Isaac Asimov - Net patys dievai

Taipogi jis maždaug įsivaizdavo globėjo vaidmenį triadoje. Dar būdamas vaikas, girdėdavo pašnibždom pasakojant apie susiliejimą.

Kai Tritas pasirodė ir kai Odinas jį pirmąsyk pamatė, viskas pasikeitė. Pirmąkart gyvenime Odinas taip apsidžiaugė ir suprato, kad jam rūpi dar kažkas, kas visai nesusiję su mąstymu. Dar ir dabar jis prisimena, kaip jis sutriko tai suvokęs.

Tritas, žinoma, nesutriko. Globėjams triados reikalai yra patys natūraliausi, emocionalės taip pat nėra drovios. Tik racionalams tie dalykai sudaro sunkumą.

— Per daug galvoji, — atsakė jam vienas kietakūnis, kai Odinas aptarinėjo su juo šią problemą. Bet toks atsakymas Odiną tik dar labiau supainiojo: argi galima galvoti per daug?

Kai jie pirmąkart susitiko, Tritas, žinoma, buvo jaunas. Kaip vaikas, nesuvokiantis savo kvailumo, jis taip atvirai džiaugėsi susitikimu, kad Odinas net suglumo. Jo pakraščiai pasidarė kone permatomi. — Mes nebuvome anksčiau susitikę, ar ne, dešiny? — dvejodamas paklausė Odinas.

— Manęs čia nebuvo, — atsakė Tritas. — Mane čia atvedė.

Abu gerai žinojo, kas jiems atsitiko. Susitikimas buvo paruoštas iš anksto, nes kažkas (tuomet Odinas manė, kad globėjas, bet vėliau paaiškėjo, kad vienas kietakūniu) nusprendė, jog jie tinka vienas kitam, ir nesuklydo.

Tarp jųdviejų, žinoma, nebuvo jokio intelektualinio artumo. Ir koks galėjo būti artumas, kai Odinui rūpėjo kaupti žinias, kuo daugiau žinių, ir šis rūpestis užgožė visus kitus, išskyrus triados egzistavimą, o Tritas apskritai nesuvokė, kam tos žinios reikalingos. To, ką Tritas žinojo, jis negalėjo nei išmokti, nei pamiršti.

Tomis pirmomis dienomis, kurias jie praleido kartu, Odinas, džiūgaudamas, kad tiek daug žino apie pasaulį ir jo Saulę, apie gyvenimo istoriją ir tvarką, apie visus visatos „apie”, kartais imdavo ir pradėdavo pasakoti viską Tritui.

Tritas romiai klausydavosi, aiškiai nieko nesuprasdamas, bet vis tiek patenkintas, kad jam pasakojama, o Odinas būdavo patenkintas, galėdamas kad ir tuščiai, bet vis dėlto kažkam išdėstyti savo žinias.

Pirmąjį žingsnį žengė Tritas, paklusdamas savajai būtinybei. Tuo metu Odinas po trumpų pietų kaip tik tarškėjo apie tai, ką buvo išmokęs tą rytą. Tanki judviejų substancija sugerdavo maistą taip spėriai, kad pakakdavo tik pasivaikščioti saulėje, kai tuo tarpu emocionalės kaitindavosi valandų valandas, tai sutankėdamos, tai išretėdamos, tarytum tyčia stengdamosi užtęsti šį procesą.

Niekuomet nepastebėdavęs emocionalių, Odinas ir dabar kalbėjo sau, nekreipdamas į jas dėmesio. Tritas, dieną po dienos be žodžių į jas žiūrėjęs, dabar buvo aiškiai apimtas nerimo.

Staiga jis priėjo prie Odino ir išspaudė ataugą, taip skubotai, jog užgavo įgimtą racionalo formos pajautimą.

Jis uždėjo ataugą Odinui ant mirgančios viršutinio ovalo vietos, pro kurią jis kaip tik gėrė švelnų vėjelį desertui ir, iš visų jėgų sustandinęs ją, suleido pro viršutinį sluoksnį gilyn — ir Odinas — baisiausiai nepatenkintas — tą akimirką nebespėjo atsitraukti.

Vaikystėje Odinas, žinoma, taip darydavo, bet kai suaugo — nė sykio.

— Nereikia, Tritai, — susierzinęs pasakė jis.

Tritas, vis dar su atauga, kuri judėjo tartum čiuopdama, pasakė: — O aš noriu. I Odinas kiek galėdamas sutankėjo, stengdamasis visiškai sukietinti apvalkalą.

— Bet aš nenoriu, — atšovė.

— Kodėl ne? — prisispyrę Tritas. — Juk čia nieko blogo. Odinas leptelėjo, kas pakliuvo: — Skauda.

(Iš tikrųjų neskaudėjo. Bent jau fiziškai. Bet kietakūniai visuomet vengė prisiliesti prie minkštakūnių.

Neatsargus paviršiaus plėvelių susilietimas sukeldavo jiems skausmą, bet juk kietakūniai skyrėsi nuo minkštakūnių — jie iš esmės buvo kitokie.) Trito nepavyko apgauti. Instinktas pakuždėjo jam tiesą.

