Isaac Asimov - Net patys dievai

„Ar tu supranti, ką kietakūniai tarpusavyje šnekasi?”—paklausė ji.

„Ne viską,— atsakė Odinas. — Nespėju pagauti svyravimų pakitimų. Kartais nujaučiu, apie ką, nors ir nesuprantu, ypač po susiliejimo. Bet toli gražu ne visada. Įvairūs nujautimai — emocionalių duona, tik kad jos negali suvokti tų nujautimų prasmės. O tu galėtum.”

Dua susidrovėjo.

„Aš bijočiau. Jiems gali nepatikti.”

„Pamėgink. Man taip smalsu. Pažiūrėk, gal suprasi, apie ką jie kalba.”

„Tu tikrai nori, kad aš taip padaryčiau?”

„Žinoma, jeigu jie pričiups tave ir supyks, pasakysiu, kad aš tau liepiau.” „Prižadi?” „Prižadu.”

Visa vibruodama, Dua sutelkė dėmesį į kietakūnius ir apmirė, kad galėtų priimti svetimus impulsus.

„Susijaudinimas! — pasakė ji. — Jie jaudinasi. Dėl kažkokio naujo.”

„Gal dėl Estvaldo”,— nusprendė Odinas. Taip Dua pirmąsyk išgirdo šį vardą. „Kaip keista!”—pasakė ji.

„Kas keista?”

„Jaučiu Saulę. Labai didelę Saulę.” Odinas susimąstė.

„Gal jie kalba apie ją.” „Bet kaip čia gali būti?”

Kaip tik tuo metu kietakūniai juos pastebėjo. Jie priėjo artyn ir draugiškai pasisveikino, tardami žodžius taip, kaip minkštakūniai. Dua buvo neapsakomai sutrikusi, nes nežinojo, ar kietakūniai pajuto ją gaudant jų bangas. Bet jie, jeigu ir pajuto, niekuo neišsidavė.

(Vėliau Odinas jai sakė, kad labai retai pavyksta pamatyti, kaip kietakūniai tarpusavyje kalbasi. Jie visuomet atsižvelgia į minkštakūnius ir, pamatę juos netoliese, atideda į šalį savo darbus. „Jie mus labai myli, — pasakė Odinas. — Ir jie tokie geri.”) Kada ne kada jis pasiimdavo ją į kietakūniu urvus — paprastai tomis valandomis, kai Tritas būdavo užsiėmęs su vaikais. Tačiau Odinas nė nemanydavo įspėti Trito, jog vedasi Dua su savim. Tritas, be abejonės, imtų visaip prieštarauti, girdi, šitoks Dua lepinimas visai atimsiąs jai norą maitintis ir iš susiliejimo nieko doro nebeišeisią… Su juo nė penkių minučių nepasišnekėsi, kad neužeitų kalba apie susiliejimą.

Sykį ar du ji net viena buvo įsidrąsinusi nusileisti žemyn, nors kietakūniai, kuriuos ji sutikdavo, būdavo jai malonūs ir „tokie geri”, anot Odino. Tačiau jie nežiūrėjo į ją rimtai. Kietakūniams patikdavo, kai ji ko nors klausdavo, bet sykiu ji jausdavo pašaipą. O jų atsakymai būdavo patys primityviausi, neteikiantys jokios informacijos. Pavyzdžiui: „Čia mašina, Dua. Gal Odinas galės tau paaiškinti.”

Įdomu, ar kuris nors iš jų buvo Estvaldas? Jai nepakakdavo drąsos pasiklausti sutiktojo kietakūnio vardo (ji pažinojo tik Losteną, kurį Odinas buvo jai pristatęs ir apie kurį buvo labai daug girdėjusi). Kartais galvodavo, jog kaip tik tas ar anas kietakūnis ir buvo Estvaldas. Odinas kalbėdavo apie jį su didžiule pagarba, nors balse jausdavosi apmaudas.

Ji suprato tik tiek, kad Estvaldas buvo užsiėmęs tokiu svarbiu darbu, kad niekad neužsukdavo į minkštakūniams prieinamus urvus.

Prisimindama visa tai, ką Odinas buvo jai sakęs, ji pamažėle ėmė suvokti, jog pasauliui trūksta maisto.

Tarp kitko, Odinas nevadindavo jo maistu. Jis sakydavo „energija”, nes taip, girdi, jį vadiną kietakūniai.

Saulė blėso ir merdėjo, bet Estvaldas sugalvojo, kaip gauti energijos iš kitur, iš daug toliau nei Saulė, toliau nei septynios žvaigždės, šviečiančios naktį tamsiame danguje. (Odinas sakė, kad septynios žvaigždės — tai septynios Saulės, esančios labai toli, ir kad yra daugybė žvaigždžių, kurios yra dar toliau ir kurių negali įžiūrėti.

