Isaac Asimov - Net patys dievai

— Niekas Žemėje taip ir nesužinos, kad aš buvau teisus! — suriko Lamontas ir ėmė tankiai tankiai mirksėti, kad nepabirtų ašaros.

Dua nesunkiai paspruko nuo kitų. Jinai visada laukdavo nemalonumų, bet viskas baigdavosi sėkmingai. Niekad nebuvo atsitikę nieko rimto.

O kita vertus, kodėl turėtų atsitikti? Odinas kaip visada iš aukšto pasakys: „Neklaidžiok, žinai, kad erzini Tritą.” Jis niekados nekalba apie savo paties susierzinimą. Racionalai nesierzina dėl niekų. Tačiau Tritą jis globoja taip pat rūpestingai, kaip Tritas savo vaikus.

O jeigu ji labai užsispiria, Odinas visuomet nusileidžia ir netgi užstoja ją prieš Tritą. Kartais jis net didžiuojasi jos sugebėjimais bei nepriklausomybe…

„Visai neblogas kairys”,— pagalvojo ji, pagauta švelnumo.

Su Tritu bendrauti sunkiau, ir jis labai niūriai žiūri į ją, kai ji… na, kai ji būna tokia, kaip jai norisi. Bet juk visi dešiniai tokie. Jai jis dešinys, bet vaikams — globėjas, ir šie rūpesčiai užgožia visus kitus… Ir labai gerai — bent jau pakliuvusi į nesmagią padėtį, ji visada gali tikėtis, kad vienas ar kitas vaikas nukreips jo dėmesį.

Ir vis dėlto Dua ne per daugiausiai paiso Trito. Jeigu ne susiliejimas, tai turbūt visai ignoruotų. Odinas visai kas kita. Jis iš pat pradžių pasirodė jai įdomus: vien nuo jo buvimo jos kontūrai netekdavo ryškumo ir imdavo blėsti. O tai, kad jis racionalas — dar įdomiau. Jinai nesuprato kodėl, ir tai buvo viena iš jos keistenybių. Ji jau buvo pripratusi prie savo keistenybių — beveik pripratusi.

Dua atsiduso.

Kai ji buvo vaikas ir suvokė save kaip individą, atskirą būtybę, o ne triados dalį, ji daug aiškiau suprato tas keistenybes. Ir kiti daug dažniau primindavo jai tai.

Netgi tokia smulkmena, kaip išėjimas į paviršių vakarais…

Kaip ji mėgo paviršių vakare! Kitos emocionalės sakydavo, kad ten šalta ir nyku, jos virpėdavo ir pulsuodavo nuo jos pasakojimų. Pačios išlįsdavo tik vidurdienio kaitroje, išsitiesdavo ir maitindavosi, bet kaip tik todėl tuo laiku ir būdavo taip nuobodu. Ji nemėgdavo klausytis jų tauškėjimo.

Ir jai, žinoma, reikėjo maitintis, bet jau verčiau vakare, nors maisto ir mažoka, bet užtat visa skęsta miglotoje, tamsiai raudonoje šviesoje, ir ji — vienut vienutėlė. Savaime aišku, kitoms emocionalėms ji piešdavo paviršių daug šaltesnėmis ir niūresnėmis spalvomis, norėdama pamatyti, kaip jos kietėja, įsivaizduodamos šaltį,— kietėja, kiek apskritai jaunos emocionalės gali kietėti. Paskui jos pradėdavo šnibždėtis apie ją, juoktis… ir palikdavo vieną…

Maža saulė jau buvo prie pat horizonto, skendinti paslaptingame raudonyje, kurio daugiau niekas, be jos, nematė. Dua išsipleikė, sutankėjo išilgai nugaros-pilvo ašies, gerdama menkos šilumos likučius ir iš lengvo juos kramsnodama bei mėgaudamasi kiek rūgštoku, beveik nejuntamu ilgųjų bangų skoniu. (Ji nebuvo sutikusi kitos emocionalės, kuriai šis skonis būtų patikęs. Bet juk ji negalėjo paaiškinti, kad jai jis susijęs su laisve, laisve būti vienai, be kitų.) Netgi dabar toji vienatvė, šaltis ir tas tirštas raudonis priminė jai vaikystę ir jos globėją, kuris vargais negalais išsiropšdavo į paviršių, amžinai bijodamas, kad jai kas neatsitiktų.

Jis rūpestingai ją globojo — visi globėjai labiau atsidavę savo mažoms vidurinukėms negu kitiems dviem. Ją tas labai erzino, ir ji svajojo apie tą dieną, kai jis turės pereiti. Globėjai visada galiausiai pereina, bet kaip buvo liūdna, kai vieną dieną jis iš tikrųjų ją paliko.

Jis atėjo jos perspėti, stengdamasis tą padaryti kuo atsargiau, nors globėjams labai sunkiai sekasi reikšti savo jausmus. Tą dieną ji buvo pasprukusi nuo jo — ne todėl, kad būtų norėjusi paerzinti ar būtų žinojusi, ką jis žada sakyti. Tiesiog iš džiaugsmo. Ji buvo susiradusi dieną labai gerą vietelę ir netikėtai viena prisišveitusi tiek, kad ją buvo apėmęs savotiškas kutenantis jausmas, skatinantis judėti ir ką nors veikti. Ji šliaužė per akmenis, suleisdama į juos savo kraštus. Dua žinojo, kad šitaip nepadoriai elgtis galima nebent mažiems vaikams, ir vis dėlto koks tai buvo jaudinantis ir malonus dalykas!

