Isaac Asimov - Net patys dievai

— Juk ji neeilinė emocionalę,— pasakė Lostenas. — Tu gi žinai tai, Odinai?

— Taip, — atsiduso Odinas.

— Tu irgi neeilinis, tik savaip, ir Tritas — taipogi.

Nemanau, kad pasaulyje atsirastų kitas globėjas, kuriam pakaktų drąsos ir energijos nudžiauti akumuliatorių ir taip sumaniai jį panaudoti, kaip panaudojo Tritas. Jūsų trijulė sudaro tokią neįprastą triadą, kokių, mūsų manymu, dar nėra buvę.

— Dėkui.

— Bet pasirodo, jog tokioje triadoje slypi ir nemalonių netikėtumų, kurių nebuvome numatę. Mes norėjome, kad tu mokytum Dua, tikėdamiesi, kad tai pats švelniausias ir veiksmingiausias būdas pastūmėti ją atlikti savo funkciją. Tačiau nenumatėme, kad Tritui šaus į galvą atlikti tokį pasiaukojamą žygdarbį, ir, atvirai kalbant, visai nelaukėme, kad neišvengiama kitos visatos žūtis padarys Dua tokį keistą poveikį.

— Man derėjo atsargiau atsakinėti į jos klausimus, — liūdnai pasakė Odinas.

— Nebūtų padėję. Ji pati moka sužinoti, kas jai rūpi.

O mes ir to nebuvome numatę. Man labai nesmagu, Odinai, bet turiu tau štai ką pasakyti: Dua kelia mirtiną pavojų. Ji mėgina sustabdyti Pozitroninį Siurblį.

— Bet juk ji nepajėgs to padaryti! Negalės prie jo prieiti, o be to, neturi pakankamai žinių.

— Prieiti prie jo ji gali visai nesunkiai… — Lostenas neryžtingai patylėjo. — Ji slapstosi uolienoje, kur mes negalime jos pasiekti.

Odinas ne iš karto suprato šių žodžių reikšmę. Jis sumišęs pralemeno: — Nė viena suaugusi emofcionalė niekada… Dua jokiu būdu…

— Deja. Ir nesiginčyk tuščiai… Ji gali prasiskverbti į bet kurį urvą. Nuo jos nieko nepaslėpsi. Dua išstudijavo ženklus, kuriuos mes gaudavome iš kitos visatos.

Tiesioginių įrodymų neturime, bet kitaip neįmanoma paaiškinti to, kas vyksta.

— O-o-o! — į priekį ir atgal ėmė linguoti Odinas, visas patamsėjęs iš gėdos ir skausmo. — Ir Estvaldas žino apie tai?

— Kol kas ne, bet ilgainiui tikrai sužinos, — niūriai atsakė Lostenas.

— Kam jai prireikė tų ženklų? — Ji ieško būdų pasiųsti pranešimą į aną visatą.

— Bet juk ji nemoka jų nei iššifruoti, nei perduoti.

— Ji mokosi ir vieno, ir kito. Apie tuos ženklus Dua išmano geriau už patį Estvaldą. Ji — itin pavojingas reiškinys: mąstyti sugebanti emocionalę, kuri pasidarė nebesukontroliuojama.

Odinas krūptelėjo. Nebesukontroliuojama? Tartum kalbėtų apie mašiną!

— Bet juk tai negali būti taip labai pavojinga, — pasakė jis.

— Deja, gali. Dua išsiuntė vieną pranešimą, kuriame pataria toms būtybėms sustabdyti Pozitroninį Siurblį.

Jeigu jie sustabdys jį anksčiau, negu sprogs jų Saulė, nieko nebegalėsim padaryti.

— Bet juk tada…

— Reikia jai sutrukdyti, Odinai.

— Tačiau… kaip? Jūs ketinate susprogdinti… — Jis užsikirto.

Odinas miglotai prisiminė, kad kietakūniai turi kažkokius įrengimus urvams uolienoje gręžti — įrengimus, kuriais nustota naudotis prieš šimtus ciklų, kai ėmė mažėti pasaulio gyventojų skaičius. O jeigu kietakūniai nusprendė surasti Dua akmenyje ir susprogdinti jį kartu su ja?

— Ne! — kategoriškai pasakė Lostenas. — Mes negalime padaryti Dua nieko blogo.

— Estvaldas galėtų…

— Estvaldas irgi negali padaryti jai nieko blogo.

— Tai kas gi bus?

— Viskas priklauso nuo tavęs, Odinai. Nuo tavęs vieno. Mes bejėgiai ir mums nieko nelieka, tik pasikliauti tavim.

— Manim? Bet ką aš galiu?

— Pagalvok, — primygtinai tarė Lostenas. — Pagalvok!

— Apie ką?

— Daugiau aš tau neturiu teisės nieko sakyti, — skausmingai užbaigė Lostenas. — Galvok! Laiko taip mažai.

Jis apsisuko ir išėjo — taip sparčiai, kaip kietakūniai niekad nevaikšto. Jis taip skubėjo, lyg būtų nepasitikėjęs savimi ir bijojęs prasitarti.