— Neskauda, — pasakė jis.

— Tebūnie, bet taip negalima. Mums reikia emocionalės.

— Vis tiek aš noriu, — užsispyręs pakartojo Tritas.

Visa tai būtinai turėjo tęstis, ir Odinas būtinai turėjo nusileisti. Jis visuomet ir nusileisdavo. Juk neabejotinai šitaip atsitinka net patiems droviausiems racionalams.

Pasak senos išminties: „Visi arba prisipažįsta taip darą, arba meluoja, kad nedaro.”

Po to karto Tritas per kiekvieną susitikimą prisiliesdavo prie jo, — jeigu ne su atauga, tai paviršiumi.

Ir pagaliau Odinas, susigundęs malonumu, ėmė jam talkinti ir mėgino sušvytėti. Jam geriau vyko negu Tritui.

Vargšas Tritas, kur kas labiau norėdamas, susierzinęs ir įsitempęs, tik vos sušvytėdavo tai šen, tai ten, ir tik protarpiais, netobulai..

Odinas galėjo visą paviršių padaryti peršviečiamą ir, nugalėjęs drovumą, imdavo pulsuoti priešais Tritą. Jie susiliesdavo per apvalkalo gylį, ir Odinas jausdavo, kaip po jo plėvele plasta kietas Trito paviršius. Jam tai buvo džiaugsmas sumišęs su kalte. O Tritas po viso to dažnai jausdavosi pavargęs ir piktas.

— Na, matai, Tritai, — kartą tarė jam Odinas, — ar aš tau nesakiau, kad mums reikia emocionalės, norint, kad viskas vyktų sklandžiai. Ir nieko čia nepakeisi.

Tritas sutiko: — Susiraskime emocionalę.

„Susiraskime emocionalę!” Kaip Tritui visuomet viskas atrodo paprasta.

— Tai ne taip lengva, dešiny, — švelniai pradėjo Odinas, jausdamas nesugebėsiąs paaiškinti jam visų gyvenimo dėsningumų.

— Kietakūniai gali tą padaryti, — nukirto Tritas. — Tu su jais draugauji. Paprašyk. Odiną apėmė siaubas.

— Aš negaliu prašyti. Dar neatėjo laikas, — tęsė jis, nejučia pereidamas prie įprastinio pamokomo tono, — antraip aš žinočiau. Kol tas laikas…

Tritas neklausė.

— Tada aš paprašysiu!

— Ne, — persigando Odinas. — Tu nesikišk. Sakau, kad neatėjo laikas. Man dar reikia pasimokyti. Labai lengva būti globėju, kuriam niekas daugiau nerūpi, tik…

Bet jis jau gailėjosi savo žodžių, nes, šiaip ar taip, tai juk buvo melas. Jam tiesiog nesinorėjo niekuo įžeisti kietakūniu ir sugadinti savo santykių su jais. Bet Tritas nė kiek nesupyko, ir Odinui toptelėjo, kad žinių kaupimas globėjui neatrodo jokia vertybė ir tokio priekaišto jis nepalaikys įžeidimu.

Tačiau emocionalės problema darėsi vis aktualesnė.

Kartkartėmis jie susiliedavo. Tiesą sakant, ilgainiui impulsas vis stiprėjo. Tačiau, nors susiliejimas ir teikė malonumo, bet niekados iki galo nepatenkindavo, tad Tritas kaskart vis reikalaudavo emocionalės. Ir kaskart Odinas vis karščiau puldavo prie savo studijų, kad tik jam nereikėtų spręsti šio klausimo.

Nors būdavo akimirkų, kai jis vos susilaikydavo neprasitaręs apie tai Lostenui.

Losteną jis pažinojo geriausiai iš visų kietakūniu, nes būtent jis daugiausia juo domėjosi. Kietakūniai buvo slogiai vienodi, nes jie nesikeitė, niekada nesikeisdavo.

Jų forma visą laiką būdavo tokia pati. Akys visada vienoje ir toje pačioje vietoje, ir toji vieta visiems vienoda. Apvalkalas — nepasakytum, kad kietas, bet visada matinis, niekada neblėsčiojantis, niekada neprarandantis ryškumo ir nesugebantis prasiskverbti į kitą tokios pat rūšies apvalkalą.

Už minkštakūnius jie nebuvo stambesni, bet užtat sunkesni. Būdami kur kas tankesnės substancijos, jie stengdavosi neprisiliesti prie minkštakūnių.

Kartą, kai Odinas dar buvo mažas, iš tiesų mažas, ir jo kūnas sruveno kone taip laisvai kaip sesers, prie jo priėjo kietakūnis. Nežinia, kas jis toks buvo, bet vėliau jam paaiškėjo, kad visi kietakūniai labai domisi mažyliais racionalais. Odinas iš gryno smalsumo prilindo prie jo. Tas šoko atatupstas, o paskui Odinas dar gavo į kailį nuo globėjo, kam mėgino prisiliesti prie kietakūnio.