Isaac Asimov - Net patys dievai

Pyla buvo tokia smarki, kad Odinui jos pakako visam laikui. Paaugęs jis sužinojo, kad kietakūniu medžiaga sudaryta iš tankiai susigrūdusių atomų, ir todėl minkštakūnių prisilietimas jiems labai skaudus. Odinas spėliojo, ar minkštakūniai taipogi tuomet jaučia skausmą, ar ne. Kartą jaunas pažįstamas racionalas sakėsi atsitiktinai susidūręs su kietakūniu. Kietakūnis visas sulinkęs, o jis pats nieko nepajutęs. Tačiau Odinas įtarė, kad bičiulis tik giriasi.

Buvo tuomet ir kitų draudimų. Jis mėgdavo trintis į urvo sienas. Uolos viduje būdavo malonu ir šilta. Visi vaikai landžiodavo į uolas, bet kuo augyn, tuo sunkyn sekėsi tą padaryti. Jis vis dar galėjo įsitrinti sulig apvalkalu, bet kartą globėjas užtiko ir smarkiai išbarė.

Odinas gynėsi, kad sesuo taip daranti visą laiką — jis pats matęs.

— Tai visai kas kita, — atsakė globėjas. — Ji — emocionalė.

Kitą kartą, klausydamasis paskaitos — tuomet jau buvo vyresnis — Odinas automatiškai suformavo porą ataugų, tokių smailių, kad galėjo jas kaišioti vieną per kitą. Mokydamasis įprato taip daryti. Tas švelniai kutenantis jausmas padėdavo klausyti, o po to jis jausdavosi maloniai apsnūdęs.

Bet ir čia globėjas pričiupo — net dabar nesmagu prisiminti, kaip jam kliuvo.

Apie susiliejimą tada jis dar nebuvo girdėjęs. Jie pumpavo į jį žinias apie viską, išskyrus triadą. Tritui taip pat niekas nieko neaiškino, bet jis buvo globėjas, taigi žinojo ir be aiškinimų. Tad suprantama, kai atsirado Dua, viskas vyko savaime, nors ji, regis, išmanė apie tai net mažiau už Odiną.

Bet ji atsirado ne dėl Odino. Viską padarė Tritas — Tritas, kuris taip bijojo ir vengė kietakūniu, Tritas, kuris visur kitur buvo toks nuolankus ir nepasitikintis savimi, Tritas, kuris tą kartą pasirodė toks atkaklus, Tritas, Tritas, Tritas…

Odinas atsiduso. Jis negalėjo dabar negalvoti apie Tritą, nes jautė jį artėjant. Vėl suirzusį ir reikalaujantį, amžinai reikalaujantį… Pastaruoju metu Odinas taip mažai beturi laiko sau, ir kaip tik dabar, kai būtinai reikia viską apmąstyti, išnarplioti…

— Na, ką pasakysi, Tritai? — paklausė jis.

Tritas žinojo, kad yra ketvirtainiškas. Tačiau nemanė, jog tai negražu. Jis apskritai dėl to nesuko galvos. O jeigu ir būtų iškilęs toks klausimas, tai būtų nusprendęs esąs žavus. Jo kūno forma turėjo savo tikslą ir puikiai tam tikslui tarnavo.

Jis paklausė: — Odinai, kur Dua? — Kažkur vaikštinėja, — sumurmėjo Odinas, lyg jam būtų buvę vis tiek, Tritui pasidarė apmaudu, kad jam vienam tenka rūpintis triada. Su Dua neįmanoma susikalbėti, o Odinas viskam abejingas.- Kam tu ją išleidai?

— Bene aš galiu ją sustabdyti, Tritai? Ir pagaliau kas čia blogo?

— Pats žinai kas. Mes turime, du mažylius. Reikia trečio. Šiais laikais taip sunku su vidurinukėmis. Reikia, kad Dua gerai maitintųsi. O ji išeina į paviršių tik vakarop. Argi galima tinkamai maitintis saulėlydžio metu?

— Ji paprasčiausiai nėra ėdrūne.

— O mes paprasčiausiai neturime mažylės vidurinukės. Odinai, — Trito balsas sušvelnėjo, — argi mes galime sėkmingai susilieti su Dua?

— Vėl tu apie tą patį,— bambtelėjo tas, o Tritas kaip visada nesuprato, kodėl Odiną erzina tokie savaime suprantami dalykai.

— Atsimink, kad tai aš suradau Dua, — pasakė jis. O gal Odinas iš tiesų nebeprisimena? Bene jis kada galvojo apie triadą ir jos reikšmę? Kartais Tritas jausdavosi toks nelaimingas, kad įmanydamas būtų… tiesą sakant, nieko nebūtų padaręs, tik jausdavosi nelaimingas, ir tiek. Visai kaip pirma, kai norėjo emocionalės, o Odinas nieko nedarė.

