Isaac Asimov - Net patys dievai

Atsiradus mažyliui, Tritas būdavo su jais daug rečiau, ir Dua pajuto palengvėjimą. Trito priekabės ją erzino, Odino — priešingai. Ji vis geriau ėmė suvokti jo…

reikšmingumą. Racionalai sugebėdavo atsakyti į klausimus, o Dua nuolatos kas nors rūpėjo. Ir jis daug mieliau jai atsakinėdavo, kai Trito nebūdavo šalia.

„Kodėl mes taip ilgai užtrunkame, Odinai? Aš turiu žinoti kas dedasi ištisas paras, kol mes būname susilieję.” „Mums nieko negali atsitikti, Dua, — patikino ją Odinas. — Pagalvok pati, argi iki šiol kas nors mums buvo atsitikę, ką? Manau, kad ir apie jokią kitą triadą nesi nieko panašaus girdėjusi, tiesa? Ir apskritai, tau nederėtų klausinėti.”

„Todėl, kad aš emocionalę? Todėl, kad kitos emocionalės neklausinėja? Jeigu nori žinoti, tai aš negaliu jų pakęsti ir būtinai klausinėsiu.”

Ji puikiai suvokė, kad Odinas žiūrėjo į ją susižavėjęs ir jeigu tik Tritas būtų atsiradęs, jie tučtuojau būtų susilieję. Koketuodama ji netgi išretėjo — vos vos.

Odinas tarė: „Bet tu gali nesuvokti prasmės, Dua. Tam, kad įsižiebtų naujos gyvybės kibirkštis, reikia labai daug energijos.”

„Tu visuomet mini energiją. Kas tai per daiktas? Tik kalbėk tiksliau.”

„Na, tai, kuo mes mintam.”

„Tai kodėl tuomet nesakai maistas?”

„Todėl, kad energija ir maistas — ne visai tas pats.

Maistą mums teikia Saulė, ir tai yra energijos rūšis, bet yra ir kitų energijos rūšių, kurios mitybai netinka.

Valgydami mes išsitiesiame ir sugeriame šviesą.

Sunkiausia čia emocionalėms, nes jos labiau permatomos, tai yra šviesa eina kiaurai, užuot susi- gėrusi…”

Kaip nuostabu viską žinoti, galvojo Dua. Iš teisybės, jai ir taip buvo aišku, bet ji nebūtų sugebėjusi išreikšti to žodžiais, tokiais ilgais ir moksliškais kaip Odinas. Po jo aiškinimų pasaulis tapdavo labiau apčiuopiamas ir kur kas prasmingesnis.

Dabar, kai Dua subrendo ir nebebijojo vaikų erzinimo, kai jai teko garbė pakliūti į Odino triadą, ji kartkartėmis prisijungdavo prie kitų emocionalių, vis dėlto laikydamasi atokiau triukšmingų sambrūzdžių.

Pagaliau juk ir jai kada ne kada norėdavosi stipriau užvalgyti, be to, ir susiliejimas po to vykdavo sklandžiau. O kartais ji net pajusdavo džiaugsmą, tą malonumą, su kuriuo kitos emocionalės rangosi ir plėtojasi priešais Saulę, susikondensuodamos, idant kuo labiau sutankėtų ir galėtų sugerti kuo daugiau šviesos.

Tačiau Dua reikėjo palyginti nedaug, o kitos, rodos, niekaip negalėdavo prisisotinti. Jos kažkaip godžiai raitydavosi, o Dua taip nemokėjo ir net bodėjosi tokiu jų elgesiu.

Užtat racionalus ir globėjus retai sutikdavai paviršiuje. Būdami tankūs, jie greit pasisotindavo ir grįždavo atgal. Emocionalės vartydavosi Saulėje valandų valandas, nes valgydavo ilgiau, o energijos joms reikėdavo daugiau, bent jau susiliejimui.

Odinas kartą sakė (taip pulsuodamas, jog vos galėjai suprasti), kad emocionalių paskirtis duoti energiją, racionalų— užuomazgą, o globėjų — inkubatorių.

Kai Dua tai suprato, jai jau nebe tiek pikta, kiek juokinga buvo žiūrėti į kitas emocionalės, taip uoliai springstančias raudoną Saulės šviesą. Kadangi jos niekada nieko neklausdavo, tai aišku, nežinojo ir negalėjo suprasti, koks begėdiškas tas jų virpulingas tankėjimas arba kikenimas pagaliau leidžiantis žemyn — žemyn į, be abejonės, sėkmingą susiliejimą, kuriam ir bus sunaudota visa energija.

Dabar jai buvo suprantamesnis ir Trito susierzinimas, kai ji sugrįždavo iš paviršiaus tokia pat perregima ir toli gražu nesoti. Ir vis dėlto, ko jie nepatenkinti? Jos retumas tik suteikia susiliejimui žavesio. Gal jis ne toks glebus ir lipnus kaip kitų triadų, bet užtat ne toks žemiškas, o tatai, ji buvo tikra, irgi svarbu. Juk vis dėlto atsirado mažylis kairys ir mažylis dešinys!

