Isaac Asimov - Net patys dievai

— Bet Dua iš tikrųjų klausosi, gerbiamas Lostenai.

— Nė neabejoju, kad klausosi. Ne taip kaip kitos emocionalės. Be to, ar tau nepasirodė, kad po susiliejimo ji daug geriau viską supranta?

— Taip, kartais pastebėdavau. Bet kažkaip neatkreipiau dėmesio…

— Nes tu įsitikinęs, kad emocionalės negali tokių dalykų kaip reikiant suprasti. Bet Dua, regis, turi šiek tiek racionalo bruožų.

(Netikėtai sunerimęs, Odinas pažvelgė į Losteną.

Kartą Dua jam pasipasakojo, kaip prisikentėjusi vaikystėje: apie šaižius kitų emocionalių spygčiojimus; apie tai, kaip šlykščiai ją pravardžiuodavo Kairiąja Em.

Nejaugi Lostenas galėjo iš kur nors apie tai sužinoti?..

Iš jo išraiškos sunku buvo spręsti.) — Ir aš kartais taip pagalvodavau, — pasakė Odinas ir staiga pratrūko: — Ir labai dėl to ja didžiuojuosi.

— Puiku, — atsakė Lostenas. — Tik kodėl jai pačiai šito nepasakius? O jeigu jai patinka puoselėti savy racionalo polinkius, kodėl to neleidus? Dar intensyviau mokyk ją to, ką pats žinai. Atsakyk į visus klausimus. Ar bijai, kad tuo užtrauksi nešlovę savo triadai?

— Tegul… Nors kita vertus kas čia gėdinga? Tritui visa tai, žinoma, laiko gaišimas, bet aš jį įkalbėsiu.

— Paaiškink jam, kad jeigu Dua gaus iš gyvenimo daugiau ir pajaus jo pilnatvę, tai gal jau taip nebebijos pereiti ir pasidarys sukalbamesnė dėl mažylės emocionalės.

Odinas pajuto tokį palengvėjimą, tarytum būtų išvengęs didžiulės nelaimės.

— Jūsų teisybė. Jaučiu, gerbiamas Lostenai, kad jūsų teisybė. Jūs viską suprantate. Jeigu jūs vadovaujate kietakūniams, tai projektas dėl kontakto su kita visata negali būti neįgyvendintas.

— Aš? — Lostenas išspinduliavo juoką.— Užmiršti, kad dabar mus veda Estvaldas. Jis tikrasis projekto autorius. Be jo mes nebūtume nieko išsprendę.

— Ak, taip, žinoma, — pasakė Odinas nesmagiai. Jis niekada nebuvo matęs Estvaldo. Iš teisybės, nebuvo sutikęs nė vieno kietakūnio, kuris būtų su juo bendravęs, nors kai kurie ir sakėsi iš tolo matę.

Estvaldas buvo naujas kietakūnis; naujas bent jau ta prasme, kad, būdamas mažas, Odinas nė sykio nebuvo apie jį girdėjęs. Argi tai nereiškia, kad Estvaldas yra jaunas kietakūnis, ir kad tuo laiku, kai Odinas buvo mažas minkštakūnis, jis buvo mažas kietakūnis?

Pagaliau nesvarbu. Odinui knietėjo kuo greičiau grįžti namo. Jis negalėjo atsidėkodamas paliesti Losteno, tad dar kartą išreiškė padėką žodžiu ir linksmas nuskubėjo atgal.

Jo džiaugsmas buvo šiek tiek savanaudiškas.

Džiugino ne vien tolima mažylės emocionalės perspektyva ir galimybė patenkinti Tritą. Ir netgi ne Dua gyvenimo pilnatvė jam rūpėjo. Šią akimirką jis iš anksto džiūgavo dėl to, kas laukė jo paties. Jis galės mokyti!

Joks kitas racionalas— be jokių abejonių — nėra patyręs tokio malonumo, nes joks kitas racionalas nėra turėjęs savo triadoje tokios emocionalės kaip Dua.

Bus nuostabu, jeigu tik jis pajėgs įtikinti Tritą, jog tai būtina. Reikės su juo pasišnekėti, trūks plyš įkalbėti, kad dar pakentėtų.

Tritas jautė, kad jo kantrybė baigiasi. Jis nesuprato, kodėl Dua elgiasi būtent taip. Ir nenorėjo suprasti. Iš kur jis gali žinoti, kodėl emocionalės yra tokios, o ne kitokios! Tuo labiau, kad Dua net ir į jas nepanaši.

Jai niekad nerūpi tai, kas svarbu. Per dienas žiopso į Saulę, o pati taip išretėja, kad šviesa pereina kiaurai.

Paskui aiškina, kad taip labai gražu. Bet juk tai nesvarbu. Svarbu yra valgyti. Kas gražaus yra valgyme?

Ir apskritai, kas tas grožis?

Ir susilieti jai maga kitaip. Kartą sako: „Pasišnekėkime pirma. Mes niekada apie tai nekalbame, niekada negalvojame.”

Odinas amžinai kartoja: „Netrukdyk jai, Tritai. Taip bus geriau.”

