Isaac Asimov - Net patys dievai

Kartais, nors pats to baisiausiai nemėgo, lydėdavo ją į paviršių, bijodamas, kad jai kas bloga neatsitiktų.

Kartą ji pamatė jį kalbantis su kietakūniu. Nors ir maža, puikiai žinojo, kad globėjams sunku kalbėtis su kietakūniais. Kietakūniai kalbasi tik su racionalais.

Ji persigando ir išsisklaidė, bet vis dėlto spėjo išgirsti, kaip jos globėjas pasakė:,Aš ją gerai prižiūriu, gerbiamas kietakūni.”

Nejaugi kietakūnis galėjo teirautis apie ją? Gal apie jos keistybes? Globėjo tonas neatrodė nuolankus. Netgi su kietakūniu jis kalba apie tai, kaip ja rūpinasi! Dua pajuto kažką panašaus į pasididžiavimą.

Bet štai dabar jis ketino ją palikti, ir nepriklausomybė, kurios Dua taip laukė, netekusi savo žavių kontūrų, virto aštriu vienatvės ragu. Ji paklausė: — Bet kodėl tu turi pereiti?

— Aš privalau, mažoji vidurinuke.

Jis privalo. Ji tai žinojo. Kiekvienas, anksčiau ar vėliau, privalo. Ateis diena, kai ji atsidususi pasakys: „Aš privalau.”

— Bet iš kur galima žinoti, kada reikia pereiti? Jeigu tu gali pasirinkti laiką, tai kodėl nepasirenki kito laiko ir dar kiek nepabūni?

— Tavo tėvas kairys taip nusprendė,— atsakė jis. — Triada klauso jo.

— Kodėl tu turi daryti tai, ką jis sako?

Ji beveik nebematydavo savo tėvo kairio ir motinos vidurinukės. Jie jau nieko nebereiškė. Ji turėjo vienintelį tėvą dešinį, savo globėją, savo tėvelį, kuris dabar štai stovėjo priešais toks ketvirtainiškas ir lygiašonis. Nei grakščių įlinkimų kaip racionalo, nei emocionališko nelygaus virpėjimo — visuomet iš anksto būdavo aišku, ką jis pasakys. Beveik visuomet. Ji buvo tikra, kad jis pasakys:,Sunku tau, mažyle, paaiškinti.”

Kaip tik tą jis ir pasakė. Apimta širdgėlos, Dua prapliupo: — Aš ilgesiuos tavęs. Žinau, tu manai, kad aš nekreipiu į tave dėmesio ir nemėgstu tavęs dėl to, kad vis mokai mane, kaip elgtis. Bet jau verčiau aš tavęs nemėgčiau už tai, kad mane mokai, negu tavęs nebebūtų šalia ir aš nebegirdėčiau tavo draudimų.

O tėvelis vis stovėjo ir žiūrėjo. Jis nemokėjo suvaldyti tokių protrūkių ir, priėjęs artyn, tik išspaudė iš savęs ranką. Matėsi, kaip jam buvo sunku tą padaryti, bet jis laikė ją atkišęs visas virpėdamas, ir jos kontūrai buvo itin švelnūs.

— Ak, tėveli, — pasakė Dua, ir jos ranka ėmė sruventi aplinkui jo ranką, kuri dėl to atrodė padūmavusi ir blėsčiojanti. Bet ji labai stengėsi jos nepaliesti — juk jam būtų buvę taip nemalonu.

Paskui jis susigrąžino ranką, ir Dua paliko apglėbusi tuštumą.

— Prisimink kietakūnius, Dua, — pasakė jis. — Jie padės tau. O aš… aš dabar eisiu.

Jis nuėjo, ir ji niekada daugiau jo nebematė.

Štai dabar ji sėdi čia, žiūrėdama į saulėlydį, viską prisimindama ir apmaudaudama, kad netrukus Tritas supyks, kodėl jos nėra, ir pradės kibti prie Odino.

Tada Odinas ims aiškinti, ką ji galinti daryti ir ko ne.

Na ir tegul.

Odinas neaiškiai jautė, kad Dua paviršiuje. Daug negalvodamas, jis būtų galėjęs pasakyti, į kurią pusę ji nuėjo ir maždaug kokį atstumą. Tačiau jam būtų buvę nemalonu prisipažinti, jog dar sugeba jausti ją per atstumą, nes jau seniai šis sugebėjimas buvo pradėjęs silpti, ir nežinia kodėl tatai jam teikė džiaugsmo. Taip, matyt, reikėjo, nes laikui bėgant kūnas tolydžio keitėsi.

Trito sugebėjimas jausti kitą per atstumą nesumažėjo, bet dabar jis dažniausiai pasireikšdavo vaikų atžvilgiu. Tai buvo aiškiai tikslingas vystymasis, bet, kita vertus, globėjo vaidmuo, kad ir koks svarbus, palyginti paprastas. Racionalas kur kas sudėtingesnis, su niūriu pasitenkinimu pagalvojo Odinas.