Odinas bejėgiškai žiūrėjo jam pridurmui, apimtas dvejonių ir baimės.

Tritas turėjo daug reikalų. Su mažyliais visada daug rūpesčių, bet netgi du maži dešiniai, kartu paėmus, vargu ar būtų suteikę tiek rūpesčių kiek viena mažylė vidurinukė, kad ir tokia šauni kaip Derolė. Reikėjo žiūrėti, kad ji darytų visus pratimus, raminti, neleisti slėptis ten, kur tik ji prisiliečia, visaip popinti ir įkalbinėti, kad sutankėtų ir pailsėtų.

Jis netgi nepastebėjo, kad jau seniai nematė Odino — apskritai jam buvo vis tiek. Jam dabar niekas nerūpėjo, tiktai Derolė. Kartą jis staiga pamatė Odiną jam priklausančios nišos kampe. Odinas mainėsi visomis vaivorykštės spalvomis nuo įtempto mąstymo. Tuomet Tritas staiga prisiminė ir paklausė: — Lostenas pyksta dėl Dua? Odinas krūptelėjo ir atsipeikėjo.

— Lostenas?.. Taip, jis labai supyko. Dua padarė daug žalos.

— Jai derėtų grįžti namo, ar ne? Odinas įdėmiai pasižiūrėjo į Tritą.

— Tritai, — pasakė jis, — mudu turime įtikinti Dua sugrįžti. Bet pirmiausia reikia ją surasti. Tu gali tą padaryti. Juk mes turime naują mažylę, ir todėl tavo globėjiškas jautrumas yra padidėjęs. Pasinaudok juo ir surask Dua.

— Ne, — pasipiktinęs ir sutrikęs atsakė Tritas. — Jis skirtas Derolei. Neverta jo eikvoti Dua paieškoms. Be to, jeigu Dua negrįžta, kai ji taip reikalinga mūsų mažylei vidurinukei… juk ir ji pati kadaise buvo mažylė vidurinukė — tai mes turime išmokti gyventi be jos, ir baigta!

— Tritai, argi tu nenori daugiau susilieti?

— Naujoji triada užbaigta.

— Tačiau susiliejimas tuo neužsibaigia.

— O kur jos ieškoti? — paklausė Tritas. — Aš reikalingas mažylei Derolei. Ji dar visai mažytė. Negaliu palikti jos be priežiūros.

— Kietakūniai pasirūpins, kad su ja nieko neatsitiktų.

O mudu eisim į kietakūniu urvus ir surasim Dua.

— Kada nors nueisim. Kai Derolė paūgės. O anksčiau negalima.

— Tritai, — primygtinai pasakė Odinas. — Mes privalome surasti Dua, kitaip… Kitaip iš mūsų bus atimti mažyliai.

— Kas atims? — paklausė Tritas.

— Kietakūniai.

Tritas tylėjo. Nežinojo, ką sakyti. Nė sykio nebuvo nieko panašaus girdėjęs. Net neįsivaizdavo, kad šitaip gali būti. Tuo tarpu Odinas vis kalbėjo: — Tritai, mums laikas pereiti. Ir dabar aš žinau kodėl. Aš visą laiką apie tai galvojau — po to, kai Lostenas… Bet nesvarbu. Dua ir tu taipogi turite pereiti.

Dabar, kai aš supratau kodėl, ir tu pajusi, kad turi pereiti. Ir tikiuosi… tikiu, Dua irgi pajus turinti pereiti.

Reikia, kad tai įvyktų kuo greičiau, nes ji gali pražudyti mūsų pasaulį.

Tritas atatupstas pasitraukė prie sienos.

— Odinai, nežiūrėk į mane taip! Tu mane verti… tu mane verti…

— Aš tavęs neverčiu, Tritai, — liūdnai pasakė Odinas. — Tiesiog aš supratau, ir todėl tu privalai… Bet mums reikia suieškoti Dua.

— Ne ne! — Tritas iš paskutiniųjų mėgino priešintis.

Odinas buvo kažkoks kitoks, baisus, ir tatai pranašavo jo, Trito, egzistavimui neišvengiamą baigtį. Daugiau nebebus Trito ir nebebus mažylės vidurinukės. Visi kiti globėjai puoselėja savo vidurinukės labai ilgai, o jis turi kone išsyk visko netekti.

Tai neteisinga. Neteisinga!

— Čia Dua kalta. Tai tegul ji ir pereina pirmoji!

Odinas atsakė su šiurpą keliančia ramybe: — Kitaip negalima. Mes turime visi kartu…

Ir Tritas suprato, kad taip ir yra… taip ir yra… taip ir yra…

Dua jautėsi išretėjusi, šalta, visai permatoma. Po to, kai Odinas aptiko ją paviršiuje, ji liovėsi ten ilsėjusis ir gerus saulės šviesą. O energijos iš kietakūniu akumuliatorių ji galėjo paragauti tik kartkartėmis, atsitiktinai. Bijodavo ilgam išlįsti iš savo patikimos slėptuvės uoloje, todėl valgydavo skubėdama ir niekuomet nebūdavo soti.