Isaac Asimov - Net patys dievai

— Kaip? Kaip? — sutrikęs tyliai paklausė Tritas.

— Palauk, Tritai, — paprašė Odinas. — Ne dabar.

Paskui tu irgi suprasi. O kol kas aš aiškinu tiktai Dua.

Jis matė, kaip Dua pamažu darosi matinė.

— Klausyk, Dua! — pradėjo jis vėl. — Kiekvieną kartą, kai mes susiliejame, kai susilieja bet kuri triada, mes sudarome kietakūnį. Kiekvieną kietakūnį sudaro trejybė, todėl jis ir kietas. Visą tą laiką, kol būname susilieję ir nieko nejaučiame, būname įgiję kietakūnio pavidalą. Bet tik laikinai, o paskui, susiliejimui pasibaigus, viską užmirštam. Ir ilgai negalim pasilikti kietakūniais, mes privalome sugrįžti į minkštą būseną. Tačiau ilgainiui pereiname nuo vienos stadijos prie kitos. Kiekvieno mažylio atsiradimas žymi tokią stadiją. Atsiradus trečiam vaikui — mažylei emocionalei — atsiveria kelias į paskutinę stadiją, kai racionalo sąmonėje, be kitų dviejų pagalbos, ima išlikti prisiminimai apie egzistavimą kietakūnio pavidalu. Tuomet, ir tiktai tuomet, jis pajėgia organizuoti tokį nepriekaištingą susiliejimą, kuris sukurs kietakūnį ir užtikrins triadai naują intelektualinį gyvenimą, skirtą žinių kaupimui. Aš juk sakiau tau, kad perėjimas — tai tarytum naujas gimimas. Tuomet aš tik apgraibom buvau tai apčiuopęs, bet dabar sakau tą, ką tvirtai žinau.

Dua žiūrėjo į jį, stengdamasi nusišypsoti.

— Kaip tu gali šitaip apgaudinėti save, Odinai? — paklausė ji. — Jeigu taip iš tiesų yra, tai kodėl kietakūniai tau anksčiau šito nepasakė? O ir mums visiems taip pat?

— Jie negalėjo, Dua. Kadaise, labai seniai susiliejimas viso labo reiškė kūno atomų susijungimą.

Vykstant evoliucijai, iš pirminių formų palaipsniui išsivystė įvairūs sąmonės tipai. Klausyk, Dua. Susiliejant susijungia ir sąmonė, o šis procesas kur kas sudėtingesnis ir subtilesnis. Racionalas gali sujungti visų trijų sąmones teisingai ir visam laikui tik tuomet, kai yra tam subrendęs. O toji branda ateina, kai jis pats, niekieno nepadedamas, suvokia visa ko esmę, kai jo sąmonė pagaliau ima aprėpti prisiminimus apie tai, kas vyko (susiliejimo metu. Jeigu racionalui paaiškintum viską iš anksto, natūralaus vystymosi eiga būtų beviltiškai sutrikdyta, jis jau nesugebėtų teisingai nustatyti momento nepriekaištingam susiliejimui, ir naujas kietakūnis išeitų netobulas. Kai Lostenas maldavo mane galvoti, jis labai rizikavo. Ir gali būti, kad… Nors aš tikiuosi… Matai, Dua, mes juk ypatingas atvejis. Iš kartos į kartą kietakūniai rūpestingai derindavo triadas taip, kad atsirastų itin gabūs kietakūniai. Ir mūsų triada — geriausia iš tų, kurias jiems iki šiol buvo pavykę sudaryti. O ypač tu, Dua. Ypač tu. Lostenas — tai susiliejusi triada, kurios mažylė vidurinukė buvai tu. Kažkuri jo dalis buvo tavo globėjais. Jis stebėjo tave. Jis atvedė tave mums su Tritu.

Dua pasikėlė. Jos balsas pasidarė beveik normalus.

— Odinai! Tu viską sugalvojai, norėdamas mane nuraminti? Tritas užbėgo Odinui už akių: — Ne, Dua! Aš irgi tai jaučiu. Taip, jaučiu. Aš ne visai suprantu ką, bet aš tai jaučiu.

— Jis sako tiesą, Dua, — pasakė Odinas. — Ir tu tai pajusi. Argi tu neprisimeni nors šiek tiek, kaip mes buvome kietakūniu per susiliejimą? Argi tu nenori dar kartą susilieti? Paskutinį kartą? Patį paskutinį?

Jis padėjo jai atsikelti. Dua jau buvo apėmęs įkarštis, ir ji nenorom pradėjo retėti.

— Jeigu tu pasakei tiesą, Odinai, — ištarė ji dusdama, — jeigu mes turime tapti kietakūniu, tai iš tavo žodžių sprendžiu, kad jis bus kažkuo labai svarbus.

Juk taip?

— Pats svarbiausias. Pats geriausias, koks kada nors buvo sukurtas. Aš neperdedu… Tritai, stokis čia. Mes nesiskirsime, Tritai. Mes būsime kartu, kaip kad visada norėjome. Ir Dua taip pat. Ir tu taip pat, Dua.