Pagaliau globėjas ją surado ir, stovėdamas priešais, ilgai tylomis į ją žiūrėjo, o jo akys vis siaurėjo ir tankėjo, lyg norėdamos sustabdyti kiekvieną nuo jos atsispindinčios šviesos spindulėlį ir stengdamosi kuo geriau įsižiūrėti, kad ilgiau atsimintų.

Iš pradžių ji tik nesmagiai žvelgė į jį, manydama, kad jis matė, kaip jinai landžiojo į akmenis, ir kad jam gėda dėl jos. Bet, nepagavusi jokio gėdos spinduliavimo, pagaliau ryžosi nedrąsiai paklausti: — Kas atsitiko, tėveli?

— Atėjo metas, Dua. Aš to laukiau. Ir tu taip pat.

— Koks metas? — dabar, kai jis jau atėjo, Dua užsispyrusi nenorėjo nieko žinoti. Jeigu ji nenorės nieko žinoti, tai nieko ir nebus. (Ji taip niekada ir neatsikratė šio įpročio.) Odinas, aiškiai jausdamas savo pranašumą, aiškino, kad visos emocionalės tokios.) Globėjas pasakė: — Aš turiu pereiti. Nebebūsiu daugiau su tavim.

Pasakė ir stovi, žiūrėdamas į ją, o ji irgi tyli. Paskui dar pridūrė: — Pasakysi kitiems.

— O kam? — Dua piktai nusisuko, jos kontūrai išskydo, pasidarė blankūs, sklaidūs. Ji visa norėjo išsisklaidyti, bet, žinoma, negalėjo. Netrukus ji pajuto skausmą bei spazmus ir vėl susikoncentravo. Globėjas nė nemanė jos barti, kad, girdi, negražu taip tampytis, nes gali kas pamatyti.

— Juk jiems vis tiek, — atsakė ji ir tuoj pat pasigailėjo jį įskaudinusi. Jam jie vis dar buvo mažylis kairys ir mažylis dešinys, bet mažylis kairys buvo visa galva pasinėręs į mokslus, o mažylis dešinys svajojo sukurti triadą. Dua, vienintelė iš trijulės, vis dar sugebėjo jausti. Ką gi, juk ji jauniausia. Emocionalės visada jauniausios ir joms viskas kitaip.

— Vis tiek pasakyk jiems, — tarė globėjais, ir jie vėl stovėjo ir žiūrėjo vienas į kitą.

Ji neketino jiems nieko sakyti. Jie jau buvo susvetimėję. Vaikystėje viskas buvo kitaip. Tais laikais jie patys vargiai suprasdavo, kur broliukas kairys, kur dešinys, kur sesuo vidurinukė. Jie buvo perregimi ir maišėsi vienas su kitu, ritosi kiaurai vienas per kitą ir slapstėsi sienose.

Niekam tie dalykai nerūpėjo, kai jie buvo maži — niekam iš suaugusiųjų. Bet paskui broliai sutankėjo, surimtėjo ir atsiskyrė. O kai ji pasiskųsdavo globėjui, tas švelniai sakydavo:,Tu jau per didelė sklaidytis, Dua.”

Ji bandė neklausyti, bet broliukas kairys pasitraukdavo ir sakydavo: „Nelįsk. Neturiu laiko su tavim prasidėti.” O dešinys visą laiką būdavo visiškai kietas ir pasidarė niūrus ir nekalbus. Tuomet ji dar gerai nieko nesuprato, o tėvelis negalėjo visko išaiškinti.

Nuolatos kartodavo tą patį, nelyginant kadaise išmoktą pamoką: „Kairiai yra racionalai, Dua. Dešiniai yra globėjai. Kiekvienas auga skirtingai.” Tačiau jai nepatiko tas skirtingumas. Jie jau subrendo, o ji tebebuvo dar vaikas, užtat ir ėmė bendrauti su kitomis emocionalėmis. Visos jos skundėsi savo broliais. Visos kalbėjo apie triadų kūrimą. Visos išsitiesdavo saulėje ir maitindavosi. Jos vis panašėjo viena į kitą ir kasdien kalbėjo tą patį.

Pagaliau emocionalės jai įkyrėjo. Pasitaikius progai, ji atsiskirdavo nuo visų ir todėl buvo pravardžiuojama Kairiąja Em. (Jau daug laiko praėjo, kai ji paskutinįsyk girdėjo šią pravardę, bet kai tik prisimena, tuoj vėl tartum pasigirsta ploni, šaižūs jų balseliai, bukai kartoj antys pavymui vis tą patį, kad kuo labiau įskaudintų.) Bet globėjas tebepuoselėjo ją ir tada, kai, rodos, visi iš jos šaipėsi. Jis negrabiai mėgino apginti ją nuo kitų.