Isaac Asimov - Net patys dievai

Ji matė, kaip atrodo tas dirbtinis maistas: spindintis rutulys nelyginant mažutė Saulė specialiai kietakūniu įrengtame urve. Ji ir dabar tebejaučia kartų jo skonį.

Kažin, ar jie jį pagerins? Ar pataisys jo skonį? O gal net padarys skanumyną? Tuomet, ko gero, teks gerti iki soties, kol apims nesuvaldomas noras retėti…

Ji bijojo tokio nevalingo impulso. Visai kas kita, kai tą norą stimuliuoja kairio ir dešinio jaudinimasis. O toks nevaldomas impulsas reikš, kad ji turės pradėti mažylę vidurinukę. Bet… bet juk ji to nenori!

Ji ne iš karto pati sau prisipažino. Juk ji nenori pradėti emocionalės! Kai atsiras visi trys vaikai, ateis laikas pereiti, o jai šitaip to nesinori. Ji prisiminė tą dieną, kai jos globėjas ją paliko, bet jai taip neturi atsitikti. Su tuo ji nieku gyvu nesutiks.

Kitoms emocionalėms tie dalykai nerūpėjo, nes jų galvos tuščios, ne taip kaip jos. Ji juk keistuolė Dua, Kairioji Em. Taip jos ją vadino, tai ji ir bus tokia. Tol, kol neturės trečio kūdikio, tol nepereis, tol galės gyventi.

Taigi, ji neturės to trečio kūdikio. Niekada. Niekada!

Bet kaip tą padarius? Ir kaip nuslėpus šį planą nuo Odino? O jeigu Odinas susiprotės?

Odinas laukė, ką Tritas darys. Jis buvo beveik tikras, kad Tritas neis į paviršių ieškoti Dua. Tuomet reikėtų palikti vaikus, o tą jam visuomet labai sunku padaryti.

Tritas dar kurį laiką pastoviniavo tylėdamas, o kai išėjo, tai pasuko į vaikams skirtą nišą.

Odinas kone apsidžiaugė, kai Tritas išėjo. Nors ne visai, žinoma, nes jis išėjo toks supykęs, kad judviejų kontaktas susilpnėjo ir atsirado nepasitenkinimo barjeras. Liūdna, bet ką padarysi. Tarytum gyvenimo pulsacija būtų sulėtėjusi.

O gal ir Tritas kartais jaučia tą patį?.. Ne, tai būtų netikslinga. Visas Trito jautrumas nukreiptas į vaikus.

Na o Dua?.. Kas gali pasakyti, ką ji jaučia? Kas gali pasakyti, ką apskritai jaučia emocionalę? Jos tokios savotiškos, kad greta jų kairiai ir dešiniai atrodo labai panašūs, tik, žinoma, ne intelekto prasme. Tačiau, nepaisant viso to emocionališko keistumo, kas galėtų pasakyti, ką Dua, būtent Dua, jaučia?

Štai kodėl Odinui palengvėjo, kai Tritas išėjo: Dua iš tiesų kėlė nerimą. Su trečiu vaiku aiškiai per ilgai delsiama, o Dua ne tik nesileidžia įtikinama, bet darosi vis labiau užsispyrusi. Ir jis pats nežinia kodėl neberanda vietas. Matyt, laikas pasitarti su Lostenu.

Odinas patraukė į kietakūniu urvus, iš skubėjimo sruvendamas visu kūnu, tačiau be tų erzinančių ekscentriškų bangavimų ir šokčiojimų, kuriais pasižymi emocionalių judėjimo kreivė, ir be to komiško pasilingavimo į šonus, būdingo globėjams.

(Staiga jam prieš akis iškilo toks vaizdas: Tritas klupdamas vejasi mažylį racionalą, kuris, būdamas tokio amžiaus, judrumu nė kiek nenusileidžia emocionalei, o Dua, pagaliau jį sučiupusi, grąžina globėjui, ir tas dejuoja, nebežinodamas, ar jam papurtyti mažąjį nutrūktgalvį, ar suvynioti į savo substanciją. Dėl vaikų Tritas kuo puikiausiai mokėdavo išretėti, o kai Odinas jį erzindavo, tai jis rimčiausiai, — šia tema juokauti nemokėdavo, — sakydavo: „Bet juk vaikams labiau reikia.”) Odinas labai didžiavosi savo sugebėjimu taip grakščiai, taip įspūdingai sruventi. Kartą jis užsiminė apie tai savo kietakūniui mokytojui Lostenui, kuriam patikėdavo visas paslaptis. Lostenas atsakė: „O ar tau neatrodo, kad emocionalę arba globėjas apie savo sruvenimą mano tą patį? Jeigu kiekvienas jūsų skirtingai mąsto ir skirtingai elgiasi, tai ar ne skirtingi dalykai turėtų kelti jums pasitenkinimą? Juk triada netrukdo klestėti individualybei.”

Odinas nelabai suprato, ką reiškia individualybė. Gal tatai reikia suprasti kaip vienatvę? Kietakūniai vieni. Jie neturi triadų. Bet kaip jie iškenčia?