Odinas visada buvo kantrus. Jo manymu, viskam ateina laikas. Ir viską reikia gerai apsvarstyti.

O ką reiškia tas „gerai apsvarstyti”? Greičiausiai, kad Odinas nieko nežada daryti.

Argi ne taip buvo su Dua? Odinas iki šiol būtų svarstęs. O Tritas tiesiai nuėjo ir paprašė. Štai kaip reikia.

Ir dabar Odinas nieko Dua nesakys. O kaip bus su mažyle emocionalę, su tuo, kas visų svarbiausia? Gerai, jeigu Odinas nenori, Tritas ką nors sugalvos. Tiesą sakant, jis jau šį tą ir sugalvojo. Kol visos šios mintys šmėžavo jo sąmonėje, Tritas sliūkino ilgu koridoriumi ir net nepastebėjo taip toli atsidūręs. Ar tai ir yra,gerai apsvarstyti”? Ne, jam nėra ko bijoti. Jis nepasuks atgal.

Tritas atsargiai apsidairė. Tai buvo kelias į kietakūniu urvus. Netrukus jis turės juo vesti savo mažylį kairį.

Odinas kažkada parodė jam šį kelią.

Nežinia, ką dabar ten nuėjus daryti. Tačiau baimės Tritas nejuto. Jis nori mažylės emocionalės. Jis turi teisę ją turėti. Ir nieko visame pasaulyje nėra svarbiau.

Kietakūniai pasirūpins, kad jis ją turėtų. Juk atvedė Dua, kai jis paprašė?

Bet kieno prašyti? Pirmo sutikto kietakūnio? Nors ne, jo jau lyg ir buvo nuspręsta kieno. Jis žino vardą ir paprašys jį pakviesti. Su juo ir pasišnekės.

Jis gerai atsimena tą vardą. Atsimena netgi dieną, kai pirmąsyk jį išgirdo. Tada mažylis kairys buvo ką tik išmokęs keisti formą. (Kokia atmintina diena! „Odinai, greičiau! Anis visas ovalinis ir kietas! Niekas nepadėjo — pats! Dua, žiūrėk!” Ir jie sulėkė. Anis tuomet buvo vienturtis. O paskui šitiek laiko laukė antro! Taigi jie sulėkė, o mažylis kaip tik susigrūdo į kampą. Po to, riesdamas į save pakraščius, išsklido po guolį nelyginant skystas molis. Odinas išėjo, nes buvo labai užsiėmęs. O Dua pasakė:,Niekis, Tritai, jis tuoj vėl taip padarys.”

Jie visą dieną laukė, bet nebesulaukė.) Tritas tuomet užsigavo, kad Odinas išėjo. Būtų jį išbaręs, bet Odinas atrodė toks nusikamavęs. Visas ovalas susiraukšlėjęs. Ir jis nė nepasistengė jo išlyginti.

„Ar kas atsitiko, Odinai?”—susirūpinęs paklausė, kai Odinas grįžo.

„Tiesiog sunki diena, ir nežinau, ar spėsiu susidoroti su diferencialinėmis lygtimis iki sekančio susiliejimo.”

(Tritas gerai nepamena, kaip jis ten sakė. Kažkaip panašiai. Odinas visuomet vartoja kietus žodžius.) „Ar nenori dabar susilieti?”

„O ne. Ką tik mačiau, kaip Dua lipo į paviršių, o tu juk žinai, kaip ji jaučiasi, kai mes sutrukdom. Tiesą sakant, nėra ko skubėti. Ir dar — atsirado naujas kietakūnis.”

„Naujas kietakūnis?” paklausė Tritas abejingai. Tritui nepatiko, kad Odinas taip veržėsi bendrauti su kietakūniais. Nė vienas kaimynystėje gyvenantis racionalas nebuvo taip pasinešęs į tą, anot jo, lavinimąsi, kaip Odinas. Taip nesąžininga. Jis visas atsidavęs mokslams. Dua tegalvoja apie pasivaikščiojimus po tuščią paviršių. O triada, išskyrus Tritą, niekas nesirūpina.

„Jo vardas Estvaldas,” pasakė Odinas.

„Estvaldas?” Tritas lyg ir susidomėjo. Gal todėl, kad jam rūpėjo, kas dedasi Odino galvoje.

„Niekada nesu jo matęs, bet jie visi apie jį kalba, — Odino akys sutirštėjo, kaip visuomet, kai jis svajodavo. — Tai jis jiems sukūrė tą naujovę.”

„Kokią naujovę?”

„Pozitroninį Siur… Tu nesuprasi, Tritai. Tai jų išradimas. Jis revoliucionizuos visą pasaulį.”

„O ką tai reiškia revoliucionizuos?”

„Viską pertvarkys.”, Tritas sunerimo. „Nereikia visko pertvarkyti.”

„Jie padarys, kad būtų geriau. Pertvarkyti — tai nebūtinai į bloga. Šiaip ar taip, Estvaldas už tai atsakingas. Jis nepaprastai protingas. Aš jaučiu.”

„Tai kodėl tu jo nemėgsti?” „Aš nesakiau, kad nemėgstu.” „Man susidarė toks įspūdis.”