Isaac Asimov - Net patys dievai

Kai Dua paliko Odiną ramybėje, jis pasakė: — Tu puikiai sugalvojai, Dua. Negaliu tavim atsistebėti. Iš tikrųjų taip. Maišymasis vyksta abiejose pusėse… Tritai, būk geras, išsivesk mažylius.

Bet vaikai ir patys iškurnėjo. Ne tokie jau jie buvo mažyliai. Tikri pusberniai. Anis tuoj eis į mokyklą, o Torunas jau pasidarė ketvirtainiškas kaip tikras globėjas.

Tritas pasiliko, gromuliuodamas mintį, kad Dua labai pa-gražėja, kai Odinas pradeda su ja tokias kalbas.

Dua paklausė: — Bet jeigu tie dėsniai sulėtina reakcijas mūsų Saulėje ir šaldo ją, tai mūsų dėsniai pagreitina reakcijas jų saulėse ir įkaitina jas?

— Būtent taip, Dua. Net ir racionalas nebūtų padaręs tikslesnės išvados.

— Kokiu greičiu kaista jų saulės?

— Nedideliu. Darosi tik vos vos šiltesnės.

— Bet aš kaip tik dėl to jaučiu,tą negerumą”.

— Matai, visa bėda, kad jų saulės tokios didelės.

Jeigu mūsų mažytės saulės šiek tiek greičiau vėsta, tai neturi jokios reikšmės. Net jeigu jos ir visai užgestų, nebūtų nieko baisaus, kol mes turime Pozitroninį Siurblį.

O kai didelės milžiniškos žvaigždės pradeda kad ir labai menkai kaisti, darosi pavojinga. Vienos žvaigždės masė tokia didelė, jog net ir šiek tiek pagreitėjus joje branduolinei sintezei, ji gali sprogti.

— Sprogti! O kaip žmonės?

— Kokie žmonės?

— Kitos visatos žmonės.

Kurį laiką Odinas nesusivokdamas žiūrėjo į ją, o paskui pasakė: — Nežinau.

— Gerai, o kas būtų, jeigu mūsų Saulė sprogtų?

— Mūsiškė negali sprogti.

(Tritas nesuprato, ko jie taip jaudinasi. Kaip Saulė gali sprogti? Dua lyg ir buvo supykusi, o Odinas sumišęs.) — Na bet vis dėlto, — spyrėsi Dua, — pas mus pasidarytų labai karšta?

— Ko gero. — Ir mes visi žūtume?

Odinas padvejojo, o paskui, neslėpdamas susierzinimo, atšovė: — Koks skirtumas, Dua? Mūsų Saulė nesprogs, ir neklausinėk kvailų dalykų.

— Tu pats prašei, kad klausinėčiau, Odinai. Ir skirtumas yra, nes Pozitroninis Siurblys turi du galus. Jų dalis mums tiek pat svarbi kiek ir mūsiškė.

Odinas įsistebeilijo į ją.

— Aš tau niekad šito nesakiau.

— Bet aš jaučiu.

— Tu pernelyg daug jauti, Dua, — pasakė Odinas.

Tada Dua pradėjo šaukti, visa persimainiusi iš įsiūčio.

Tokios Tritas nebuvo jos matęs.

— Nenukreipk kalbos, Odinai! — rėkė ji. — Neužsisklęsk ir nelaikyk manęs visiška kvaile — emocionalę, ir tiek. Pats sakei, kad aš beveik kaip racionalas ir pajėgiu suprasti, jog Pozitroninis Siurblys negali dirbti be kitavisačių. Jeigu kitos visatos žmonės žus, Pozitroninis Siurblys nustos veikęs, ir mūsų Saulė pasidarys šalta kaip niekad, o mes visi gausime badauti.

Tai kaip, svarbu tai ar ne?

Odinas irgi pradėjo rėkti: — Tiek tu ir teišmanai! Mums reikalinga jų pagalba, nes energijos koncentracija labai maža ir mes turime keistis su jais medžiagomis. Jeigu kitos visatos Saulė sprogs, susidarys galingas energijos srautas — milžiniškas srautas, — kurio užteks milijonams ciklų.

Energijos bus tiek, kad galėsime naudotis ja tiesiogiai, be jokio pasikeitimo medžiagomis. Taigi jie mums nereikalingi, ir visai nesvarbu, kas atsitiks…

Juodu kone lietė vienas kitą. Tritą apėmė siaubas. Jis jautė turįs kažką pasakyti, išskirti juos, nuraminti, tik nesumetė kaip. Netrukus to jau nebereikėjo.

Prie jų urvo stovėjo kietakūnis. Ne, visi trys. Jie kažką mėgino sakyti, bet per triukšmą nesigirdėjo.

Tritas suklykė: — Odinai, Dua!

Ir nutilo visas virpėdamas. Jis išgąstingai nujautė, ko kietakūniai atėjo, ir nusprendė sprukti.

Bet vienas kietakūnis atstatė savo nesikeičiančią matinę ataugą ir paliepė: — Pasilik.

Balsas skambėjo šiurkščiai, nedraugiškai. Tritas dar labiau išsigando.

