Isaac Asimov - Net patys dievai

Kai tik Dua su Odinu grįžo namo, Tritas susirūpinęs pripuolė prie jų.

— Jeigu norite pasišnekėti, eikite į Dua kambarį. Aš turiu čia daug reikalų. Reikia sužiūrėti vaikus, kad būtų švarūs ir padarytų visus pratimus. Susiliejimui dabar nėra laiko. Jokiu būdu.

Apie susiliejimą nei Dua, nei Odinas negalvojo, tad klusniai pasuko į Dua kambarį. Namuose viešpatavo globėjas. Racionalas galėjo nusileisti į kietakūniu urvus, o emocionalę nueiti pas drauges į viršų. Tritas turėjo tik savo namus.

Todėl Odinas paskubėjo atsakyti: — Gerai, Tritai, mes tau netrukdysime. O Dua išspinduliavo švelnumą ir pasakė: — Džiaugiuosi tave matydama, mielas dešiny.

(Odinui toptelėjo, kad tas jos švelnumas atsirado iš palengvėjimo, kad nebereikės susilieti. Tritas iš tikrųjų pernelyg dažnai to reikalauja — dažniau už visus kitus globėjus.) Kambaryje Dua akį patraukė maitintuvas, nors paprastai ji nekreipdavo į jį dėmesio.

Tai buvo Odino išmonė. Jis sužinojo tokius įrengimus egzistuojant ir, kaip kad aiškino Tritui, jeigu jau Dua nenorį susidurti su kitomis emocionalėmis, tai puikiausiai galima nuleisti Saulės energiją čia, į urvą, kad ji galėtų maitintis vietoje.

Tritas tuomet persigando. Taip juk niekas nedaro!

Visi juoksis! Triada užsitrauks nešlovę! Kodėl Dua negali elgtis kaip dera?

„Taip, Tritai — kalbėjo Odinas, — bet ji nesielgia kaip dera, tai kodėl gi mudu negalėtume jai pagelbėti? Kas čia bloga? Ji valgys namie, tankės, teiks mums džiaugsmo ir pati pasijus geriau, o gal net ims vaikščioti į paviršių su kitomis emocionalėmis.”

Tritas sutiko, o po ilgų įkalbinėjimų net ir Dua sutiko, tik su viena sąlyga: kad maitintuvas būtų kuo paprastesnės konstrukcijos. Taigi jį sudarė viso labo du strypai — elektrodai, gaunantys saulės energiją.

Atstumas tarp jų buvo kaip tik toks, kad Dua galėtų tilpti.

Dua retai tuo maitintuvu naudojosi, bet šį kartą, neatitraukdama nuo jo žvilgsnio, pasakė: — Tritas jį papuošė… Ar tu, Odinai?

— Aš? Žinoma, ne.

Palei kiekvieną elektrodą buvo išdėliota spalvoto molio mozaika.

— Matyt, tuo jis norėjo man priminti, kad pavalgyčiau, — nusprendė Dua. — O aš ir iš tiesų išalkau.

Kol aš valgysiu, tikiuosi, kad Tritas mums netrukdys, ar ne?

— Jokiu būdu, — užtikrino Odinas. — Jis sustabdytų planetą, jeigu jos sukimasis kliudytų tau valgyti.

— Na… tai aš labai alkana, — pasakė Dua.

Odinui pasirodė, kad ji jaučiasi kalta. Dėl Trito? Ar dėl to, kad alkana? O kas čia blogo, jeigu ji išalko?

Nebent būtų dariusi kažką tokio, kas reikalauja labai daug energijos ir dėl to dabar…

Jis susierzinęs nuvijo tą mintį į šalį. Nieko gero, kai racionalas pasidaro pernelyg racionalus ir, įsikibęs kokios vienos minties, užmiršta tai, kas svarbiausia. O dabar svarbiausia pasišnekėti su Dua.

Kai ji įsispraudė tarp dviejų elektrodų, Odinas aiškiai pamatė, kokia ji mažytė. Jis ir pats buvo alkanas: labai jau neįprastai ryškiai švietė elektrodai, be to, jis net iš tolo jautė maisto skonį, kuris jam atrodė puikus. Kai būni alkanas, visada užuodi maistą iš daug toliau ir atrodo jis tuomet gardesnis… Bet jis pavalgys vėliau.

— Netylėk, kairiuk. Pasakok. Noriu žinoti, — paprašė ji, pasidariusi (nejučia?) ovalinė kaip racionalas, tartum norėdama, kad jis kalbėtų su ja kaip su lygia. — Visko aš nepaaiškinsiu. — atsakė Odinas. — Turiu galvoje, visko moksliškai, nes tu neturi pasiruošimo.

Pasistengsiu kuo paprasčiau, o tu klausykis ir nepertraukinėk. Paskui pasakysi man, ko nesupratai, ir aš paaiškinsiu. Pirmiausia, priminsiu, kad pasaulyje visa sudaryta iš mažyčių dalelių, vadinamų atomais, o tie sudaryti iš dar mažesnių subatominių dalelyčių.