Didžiausia problema, žinoma, Dua. Ji tokia nepanaši į kitas emocionalės! Tai glumino ir trikdė Tritą, ir jis pasidarė dar uždaresnis. Odiną tatai taipogi kartais glumino ir trikdė, bet juk Dua moka suteikti gyvenimo džiaugsmo, o tatai dar niekam nepakenkė. Vienas kitas erzinantis momentas — tai tik nedidelis mokestis už tą stiprų laimės pojūtį.

Galbūt Dua ir turi turėti tokių keistų įpročių.

Kietakūniai, regis, domisi ja, nors šiaip juos domina tik racionalai.

Jis didžiavosi tuo; juo geriau triadai, kad net emocionalė verta dėmesio.

Viskas taip, kaip turi būti. Tokia buvo visa ko esmė, ir jis tikėjosi, kad taip bus iki pat galo. Kada nors jis pajus, kad atėjo laikas pereiti, ir pats to norės.

Kietakūniai jam, kaip ir visiems racionalams, sakė, kad taip būsią ir kad jis pats suprasiąs, kai toji diena ateis, ir kad niekas iš šalies nepriminsiąs.

— Kai tu pats sau pasakysi, — dėstė jam Lostenas iš lėto ir aiškiai, kaip visada kietakūniai minkštakūniams, tarytum stengdamiesi kuo paprasčiau išsireikšti, — kad jau privalai pereiti, turėsi pereiti, ir tada triada pereis kartu su tavimi.

Tuomet Odinas atsakė: — Nepasakyčiau, kad aš dabar noriu pereiti, gerbiamas kietakūni. Dar tiek yra ko išmokti.

— Žinoma, mielas kairy. Tu tai jauti, nes dar esi nepasiruošęs.

Odinas pagalvojo: „Kaip aš galėsiu būti pasiruošęs, jei visada jausiu, kiek dar visko reikia išmokti?”

Bet jis to nepasakė: puikiai žinojo, kad ateis laikas ir viskas pasidarys aišku.

Jis pasižiūrėjo į save ir užsimiršęs vos neiškišo į priekį akies, nes ir labiausiai subrendusį racionalą kartais pagauna vaikiškumas. Nors, žinoma, to daryti nereikia. Jis puikiai viską mato, kai akis tvirtai laikosi savo vietoje, ir apskritai, kaip malonu, kad jis visas toks kietas: vientisas, ryškus kontūras išsilygina ir užsibaigia grakščiai sujungtais ovalais.

Jo kūnas neturėjo paslaptingai žavaus Dua blėsčiojimo ir malonaus Trito griozdiškumo. Jis myli juos abu, bet nieku gyvu nesikeistų su jais kūnu. Ir, žinoma, protu. Apie tai, savaime aišku, jis niekada neprasitaria, kad jų neįžeistų, bet visada bus dėkingas, kad jo suvokimas nėra toks ribotas, kaip Trito arba— dar baisiau! — mąstymas toks padrikas, kaip Dua. Matyt, jų tatai nejaudina, juk jie nežino, kad gali būti kitaip.

Jis vėl pajuto tolimą Dua egzistavimą ir sąmoningai užgniaužė tą pojūtį. Tuo tarpu jam jos nereikėjo. Ne todėl, kad ryšys būtų susilpnėjęs, tiesiog kiti interesai buvo stipresni. Racionalui bręstant, jį vis labiau traukia protinė veikla, kuria galima užsiimti tik vienumoje arba kietakūniu draugėje.

Pamažu jis priprato prie kietakūniu, vis stipriau prie jų prisirišdamas. Jis jautė, kad taip turi būti ir kad taip yra teisinga, nes juk jis racionalas, o kietakūniai yra savotiški superracionalai.

Kartą jis taip pasakė Lostenui, pačiam draugiškiausiam iš visų kietakūniu ir, kaip jam pasirodė, pačiam jauniausiam. Lostenas išspinduliavo juoką ir nieko neatsakė. Bet juk ir nepaneigė. Nuo pat mažens Odinas jautė kietakūniu rūpinimąsi. Jo globėjas vis daugiau ir daugiau dėmesio skyrė jauniausiam vaikui, mažylei emocionalei. Tai buvo visiškai natūralu. Tritas darys tą patį, kai atsiras trečias vaikas, jei jis apskritai atsiras. (Odinas išmoko šio posakio iš Trito, kuris taip sakydavo, norėdamas padaryti Dua priekaištą.) Tačiau taip dar geriau. Kadangi jo globėjas buvo visą laiką užsiėmęs, Odinas galėjo palyginti anksti pradėti lavintis. Jis jau buvo atsikratęs vaikiškų įpročių ir spėjęs daug išmokti, dar prieš sutikdamas Tritą.

To jųdviejų susitikimo jis niekada negalės užmiršti.

Lyg jis būtų įvykęs vakar, o ne prieš pusę jų gyvenimo amžiaus. Jis ir anksčiau matydavo savo kartos globėjus, kurie, kol dar nebūdavo subrandinę vaiko ir tapę tikrais tėvais, toli gražu neatrodydavo tokie riboti. Vaikystėje jis žaisdavo su savo broliuku dešiniu, beveik nejausdamas jokio protinio skirtumo (nors, žvelgdamas į praeitį, jis dabar suprato, kad tas skirtumas buvo jau ir tuomet).