Isaac Asimov - Net patys dievai

Ji pastoviai jausdavo alkį, kuris atrodė dar smarkesnis dėl to, kad tupėjimas akmenyje labai vargindavo. Ji dabar tarytum kentėjo už tai, jog anksčiau grožėdavosi saulėlydžiais, užuot sočiai pavalgiusi.

Jeigu Dua nebūtų taip pasinėrusi į savo veiklą, vargu ar atlaikytų nuovargį ir badą. Kartais jai netgi norėdavosi, kad kietakūniai ją sunaikintų — bet tik po to, kai ji pasieks savo tikslą.

Kai ji slepiasi akmenyje, kietakūniai nieko negali jai padaryti. Retkarčiais ji jausdavo juos greta. Jie bijojo.

Gal baiminasi dėl jos? Bet juk tai kvailystė. Ko jiems bijoti dėl jos — kad ji pereis nuo bado ir išsekimo? Ne, to negali būti — jie bijo jos, bijo mašinos, kuri atsisakė dirbti pagal jų planą. Toks neįtikėtinas atvejis kelia jiems šiurpą, jie stingsta iš siaubo.

Ir Dua rūpestingai vengė kietakūniu. Ji visada žinojo, kur jie, todėl šie negalėjo nei pagauti jos, nei sukliudyti jai. O sargybos nepajėgė visur išstatyti. Be to, jai, matyt, pavykdavo slopinti tą, kad ir menką, nuojautos jausmą, kuris jiems vis dėlto buvo būdingas.

Ji rūkte išrūkdavo iš akmens ir studijuodavo kopijas ženklų, gautų iš anos visatos. Jie nežinojo, kad jai rūpi būtent tai. Bet jeigu ir būtų paslėpę tas kopijas kur nors kitur, ji vis tiek būtų radusi. Tegu net būtų jas visas sunaikinę, nebūtų padėję — Dua prisiminė visus ženklus aliai vieno.

Iš pradžių ji negalėjo jų suprasti, tačiau nuo ilgo lindėjimo akmenyje jos pojūčiai tolydžio aštrėjo, ir ženklai pasidarė aiškesni, nors suvokti jų taip ir nepasisekė. Ji nežinojo, ką reiškia tie simboliai, bet nujautė. Dua atrinko tam tikrus ženklus ir padėjo į tą vietą, iš kurios jie turėjo patekti į aną visatą. Ženklai buvo tokie: BASU. Ne, ji nežinojo, ką tai reiškia. Tačiau ši kombinacija kėlė jai baimę, ir Dua pamėgino išreikšti tą baimę ženklais. Galbūt tos būtybės, tirdamos ženklus, taipogi patirs baimę.

Kai pradėjo eiti atsakymai, Dua pajuto juose nerimą.

Ne visus juos pavykdavo pamatyti. Kartais kietakūniai surasdavo juos pirmi. Žinoma, dabar jau jiems buvo aišku, ką jinai veikia. Bet jie nesugebėjo išaiškinti ženklų, negalėjo netgi suvokti juose slypinčių jausmų.

Todėl jai buvo vis vien. Kad ir ką kietakūniai manytų, jiems nepavyks jos sustabdyti, ir darbas bus atliktas iki galo.

Dabar ji laukė ženklų, kuriuose atsispindėtų tai, ko ji tikėjosi. Ir jie atėjo: SIURBLYS BLOGAI.

Kiekvienas ženklas buvo kupinas baimės ir neapykantos, kurios ji ir laukė. Ir ji nusiuntė juos atgal, pakartojusi keletą kartų, kad būtų kuo daugiau baimės, kuo daugiau neapykantos… Dabar tie žmonės supras.

Dabar jie sustabdys Siurblį. Kietakūniams teks susirasti kokį kitą energijos šaltinį, sukurti kitą jos gavimo būdą.

Nevalia, kad energija pražudytų tūkstančių tūkstančius svetimos visatos gyventojų.

Dua susizgribo per ilgai besiilsinti akmenyje, apimta kažkokio keisto stingulio. Ją kamavo alkis — reikėjo, pasitaikius patogiai progai, išlįsti lauk. Tačiau, kad ir kaip ji svajojo apie maistą akumuliatoriuje, dar labiau jai norėjosi surasti jį tuščią. Ji svajojo iščiulpti iš jo maistą iki paskutinės dalelės, kol nauja porcija jau nebesusidarys ir jos misija bus atlikta. Pagaliau ji išlindo ir, užmiršusi atsargumą, ėmė nepasotinamai čiulpti maistą iš akumuliatoriaus. Ji troško ištuštinti jį, įsitikinti, jog energijos daugiau nebepriplūsta… Tačiau jis buvo neišsemiamas…

neišsemiamas… neišsemiamas…

Dua pasipurtė ir pasišlykštėjusi atsitraukė nuo akumuliatoriaus. Vadinasi, Pozitroniniai Siurbliai dirba po senovei. Nejaugi jai nepavyko įtikinti anos visatos gyventojų? Ar jie negauna jos ženklų? O gal nesuvokia prasmės?

Reikia pabandyti dar sykį. Padaryti taip, kad viskas būtų aišku. Ji panaudos visas simbolių kombinacijas, kuriose slypi pavojaus nuojauta, visas kombinacijas, kurios anoje visatoje suskambės kaip meldimas sustabdyti Siurblį.

