Isaac Asimov - Net patys dievai

Nuo to laiko, kai palikau jus, Odinai, aš labai daug patyriau. Nesvarbu kaip. Bet taip jau atsitiko. Ir dabar aš tik fiziškai emocionalę. O visais kitais atžvilgiais, kurie iš tikrųjų svarbūs, aš — racionalas, nors norėtųsi tikėti, kad jausti sugebu tobuliau už kitus racionalus. Be daugelio kitų dalykų, Odinai, aš sužinojau, kas mes esame — ir tu, ir aš, ir Tritas, ir visos likusios mūsų planetos triados. Sužinojau, kas mes tokie ir kas buvome visados.”

„Tai kas gi?”—paklausė Odinas. Jis buvo pasiryžęs nuolankiai klausytis kiek tik reikės, kad tik ji po to grįžtų su juo namo. Jis ištvers bet kokį išbandymą, padarys viską, ką tik reikės. Bet ji turi sugrįžti… ir kažkas slapta kuždėjo jam, kad grįžti ji turi savo noru.

„Kas mes tokie, Odinai? Iš esmės niekas, — atsakė ji abejingai, kone juokdamasi. — Keista, ar ne? Kietakūniai — vienintelės iš tikrųjų gyvos būtybės planetoje. Bene jie tavęs to nemokė? Taip, iš tikrųjų gyvi vien tiktai jie, todėl kad nei tu, nei aš, nei visi kiti minkštakūniai — nėra gyvos būtybės. Mes — mašinos, Odinai. Tikrai, ir todėl gyvais galima laikyti tik kietakūnius. Nejaugi tavęs šito nemokė, Odinai?”

„Dua, visa tai nesąmonės”,— apstulbęs sumurmėjo Odinas.

Dua balsas pasidarė dar griežtesnis.

„Taip, mašinos, Odinai! Mašinos, kurias kietakūniai iš pradžių surenka, o paskui sunaikina. Gyvena tik jie, kietakūniai, tik jie. Apie tai jie beveik nekalba. O kam?

Jie ir taip žino. Bet aš išmokau mąstyti, Odinai, ir iš atskirų užuominų man išaiškėjo teisybė. Jie gyvena labai ilgai, bet galiausiai vis dėlto miršta. Dabar jau jie nebegali turėti vaikų — Saulės energija per silpna. Ir nors miršta retai, neturėdami vaikų, pamažu nyksta. Jie neturi jaunimo, kuris kurtų kažką nauja, atgaivintų gyvybę, todėl senus, ilgai gyvenančius kietakūnius kamuoja nuobodulys. Ir ką, tu manai, jie daro, Odinai?”

,Ką”— nejučia pasibaisėjęs paklausė Odinas, nelabai smagiai jausdamasis.

„Jie konstruoja mechaninius vaikus, kuriuos galima mokyti. Pats juk sakei, kad tau nieko nereikia, tik mokyti ir pačiam mokytis, ir gal dar susilieti. Racionalai atitinka kietakūniu poreikius. Kietakūniai nesusilieja, mokytis jiems labai sunku, nes jie ir taip jau žino be galo daug. Tai koks malonumas jiems belieka? Tiktai mokyti. Tam ir sukuriami racionalai — kad juos galima, būtų mokyti. Emocionalės ir globėjai — yra būtinos savaime atsinaujinančių mašinų dalys, kuriančios naujus racionalus. O naujų racionalų nuolatos vis reikia, nes seni pasidaro nebereikalingi, kai tik išmoksta visko, ko tik galima išmokyti. Kai seni racionalai sukaupia visas įmanomas žinias, jie sunaikinami, bet jiems paguosti iš anksto kemšama į galvą pasakėlė — girdi, jie „pereiną”.

O su jais, suprantama, „pereinančios” emocionalės ir globėjai. Juk po to, kai jie padeda pagrindus naujai triadai, iš jų nebėra jokios naudos.”

„Dua, to negali būti”,— išstenėjo Odinas.

Jis neturėjo įrodymų, galinčių paneigti tą beprotišką išsigalvojimą, bet buvo tvirtai įsitikinęs, jog ji klysta.

(Tačiau kažkur giliai sukirbėjo abejonė: o gal tas įsitikinimas jam įskiepytas? Ne, negali būti. Juk tuomet ir Dua būtų tuo įsitikinusi… Ar ji tuo ir skiriasi nuo kitų emocionalių, kad yra nerūpestingai pagaminta?.. Apie ką jis galvoja! Ne, jis toks pat pamišėlis kaip ir jinai.) „Tu lyg ir susijaudinai, Odinai. Ar jau toks tu ir tikras, kad aš klystu? Žinoma, dabar jie turi Pozitroninį Siurblį ir gaus energijos kiek tinkami. Jeigu ne dabar, tai labai greit. Netrukus jie vėl galės turėti vaikų. O gal jau ir dabar turi. Minkštakūnių mašinų jau nebereikės, ir mes visi būsime sunaikinti… Ak, meldžiu atleisti! Mes visi pereisime.”

„Ne, Dua! — nukirto Odinas, stengdamasis atvesti į protą ne tiek ją, kiek save. — Nežinau, kur tu prisirankiojai tokių minčių, bet kietakūniai ne tokie.