Odinas buvo dar visai nedidelis, kai jam pirmąsyk atėjo į galvą šis klausimas. Jo santykiai su kietakūniais dar tik mezgėsi, ir staiga jam toptelėjo, kad iš teisybės tai dar visai nežinia, ar jie neturi triadų. Minkštakūniai perduoda vienį kitiems legendą apie jų vienišumą, bet ar toji legenda teisinga? Pasvarstęs Odinas nusprendė, jog reikia verčiau pasiklausti, užuot tikėjus tuo, ką visi sako.

Taigi ėmė ir paklausė: „Malonėkite pasakyti, ar jūs kairys, ar dešinys?” (Vėliau, prisimindamas šį klausimą, Odinas visas imdavo pulsuoti. Kas per naivumas klausti šitokio dalyko! O kad kiekvienas racionalas vienaip ar kitaip, anksčiau ar vėliau— paprastai, žinoma, vaikystėje, — užduoda kietakūniui panašų klausimą — menka paguoda.) Lostenas jam ramiai atsakė: „Joks, mažasis kairy. Kietakūniai nebūna nei dešiniai, nei kairiai.”

„O vid… emocionalės?” „Vidurinukės? — Ir jo pastovios jutiminės srities forma pasikeitė — Odinas suprato, kad tai pralinksmino jį.— Ne. Nėra vidurinukių. Visi kietakūniai ir visi vienodi.”

Odinas stačiai neiškentė nepaklausęs dar vieno dalyko: „,Bet kaip jūs iškenčiat?”

„Pas mus viskas kitaip, mažyli kairy. Mes pripratę.”

Ar Odinas galėtų prie to priprasti? Iki šiol jo gyvenimas buvo susijęs su tėvų triada, o ateityje, ir gana greitai, jis būtinai sudarys savo triadą. Antraip ko vertas būtų gyvenimas? Kartkartėmis jis atsidėjęs apie tai galvodavo. Jis apie viską galvodavo atsidėjęs.

Tarpais lyg ir suvokdavo, kodėl kietakūniai yra vieni: nei brolio kairio, nei brolio dešinio, nei sesers vidurinukės, nei susiliejimo, nei vaikų, nei globėjų. Jie turi tik protą, tyrinėjantį visatą.

Galbūt jiems to ir pakanka. Paūgėjęs Odinas ir pats pajuto tyrinėjimo džiaugsmą. Jo pakakdavo, beveik pakakdavo, bet tuomet jis prisimindavo Tritą, Dua, ir pasidarydavo aišku, kad net ir visa visata negalėtų jų atstoti.

Nebent… Keista, bet kartais jam imdavo atrodyti, kad ateis tokia diena, susidarys tokia situacija, tokios sąlygos, kai… Bet čia tas laikinas praregėjimas ar net praregėjimo praregėjimas užgesdavo, ir jis jau nieko nebesuvokdavo. Tačiau ilgainiui suvokimas ir vėl sugrįždavo, o pastaruoju metu kaskart vis ilgesniam laikui — rodos, dar kiek, ir viskas paaiškės.

Bet dabar ne laikas apie tai galvoti. Reikia kažką daryti su Dua.

Jis patraukė gerai pažįstamu keliu, kuriuo pirmąsyk jį vedė globėjas ir kuriuo Tritas netrukus ves jų pačių jaunėlį racionalą, jų mažylį kairį.

Ir, žinoma, vėl nugrimzdo į prisiminimus.

Kaip tuomet buvo baisu! Šalia pulsavo, blėsčiojo ir keitė formą kiti jauni racionalai, nors globėjai ir signalizavo jiems, kad sukietėtų, išsilygintų ir nedarytų triadai gėdos. O vienas mažas kairys, Odino bičiulis, suplokštėjo kaip koks naujagimis, ir vargšas globėjas niekaip negalėjo su juo susitvarkyti. (Vėliau jis buvo kuo puikiausias mokinys… Nors — reikia vis dėlto pripažinti — iki Odino jam toli.) Tą pirmąją mokslo dieną jie susipažino su daugeliu kietakūnių. Jie sustodavo prie kiekvieno jaunojo racionalo, tam tikrais būdais nustatydami jo vibracijų tipą, o paskui spręsdavo, ar dabar priimti, ar dar palaukti, o jeigu dabar, tai koks mokymo kursas jam labiausiai tiktų.

Pamatęs artėjant kietakūnį, Odinas iš paskutiniųjų sutankėjo ir prisivertė neblėsčioti.

Priėjęs artyn, kietakūnis kreipėsi į jį tokiu neįprastu balsu, kad Odinas vos nepamiršo nusprendęs būti suaugusiu.

— Štai kur tikrai tvirtas racionalas. Kuo tu vardu, kairy? — paklausė jis.

Pirmą kartą pavadintas tiesiog kairiu, nebe mažyliu kairiu, jis pasijuto tvirčiau ir atsakė: „Odinas, gerbiamas kietakūni.” Atsakė mandagiai, kaip buvo pamokinęs globėjas.

Paskui jį, rodos, vedžiojo po kietakūniu urvus su įrengimais, mašinomis, bibliotekomis — galybė nesuvokiamų reginių ir garsų. Bet Odinas nieko nematė — jį buvo apėmusi panika. Ką jie su juo darys?