Tritas, išgirdęs tai, pareiškė nesuprantąs, kokia nauda iš žvaigždžių, kurių negali matyti, ir kad apskritai jis visu tuo netikįs. Odinas kantriai pasakė: „Še tai tau.” Dua irgi ketino sakyti kažką panašaus, bet po to susilaikė.) Dabar atrodė, kad energijos pakaks amžiams; amžiams pakaks maisto — kai tik Estvaldas ir kiti kietakūniai išmoks suteikti naujai energijai tinkamą skonį.

Vos prieš keletą dienų ji pasakė Odinui: „Prisimeni, labai seniai, kai tu buvai nusivedęs mane pas kietakūnius ir aš mėginau susekti, apie ką jie kalbasi, sakiau, kad pajutau didelę Saulę?”

Odinas ne iš karto suprato, apie ką ji kalba.

„Kažkaip neprisimenu. Bet kalbėk toliau, Dua. Ką tu nori tuo pasakyti?”

„Aš vis galvoju: ar toji didelė Saulė ir yra naujos energijos šaltinis?”

Odinas apsidžiaugė. „Puiku, Dua. Ne visai taip, bet, kaip emocionalę, tu turi nuostabią intuiciją.”

Ir štai dabar, knaisiodamasi prisiminimuose, Dua paniurusi pamažu slinko į priekį. Praradusi laiko bei erdvės pajautimą, ji nepastebėjo, kaip atsidūrė prie kietakūniu urvų, ir jau buvo besuabejojanti, ar ne per ilgai užtruko ir gal geriau būsią grįžti namo išklausyti neišvengiamų Trito priekaištų, tik staiga… tartum vien nuo tos minties ji pajuto Tritą esant netoliese.

Pajuto taip stipriai, kad tik labai trumpam jai šmėstelėjo mintis, jog bus pagavusi jo jausmus iš toli, iš pat namų urvo. Ne! Jis čia, žemai, kietakūniu urvuose, kartu su ja.

Bet ką gi jis čia galėtų veikti? Bene seka ją? Ar sumanė čia ją išbarti? O gal jam šovė kvaila mintis pasiskųsti kietakūniams? Šito tai jau Dua nepakęstų…

Tačiau stingdantis siaubas bemat pranyko ir užleido vietą nuostabai. Tritas visai apie ją negalvojo! Net nežinojo, kad ji čia. Ji jautė vien tik kažkokį beatodairišką jo pasiryžimą podraug su baime ir susirūpinimu.

Dua būtų galėjusi dar labiau susikaupti ir nors apytikriai sužinoti, ką jis ten sumanė, bet tokia mintis jai nė į galvą neatėjo. Jeigu Tritas nežino, kad ji čia, tai svarbiausia dabar, kad ir toliau nežinotų.

Ir ji kone instinktyviai padarė tai, kas dar prieš akimirką jai būtų atrodę neįmanoma ir jokiu būdu neleistina.

Galbūt taip atsitiko dėl to (kaip ji vėliau nusprendė), kad ji ką tik buvo prisiminusi savo vaikišką pokalbį su Dorale ir savo pačios bandymus įsitrinti į akmenį.

(Suaugę turėjo tam savo sudėtingą pavadinimą, bet jis jai atrodė dar keblesnis už vaikiškąjį.) Šiaip ar taip, gerai nesuvokdama, ką įdaranti ir net po to kurį laiką — ką padariusi, ji paskubom sulindo į artimiausią sieną.

Sulindo visa kiek tik jos buvo!

Ji pasibaisėjo tuo, kas atsitiko, bet kai paaiškėjo, kad tikrai ne veltui, išsyk palengvėjo. Mat Tritas praėjo visai pro pat, nė nenutuokdamas, kad vienu tarpu lengvai būtų galėjęs paliesti savo vidurinukę.

Tuo tarpu Dua jau nebeturėjo kada spėlioti, ką Tritas galėtų veikti kietakūniu urvuose, jeigu jau neatsekė paskui ją.

Tritas buvo jai nebe galvoj.

Dabar ji nejautė nieko, išskyrus gryniausią nuostabą.

Net vaikystėje ji nebuvo visa prasiskverbusi į uolą, bent jau kiti to nepastebėjo (nors gandai, kad kažkam yra taip atsitikę, pastoviai būdavo kartojami). Tačiau nė viena suaugusi emocionalė to, žinoma, nedarė ir negalėjo padaryti. Dua substancija buvo kiek per reta net ir emocionalei (Odinas didžiuodamasis ne kartą jai tą sakė), ir vis retėjo dėl to, kad ji nenorėjo valgyti (kaip dažnai tvirtindavo Tritas).

Tai, kas įvyko, daug iškalbingiau bylojo apie jos išretėjimo laipsnį negu visi dešinio priekaištai, ir susigėdusi ji net ėmė gailauti Trito.

Bet staiga ją užplūdo dar stipresnis gėdos jausmas.

O kas, jeigu ją pagaus? Suaugusi emocionalę…

Eis koks nors kietakūnis ir sustos čia… Ji nieku gyvu neišlįs kam matant, bet kas žino, kiek įmanoma išbūti neišlindus ir kas bus tada, kai jie atras ją uoloje?

Tą pačią akimirką ji pajuto kietakūnius ir kažkaip suvokė, kad jie toli.