Mūsų nesunaikins.”

„Neapgaudinėk savęs, Odinai. Jie būtent tokie. Dėl naudos jie pasiryžę sunaikinti tų žmonių pasaulį — visą visatą, jeigu reikės. Tai ką gi jiems reiškia sunaikinti saujelę minkštakūnių, kurie jau nebereikalingi? Bet jie šiek tiek apsižioplino. Įvyko kažkokia painiava, ir racionalo sąmonė pateko į emocionalės kūną. Aš juk Kairioji Em, ar žinai? Vaikystėje mane taip erzindavo.

Bet aš ir iš tiesų Kairioji Em. Galiu mąstyti kaip racionalas ir galiu jausti kaip emocionalę. Ir aš panaudosiu savo ypatybes kovai su kietakūniais.”

Odinas neišmanė ką daryti. Žinoma, Dua išsikraustė iš proto, bet juk jai to nepasakysi. Reikia ją įkalbėti, kad grįžtų su juo namo.

„Dua, kai mes pereinam, mūsų nesunaikina”,— tvirtai pasakė jis.

„Tikrai? O kas gi atsitinka?”: „Aš… aš nežinau. Man regis, mes pereiname į kitą pasaulį, daug tobulesnį ir laimingesnį, ir tampame…

tampame… Na, daug geresni negu dabar.” Dua nusijuokė.

„Iš kur tu ištraukei? Čia tau kietakūniai taip aiškino?”

„Ne, Dua. Aš pats priėjau tokią išvadą. Aš daug galvojau po to, kai tu mus palikai.”

„Tai galvok mažiau ir nebūk toks kvailas, — pasakė Dua. — Vargšas Odinas! Sudie.”

Ir ji nusruveno tolyn, visai išretėjusi. Dua atrodė labai pavargusi. „Palauk, Dua! — sušuko Odinas jai pavymui. — Nejaugi tu nenori pamatyti savo mažylės vidurinukės?”

Jinai neatsakė. „Kada grįši?” Dua tylėjo.

Jis nebesekė paskui, tik nusiminęs žiūrėjo, kol ji pranyko tolumoje.

Odinas nesakė Tritui, kad buvo sutikęs Dua. Kam?

Nuo to karto daugiau jos nematė. Jis įprato vaikštinėti palei emocionalių maitinimosi vietas, eidavo ir eidavo tenai, nors dažnai pastebėdavo, kad paskui jį į paviršių įsirabždina globėjai ir įtariai spokso. (Lyginant su kitais globėjais Tritas atrodė intelektualinis gigantas.) Sulig kiekviena diena Odinas vis skausmingiau jautė Dua nebuvimą. Ir sulig kiekviena diena jis jautė vis augantį nesuvokiamą nerimą. Bet iš kur tas nerimas, niekaip negalėjo suprasti.

Kartą sugrįžęs namo jis rado jo belaukiantį Losteną.

Lostenas mandagiai ir atidžiai klausėsi Trito, kuris rodė jam mažylę vidurinukę, stengdamasis, kad tas lengvas dūmų kamuolėlis neprisiliestų kietakūnio.

— Taip, ji nuostabi, Tritai, — pasakė Lostenas. — Tai jos vardas Deralė?

— Derolė,— pataisė Tritas. — Nežinau, kada Odinas grįš. Jis dabar vis kažkur klaidžioja…

— Aš čia, Lostenai, — skubiai pasakė Odinas. — Tritai, būk geras, išnešk mažylę.

Tritas išnešė Derolę, o Lostenas su aiškiu palengvėjimu atsisuko į Odiną ir pasakė: — Turbūt tu labai patenkintas, kad užbaigėt triadą.

Odinas norėjo kažką mandagiai atsakyti, bet nieko doro nesugalvojo ir niūriai tylėjo. Vienu tarpu jis buvo pajutęs, kad tarp jo ir kietakūniu užsimezgė lyg ir draugystė, kad jis net kažkuria prasme tapo lygus su jais ir gali dėstyti jiems savo mintis laisvai ir paprastai.

Tačiau Dua beprotystė viską apniaukė ir sugadino.

Odinas žinojo, kad ji klysta, ir vis dėlto dabar, Losteno akivaizdoje, jautėsi sukaustytas kaip kad senais laikais, kai manydavo esąs be galo menkas prieš juos, nelyginant… mašina?

— Matei Dua? — paklausė Lostenas. Tai jau buvo rimtas klausimas, o ne mandagi pokalbio pradžia.

— Tik vieną kartą, ger… (jis vos nepasakė „gerbiamas kietakūni”, kaip vaikas arba globėjas!) — tik vieną kartą, Lostenai. Ji nenori grįžti namo.

— Ji turi grįžti, — tyliai pasakė Lostenas.

— Neišmanau, kaip ją priversti. Lostenas niūriai pažvelgė į jį.

— Ar tu žinai, ką ji daro? Odinas išdrįso pakelti į jį akis. Galbūt Lostenas sužinojo apie beprotiškas Dua teorijas? Ką jis tuomet darys? Ir Odinas nieko neatsakė, tik judesiu parodė, kad ne.