— Tada mes galėsim įtikinti Estvaldą, kad Siurblį reikia sustabdyti, — pasakė Dua. — Mes priversim.:.

Susiliejimas prasidėjo. Į kambarį vienas po kito ėjo kietakūniai. Odinas vos įžiūrėjo juos, nes jau jungėsi su Dua.

Šis susiliejimas nebuvo panašus į ankstesniuosius — nei svaiginančios palaimos, nei gyvenimo džiaugsmo, tiktai nenutrūkstantis, ramus, nesutrikdomas procesas.

Odinas jautė, kaip sueina su Dua į vieną daiktą, ir visas pasaulis tarytum plūsteli į jį-ją… Pozitroniniai Siurbliai vis dar veikė — jis-jinai tą aiškiai jautė. Kodėl jie nesustoja?

Jis buvo taipogi ir Tritas — jo-jos-jo sąmonę užplūdo skaudžios netekties pajautimas. O, mano mažyliai…

Ir jis suriko — paskutinis riksmas, pagimdytas dar Odino sąmonės, bet balsas kažkodėl jau Dua: — Ne, mes negalėsim sustabdyti Estvaldo! Estvaldas — tai mes. Mes…

Riksmas, kuris buvo Dua ir nebe Dua, nutrūko — Dua liovėsi egzistavusi. Ir daugiau niekuomet nebebus Dua. Ir Odino. Ir Trito. Niekuomet.

Estvaldas žengė prie tyliai stovinčių kietakūniu ir liūdnai suvibravo: — Dabar aš visada būsiu su jumis. Mums reikia taip daug padaryti…

Seleną Lindstrem nusišypsojo profesionalia šypsena ir nužingsniavo toliau. Lengva spyruokliuojanti jos eisena nebestebino turistų, ir dabar jiems jau ėmė rodytis, kad ši neįprasta maniera savotiškai grakšti.

— Laikas užkąsti! — džiaugsmingai paskelbė ji. — Pusryčiai vien iš vietinių produktų, gerbiamos ponios ir ponai. Skonis gal bus kiek netikėtas, bet viskas labai maistinga… Prašom čia, sere. Esu tikra, jūs neprieštarausite, jeigu pasodinsiu jus prie damų.

Luktelkite valandėlę. Visiems užteks vietų… Labai gaila, bet patiekalas tiktai vienas, tačiau gėrimus galite užsisakyti kokius pageidaujate. Šiandien jautiena… Ne ne. Ir skonis, ir substancija sukuriama dirbtinai, tačiau bendras rezultatas puikus, galite manimi pasikliauti.

Paskui ji atsisėdo pati ir nejučia tyliai atsiduso — netgi meilinga jos šypsena mažumėlę priblėso.

Vienas turistas atsisėdo priešais.

— Galima? — paklausė jis.

Seleną pervėrė jį įdėmiu vertinančiu žvilgsniu. Jis atrodė nekenksmingas, o ji turėjo pakankamai pagrindo pasikliauti savo įžvalgumu.

— Prašom prašom! — atsakė ji. — Bet juk jūs, man regis, čia ne vienas?

Jis papurtė galvą.

— Ne. Aš vienas. Bet, šiaip ar taip, žemekšlių draugija manęs nevilioja.

Seleną vėl pasižiūrėjo į jį. Kokių penkių dešimčių, veidas pavargęs, bet akys žvitrios ir protingos. Na ir, žinoma, tikras gremėzdas — žemiečiai, pirmąkart pakliuvę į Mėnulio traukos sąlygas, visuomet taip atrodo.

— Žemekšliai — grynai Mėnulio žargonas, ir be to, grubokas.

— Aš juk pats iš Žemės, — atsakė jis, — todėl, manau, turiu teisę jį vartoti. Bet, žinoma, jeigu jums nemalonu…

Seleną tik patraukė pečiais, lyg norėdama pasakyti:,Kas man!”

Jos akys buvo rytietiškai įkypos kaip daugumos Mėnulio merginų, plaukai prinokusių kviečių geltonumo, o nosis kiek stamboka. Ji buvo neabejotinai patraukli, nors ir nepasižymėjo klasikiniu grožiu. Žemietis žiūrėjo į ženkliuką su jos vardu ant kairiosios ne itin didelės stačios krūties. Ji nusprendė, kad jis iš tikrųjų žiūri į ženkliuką, nors, šviesai krentant tam tikru kampu, bliuzelė kone kiaurai persišvietė, o po ja daugiau nieko nebuvo.

— Ar čia daug Selenų? — paklausė jis, — O taip! Šimtai. Taipogi Sintijų, Dianų ir Artemidžių. Bet Selenų įkyriai daug. Pusė iš tų, kurias aš pažįstu, pasidarė Selėmis, o kita pusė — Lėnomis.

— O jūs kaip?

— Niekaip. Aš esu Seleną. Visi trys skiemenys. Se-le- na, — ištarė ji, pabrėždama kirčiuotą skiemenį.— Taip mane vadina visi, kurie apskritai kreipiasi į mane vardu.