Paklaikusi iš nevilties, Dua ėmėsi simbolių įliedinimo į metalą, beatodairiškai eikvodama energiją, kurios ką tik prisisiurbė iš akumuliatoriaus. Ir eikvojo tol, kol nebeliko nieko, ir ją vėl apėmė begalinis nuovargis.

SIURBLYS NESUSTABDYTI NESUSTABDYTI MES NESUSTABDYTI SIURBLYS MES NEGIRDĖTI PAVOJUS NEGIRDĖTI NEGIRDĖTI NEGIRDĖTI JŪS PRAŠOM SUSTABDYTI JŪS SUSTABDYTI JŪS SUSTABDYTI KAD MES SUSTABDYTI PRAŠOM JUS SUSTABDYTI PAVOJUS PAVOJUS PAVOJUS SUSTABDYTI SUSTABDYTI SUSTABDYTI SIURBLYS.

Daugiau ji nebeturėjo jėgų. Ją visą varstė baisus skausmas. Dua padėjo ženklus ten, iš kur jie turėjo patekti į kitą visatą, bet nebelaukė, kol kietakūniai, patys to nenujausdami, išsiųs juos. Akys jai temo, energijos nebeliko nei trupučio, ir vis dėlto ji paspaudė rankenas kaip kad darydavo kietakūniai.

Metalas dingo, o su juo ir, urvas staiga užlietas svaiginančios violetinės šviesas. Ji… pereina… nuo išsekimo…

Odinai… Tritai…

Ir Odinas atėjo. Dar niekad jis nesruveno taip smarkiai. Iš pradžių jis pasikliovė Trito suvokimo jausmu, padidėjusiu atsiradus naujai mažylei, bet kai atstumas sumažėjo, jo, kad ir ne tokia išlavėjusi juslė, ėmė pagauti Dua impulsus. Jis jau pats jautė pavienius gęstančios jos sąmonės blyksnius ir veržėsi į priekį, o Tritas iš paskutiniųjų skubinosi paskui dusdamas ir šūkčiodamas: — Greičiau! Greičiau! Odinas rado Dua nualpusią. Gyvybė joje vos ruseno, ir ji buvo pasidariusi visai mažulytė — kas galėtų pamanyti, kad suaugusi emocionalę gali taip susitraukti.

— Tritai, — paliepė jis. — Nešk čionai akumuliatorių.

Ne ne! Neliesk jos. Ji taip išretėjusi, kad jos negalima nešti. Jeigu jinai sulįs į grindis…

Į urvą rinkosi kietakūniai. Žinoma, jie pavėlavo — juk jie nesugeba per atstumą pajausti kitų būtybių. Ne, jeigu ne jis ir Tritas, jie nebūtų spėję jos išgelbėti. Ir ji būtų perėjusi! Ne, ji iš tikrųjų būtų žuvusi, o su ja būtų žuvę kai kas neapsakomai svarbaus, apie ką ji nė neįtarė. Dabar Dua lėtai gėrė konservuotą energiją, o sykiu ir gyvybę, o kietakūniai tylėdami stovėjo greta.

Odinas atsitiesė — Naujas Odinas, kuris visiškai aiškiai žinojo, kas vyksta. Piktu mostu jis nuvijo šalin kietakūnius… ir jie išėjo. Tylėdami. Neprieštaraudami.

Dua sukrutėjo.

— Ji atsigavo, Odinai? — paklausė Tritas.

— Tyliau, Tritai, — paprašė Odinas. — Dua, tu girdi mane?

— Odinas? — plastelėjo jinai ir sušvokštė:— Man pasirodė, kad aš jau perėjau.

— Ne, Dua, kol kas dar ne. Pirmiausia tu turi užvalgyti ir pailsėti.

— O Tritas irgi čia?

— Aš čia, Dua, — pasakė tas.

— Nereikia manęs gaivinti, — pasakė Dua. — Viskas baigta. Aš padariau tai, ką norėjau. Pozitroninis Siurblys netrukus sustos. Aš tuo tikiu. Ir minkštakūniai vėl bus reikalingi kietakūniams, ir kietakūniai pasirūpins jumis — bent jau vaikais.

Odinas nieko neatsakė ir mostu nutildė Tritą. Jis maitino Dua nedidelėmis porcijomis, iš lėto, labai iš lėto, su pertraukomis, kad ji galėtų pailsėti.

Dua murmėjo: — Gana, gana!

Jos substancija virpėjo vis smarkiau. Bet jis maitino ją toliau. Paskui pasakė: — Dua, tu suklydai. Mes ne mašinos. Aš tiksliai žinau, kas mes tokie. Būčiau atėjęs pas tave anksčiau, jeigu būčiau anksčiau sužinojęs, bet aš supratau tiktai tada, kai Lostenas paprašė manęs pagalvoti. Ir aš galvojau. Visas įsitempęs. Ir vis dėlto tatai vos neįvyko per anksti.

Dua sudejavo, ir Odinas nutilo.

— Paklausyk, Dua, — pasakė jis po kurio laiko. — Mūsų pasaulyje iš tikrųjų yra tik viena gyvybės rūšis, ir gyvena jame tikrai tiktai kietakūniai. Tą tu suvokei ir nesuklydai. Tačiau tai visai dar nereiškia, kad minkštakūniai — masinos, o ne gyvos būtybės. Mes priklausome tai pačiai rūšiai. Minkštakūniai — tai pirminė kietakūniu forma. Mes ateiname į pasaulį kaip minkštakūniai, subręstame kaip minkštakūniai, o paskui pereiname į kietakūniu formą. Supratai?