Jis nemoka kalbėti ilgais, painiais sakiniais. Bet jeigu globėjai neturi iškalbos, tai jie moka mąstyti. Ir mąsto apie svarbius dalykus. Odinas nuolatos kalba apie atomus ir energiją. Bet kokia nauda iš tų atomų ir energijos? Tritas mąstė apie triadą ir mažylius.

Kartą Odinas sakė, kad minkštakūnių vis mažėja. Bet ar jį tas jaudina? Ar jaudina kietakūnius? Ar apskritai ką nors jaudina, išskyrus globėjus?

Visame pasaulyje tėra dvi gyvybės formos: minkštakūniai ir kietakūniai. Ir Saulė maitintoja virš jų.

Kartą Odinas sakė, kad Saulė vėsta. Mažėja maisto, todėl mažėja ir žmonių. Tritas nepatikėjo. Saulė neatrodė šaltesnė, negu vaikystėje. Tiesiog žmonės nustojo rūpinęsi triadomis. Pernelyg daug priviso į mokslus pasinešusių racionalų ir kvailų emocionalių.

Minkštakūniai privalo skirti visą dėmesį gyvybiškai svarbioms problemoms. Kaip Tritas. Svarbiausia jam — triada. Iš pradžių atsirado mažylis kairys, paskui mažylis dešinys. Jie auga ir stiprėja. Bet dar būtinai reikia mažylės vidurinukės. O ją visada sunkiausia pradėti, nors be mažylės vidurinukės nebus naujos triados. Kodėl Dua taip pasikeitė? Su ja visada buvo nelengva, bet kuo tolyn, tuo darosi sunkyn.

Tritas pajuto pykstąs ant Odino. Odinas amžinai rodo savo išmintį. O Dua klausosi. Ir tol rodys, kol padarys iš jos kone racionalę. Tai labai kenkia triadai.

Odinas pats turėtų susiprasti.

Visada Tritas turi dėl visko kvaršinti galvą. Visada Tritas turi padaryti viską, ką tik reikia. Odinas draugauja su kietakūniais, bet nė nemano su jais pasitarti. Kai anuomet taip reikėjo emocionalės, nė žodžiu apie tai jiems neužsiminė. Su kietakūniais Odinas kalba apie energiją, o ne apie triados reikalus.

Tai jis, Tritas, viską patvarkė. Jis pasijuto išdidus, prisiminęs, kaip viskas buvo. Kartą pamatęs, kad Odinas šnekučiuojasi su kietakūniu, Tritas patraukė prie jų. O priėjęs be jokios baimės ėmė ir išdrožė: „Mums reikia emocionalės.”

Kietakūnis atsisuko į jį. Tritas dar niekad nebuvo taip arti stovėjęs prie kietakūnio. Jis buvo vientisas. Kai viena dalis pasisuko, pajudėjo ir visas kūnas. Jis turėjo keletą ataugų, kurios pačios galėjo judėti, bet jų forma nesikeitė. Kietakūniai nesruveno, buvo asimetriški ir negražūs. Jie nemėgo prisilietimų.

Kietakūnis paklausė: „Tai tiesa, Odinai?”

Lyg Trito nė nebūtų buvę.

Odinas suplokštėjo. Kone prie pat žemės prisiplojo — tokio plokščio Tritas dar nebuvo jo matęs.

„Mano dešinys per daug uolus. Mano dešinys per daug… per daug…”—Odinas užsikirto, išsipūtė ir nebegalėjo ištarti nė žodžio.

O Tritui buvo nė motais.

„Mes negalime susilieti dviese.”

Tritas žinojo, kad Odinas iš sumišimo prarado žadą, bet nieko nepaisė. Valanda išmušė.

„Nagi, mielas kairy, ar ir tu taip manai?”—paklausė kietakūnis Odino. Kietakūniai kalbėjo kaip ir minkštakūniai, tik daug gaižiau ir beveik be virštonių.

Net nemalonu klausytis. Bent jau Tritui, nors Odinas, regis, buvo pripratęs.

,Taip”,— pagaliau ištarė Odinas.

Tik dabar kietakūnis atsisuko į Tritą.

„Primink man, jaunasis dešiny. Kiek laiko judu su Odinu drauge?”

„Tiek, kiek reikia, kad gautume emocionalę.— Tritas stengėsi, kad jo kampai būtų statūs. Jis neleis savęs įbauginti — tikslas pernelyg svarbus. — O mano vardas — Tritas”,— pridūrė jis„Kietakūnis prajuko.

„Taip, neblogai parinkta. Judu su Odinu labai tinkat, bet tuo sunkiau išrinkti jums emocionalę. Mes jau beveik apsisprendėme. Bent jau aš seniai apsisprendžiau, bet dar reikia įtikinti kitus. Pakentėk, Tritai.”

„Mano kantrybė baigėsi.”

„Žinau, bet vis tiek dar pakentėk”,— jis vėl išspinduliavo juoką.

Kai kietakūnis nuėjo, Odinas suapvalėjo ir ėmė grėsmingai retėti.

„Kaip tu galėjai, Tritai? Ar žinai, kas jis?”

„Kietakūnis.”