Žinoma, sunkiausia su mažyle emocionalę, vidurinuke. Jai reikia daugiau energijos, negu aniems dviem, o Dua niekada neturėjo jos pakankamai.

Jau net ir Odinas buvo bepradedąs jai priekaištauti.

„Tu sugeri mažai spindulių, Dua.”

„Man gana”,— nukirsdavo Dua.

„Genijos triadoje ką tik atsirado emocionalę.”

Dua nemėgo Genijos. Visados nemėgo. Ji buvo kvaila netgi pagal emocionalių mastelį. Ir Dua pasakė iš aukšto: „Pagyrūne. Jokio subtilumo. Taip ir įgirdžiu: „Man nereikėtų, brangute, apie tai kalbėti, bet tu net neįsivaizduoji, kad mano dešinys ir mano kairys…” Ji pamėgdžiojo nelygius Genijos signalus taip gyvai, kad Odiną suėmė juokas.

Bet paskui jis pasakė: „Gal Genija ir kvaišelė, bet ji pradėjo emocionalę, o Tritas labai dėl to nusiminė. Mes jau daug seniau to siekiame, negu jie…”

Dua nusisuko.

„Aš geriu tiek spindulių, kiek galiu. Tol, kol nebepajudu. Nežinau, ko tu iš manęs nori.”

„Nepyk, — pasakė Odinas. — Aš pažadėjau Tritui su tavim pasikalbėti. Jis mano, kad tu paklausysi manęs…”

„Tritui keista, kad tu man aiškini apie mokslą. Jis nesupranta… Ar tu nori, kad męs turėtume tokią pat viduriniukę, kaip ir visi kiti?

„Ne, — rimtai atsakė Odinas. — Tu ne tokia kaip visos, ir aš esu patenkintas. Jeigu tave domina mokslas, tai leisk aš tau šį tą paaiškinsiu. Saulė jau nebetiekia tiek maisto kaip kadaise. Šviesos energija vis silpsta, ir reikia kur kas ilgiau ją absorbuoti. Kas amžius mažėja gimstamumas, ir dabar žmonių populiacija yra žymiai menkesnė negu anksčiau.”

„O ką aš galiu padaryti!”—pasišiaušė Dua.

„O kietakūniai gal ir gali. Jų skaičius taipogi mažėja…” „Ar jie irgi pereina?”—staiga susidomėjo Dua. Jai visuomet atrodė, kad jie tartum nemirtingi, kad jie nei gimsta, nei miršta. Kas, pavyzdžiui, yra matęs kietakūnį mažylį? Jie neturi mažylių. Jie nesusilieja. Jie nevalgo.

Odinas mąsliai tarė: „Manau, kad pereina. Jie niekada apie save nesipasakoja. Net nežinau gerai, kuo jie minta, bet, aišku, kad kažką valgo. Ir gimsta. Dabar, pavyzdžiui, atsirado vienas naujas. Iki šiol nesu jo matęs… na bet tiek to. Matai, jie mėgina sukurti dirbtinį maitinimą…”

„Žinau, — pasakė Dua. — Jau ragavau.”

„Ragavai? Aš nieko nežinojau!”

„Kartą emocionalės susirinkusios kalbėjo. Sakė, kad kietakūnis ieškojęs savanorių jo paragauti, ir tos kvaišos pabijojusias. Girdi, iškart sukietėsiančios ir paskui nebegalėsiančios susilieti.”

„Kvailystė”,— susierzino Odinas.

„Žinau. Užtat ir pasisiūliau. Ir jos turėjo užsičiaupti.

Jos gali išvesti iš proto, Odinai.”

„Na ir kaip tau patiko?”

„Bjaurus, — prisipažino Dua. — Nemalonus ir karstelėjęs. Kitoms emocionalėms to, aišku, nesakiau.”

„Ir aš ragavau, — pasakė Odinas. — Nepasakyčiau, kad toks jau bjaurus.”

„Racionalams ir globėjams maisto skonis nerūpi.”

Tačiau Odinas nesutiko.

„Tai tik eksperimentinė stadija. Jie dabar įtemptai dirba, stengdamiesi jį pagerinti, — aš turiu omeny kietakūnius. Ypač Estvaldą — tą patį, kur jau minėjau, kad dar nesu matęs. Lostenas dažnai kalba apie jį, išskirdamas iš kitų. Girdi, esąs genialus mokslininkas.”

„Tai kodėl tu jo nematei?”

„Aš viso labo minkštakūnis. Nenorėk, kad jie man viską rodytų ir aiškintų. Manau, ateis laikas ir aš jį pamatysiu. Jis sukūrė naują energijos šaltinį, kuris galėtų išgelbėti mus visus, tačiau…”

„Aš nenoriu dirbtinio maisto”,— pasakė Dua ir nuėjo sau palikusi Odiną.

Šis pokalbis įvyko ne per seniausiai, ir nors nuo to laiko Odinas nebuvo užsiminęs apie Estvaldą, ji žinojo, kad netrukus vėl apie jį išgirs. Dabar, saulėlydžio metą, kaip tik apie tai mąstė.