— Taip taip! — pasakė Dua. — Dėl to mes ir galime susilieti.

— Teisingai. Juk iš tikrųjų mes sudaryti beveik iš tuštumos… Tos dalelytės labai nutolusios viena nuo kitos, ir tavosios gali susilieti su manosiomis ir su Trito todėl, kad kiekviena struktūra užpildo kitos struktūros tuštumas. O materija neišyra todėl, kad mažos dalelytės turi savybę laikytis viena kitos net per atstumą. Jas traukia jėgos, stipriausia kurių yra vadinamoji branduolinė jėga. Ji labai tvirtai laiko pagrindines subatomines daleles sankaupomis, kurios išsidėsčiusios atstu viena nuo kitos, bet išlieka kartu, veikiamos daug silpnesnių jėgų. Ar supranti?

— Ne viską,— atsakė Dua.

— Nesvarbu, prie to dar sugrįšime… Egzistuoja įvairūs materijos būviai. Materija gali būti itin reta, kaip emocionalių, kaip tavo, Dua. Gali būti šiek tiek tankesnė, kaip racionalų ir globėjų. Arba dar tankesnė — kaip uolų. Gali būti ir labai suspausta ir tanki, kaip kietakūniu. Štai kodėl jie kieti. Kietakūniai sudaryti vien iš dalelių.

— Tu nori pasakyti, kad juose visai nėra tuštumų?

— Ne, ne visai taip, — atsakė Odinas, nežinodamas, kaip čia tinkamiau išaiškinus. — Jie irgi turi daug tuštumų, tik ne tiek, kiek mes. Tarp dalelių būtinai turi būti tuščios erdvės, antraip kitos dalelės jau nebegalės įsisprausti. Jeigu jos bus spraudžiamos per jėgą, skaudės. Štai kodėl kietakūniai nemėgsta, kai mes juos liečiame. Tarp minkštakūnių dalelių yra daugiau vietos negu reikia, todėl atsiranda vietos ir kitoms.

Neatrodė, kad Dua būtų viską supratusi, ir Odinas ėmė skubiai aiškinti toliau: — Kitoje visatoje taisyklės kitokios. Branduolinė jėga ten silpnesnė negu pas mus. Tai reiškia, kad jų dalelėms reikia daugiau erdvės.

— Kodėl?

Odinas pakraipė galvą.

— Todėl… todėl, kad banginės dalelių formos ten siekia toliau. Suprantamiau negaliu paaiškinti. Esant silpnesnei branduolinei jėgai, dalelėms reikia daugiau erdvės, ir dvi materijos sankaupos negali taip lengvai maišytis, kaip kad mūsų visatoje.

— Ar mes galime pamatyti tą visatą?

— O, ne! Neįmanoma. Galime tik susidaryti apie ją šiokį tokį vaizdą, spręsdami iš tenai egzistuojančių dėsnių. Ir vis dėlto kietakūniai daug gali padaryti. Mes išmokome nusiųsti medžiagą tenai ir gauti medžiagą iš jų. Galime tyrinėti jų materiją, supranti? Mes sukūrėme Pozitroninį Siurblį. Girdėjai apie jį, ar ne?

— Taip, sakei, kad jis tiekia mums energiją. Tik nežinojau, kad čia dalyvauja kita visata… O kokia jinai?

Ar ten irgi yra žvaigždės ir pasauliai kaip pas mus?

— Puikus klausimas, Dua! — Odinas džiaugėsi neatsidžiaugdamas mokytojo vaidmeniu, o ypač dabar, gavęs oficialų leidimą. Anksčiau jam vis atrodydavo, kad negerai elgiasi, aiškindamas emocionalei tokius dalykus.

— Mes negalime pamatyti kitos visatos, — pasakė jis, — tačiau galime spręsti apie ją pagal jos dėsnius.

Matai, žvaigždės šviečia dėl to, kad paprastos dalelyčių kombinacijos pamažu perauga į sudėtingesnes. Mes tai vadiname branduoline sinteze.

— O kitoje visatoje irgi tas pats?

— Taip, tačiau dėl silpnesnės branduolinės jėgos sintezė vyksta lėčiau. Tai reiškia, kad jų visatoje žvaigždės turi būti daug daug didesnės, kitaip jose vykstančios sintezės nepakaktų tam, kad jos galėtų šviesti. O jeigu mūsų žvaigždės būtų didesnės, sintezė jose kiekybiškai taip padidėtų, kad jos bematant susprogtų. Kitaip tariant, mūsų visatoje turi būti tūkstančius kartų daugiau mažų žvaigždžių negu jų visatoje didelių…

— Bet mes juk turime tiktai septynias… — buvo bepradedanti Dua. Paskui pridūrė: — Oi, pamiršau.

Odinas atlaidžiai nusišypsojo. Visai nesunku pamiršti nesuskaičiuojamą daugybę žvaigždžių, jeigu jos matomos tik per specialius prietaisus.