Dua virte virė iš pykčio ir negalėjo pajusti kietakūniu.

Tą jos dusinantį pyktį tartum maitino keletas šaltinių, kurių kiekvienas atskirai pildė ją iki kraštų. Kam Odinas norėjo jai pameluoti? Kodėl visas žmonių pasaulis turi žūti? Kur teisybė, kad jai niekad nebuvo leista mokytis, nors ji puikiausiai tą sugeba?

Po to karto, kai buvo pasislėpusi akmenyje, ji dar du kartus lankėsi kietakūniu urvuose. Dar du kartus, niekieno nepastebėta, ji buvo sulindusi į uolą, kaskart suvokdama, bei patirdama kažką nauja, ir kai Odinas paskui jai ką nors aiškindavo, ji iš anksto žinodavo, kaip jis aiškins.

Kodėl gi tuomet jie negalėjo jos mokyti kaip Odino?

Kodėl lavinami vien racionalai? Ar ji sugeba įsisavinti žinias vien todėl, kad yra Kairioji Em, atskalūne vidurinukė? Tuo labiau tegu moko, jeigu ji tokia. Labai neteisinga palikti ją be žinių.

Pagaliau kietakūniu žodžiai pasiekė ją. Jų tarpe buvo Lostenas, bet kalbėjo ne jis. Kalbantysis stovėjo priekyje, ir Dua jo nepažinojo. Bet juk ji apskritai mažai jų pažįsta.

Kietakūnis paklausė: — Kas iš jūsų neseniai buvote žemutiniuose kietakūniu urvuose?!

Dua pasišiaušė. Jie sužinojo, kad ji landžioja į akmenis? Na ir tegul! Gali pasakoti kam tik nori. Ji pati prisipažins.

— Aš buvau. Daug sykių,— tarė ji.

— Viena? — ramiai paklausė kietakūnis.

— Viena. Daug sykių! — išpoškino Dua. Iš teisybės, tai ji buvo tik tris kartus, bet nesvarbu.

— Ir aš, žinoma, būnu žemutiniuose urvuose, — sumurmėjo Odinas.

Kietakūnis nė nepažvelgė jo pusėn. Tik pasisuko į Tritą ir dygiai paklausė: — O tu, dešiny?

— Taip, gerbiamas kietakūni, — vos išlemeno Tritas.

— Vienas?

— Taip, gerbiamas kietakūni.

— Kiek kartų?

— Vieną.

Dua susierzino. Vargšelis tuščiai panikuoja. Juk čia viskas dėl jos, bet ji mokės apsiginti.

— Duokite jam ramybę,— pasakė ji. — Aš tą padariau. Kietakūnis lėtai pasisuko į Dua.

— Ką tą? — paklausė. — Nagi… — tačiau, atėjus lemiamam momentui, ji vis dėlto neišdrįso tiesiai pasakyti, ką dariusi. Kad nors nebūtų Odino!

— Gerai, pasišnekėsim ir su tavim. Pirmiausia su dešiniu… Tu Tritas, ar ne? Kodėl vienas vaikštai į žemutinius urvus?

— Pasikalbėti su kietakūniu Estvaldu, gerbiamas kietakūni. Dua neiškentusi įsiterpė: — Tai jūs ir būsite Estvaldas?

— Ne, — trumpai atsakė tas.

Odinas atrodė nepatenkintas, lyg jam būtų buvę nemalonu, kad Dua nepažino kietakūnio. Bet Dua buvo nė motais. Kietakūnis paklausė Trito: — Ką tu išsinešei iš žemutinių urvų? Tritas tylėjo.

— Mes žinome, kad tu kai ką išsinešei, — bespalviu balsu pasakė kietakūnis… — Bet mums rūpi, ar tu pats žinai, kas tai per daiktas. Juk viskas galėjo baigtis labai blogai.

Tritui vis tylint, įsikišo Lostenas ir jau švelniau paprašė: — Pasakyk mums, Tritai. Mes dabar jau žinome, kad ten buvai tu, ir mums labai nesinorėtų imtis griežtų priemonių.

— Aš paėmiau maitinimo balioną,— išstenėjo Tritas.

— Ak šitaip! — pasakė pirmasis kietakūnis. — Ir ką tu su juo darei?

Tritas nebeištvėrė: — Tai dėl Dua! Ji nenorėjo valgyti. Aš paėmiau jį dėl Dua. Dua pašoko sutirštėjusi iš nuostabos.

Kietakūnis tuoj pat atsisuko į ją.

— Ar tu apie tai nežinojai?

— Ne!

— Ir tu? — paklausė jis Odino.

— Ne, gerbiamas kietakūni, — atsakė tas nė nekrusteldamas, lyg būtų sustingęs.

Kurį laiką oras nemaloniai vibravo, nes kietakūniai, nepaisydami triados, kalbėjosi tarpusavyje.

Gal įsitrynimo į akmenis praktika suteikė Dua imlumo, o gal kad ką tik buvo taip labai įsiaudrinusi— nežinia, o pagaliau dabar jai nerūpėjo kodėl; svarbu, kad ji suvokė prasmę… ne žodžių, o bendros jų pokalbio eigos…