

— Šiuo atveju tai visai pateisinama. Susiraukšlėję, apdribę, pilvoti ir knibždėte knibžda mikroorganizmų.

Karantinas nieko negelbsti — jie vis tiek pilni mikroorganizmų… O kas pas tave naujo?

Beronas palingavo galvą. Kaip mėnulietis, jis buvo kresnokas, o įprotis nuolatos būti susiraukus teikė jo veidui niūraus grėsmingumo. Jeigu ne tai, pagalvojo Seleną, jis būtų netgi nepaprastai gražus.

— Nieko ypatingo, — atsakė jis. — Tebelaukiame pasikeičiant atstovo. Pirmiausia reikia ištirti, kas per vienas tasai Gotšteinas.

— Ar jis gali sukliudyti?

— Ne daugiau, negu mums kliudo iki šiol. Ir ką pagaliau jie mums gali padaryti? Atsiųsti šnipą?

Žemekšlį pažinsi iš tolo, — atsakė jis, bet balse vis tiek buvo justi nerimas. Seleną siurbtelėjo kavos ir įdėmiai pasižiūrėjo į jį.

— Gali pasitaikyti mėnuliečių, kurie širdy žemekšliai.

— Taip, bet kaip tu juos atskirsi? Kartais man atrodo, kad aš negaliu pasitikėti netgi… Na, bet tiek to. Gaištu marias laiko prie savo sinchrofazotrono projekto ir nieko negaliu pasiekti. Vis atsiranda skubesnių darbų.