Isaac Asimov - Net patys dievai

„Čia buvo Lostenas. Mano mokytojas. Aš nenoriu jo supykinti.”

„O ko jis turėtų pykti? Aš kalbėjau mandagiai.”

„Na, tiek to, — pasakė Odinas, jau beveik atgavęs pirmykštį pavidalą. Tai reiškė, kad jis daugiau nebepyksta. (Tritui palengvėjo, nors jis stengėsi to neparodyti.) — Labai nesmagu, kai mano nebylusis dešinys ateina šnekėtis su mano kietakūniu.”

„Tai ko tu pats tuomet šito nepadarei?”

„Viskam ateina laikas.”

„Tik tau jis niekuomet neateina.”

Bet po to jie pasitrynė apvalkalais ir susitaikė.

Netrukus atsirado Dua.

Ją atvedė Lostenas. Tačiau Tritas to nė nepastebėjo: jis nežiūrėjo į kietakūnį. Tik į Dua. Bet vėliau Odinas jam pasakė, kad būtent Lostenas ją atvedė.

„Matai? — pasakė Tritas. — Aš su juo pasišnekėjau, ir jis ją atvedė.”

„Ne, — atsakė Odinas. — Atėjo laikas. Kad ir niekas nebūtų šnekėjęsis, vis tiek būtų atvedęs.”

Tritas nepatikėjo. Jis buvo įsitikinęs, kad Dua tik per jį atsirado.

Tokios kaip Dua, žinoma, visame pasaulyje nebuvo.

Tritas buvo matęs daugybę emocionalių. Visos būdavo patrauklios, bet kuri būtų jį pradžiuginusi. Tačiau, kai pamatė Dua, suprato, kad jokia kita nebūtų tikusi. Tiktai Dua. Tiktai Dua.

Ir Dua puikiai žinojo, ką daryti. Puikiai, nors vėliau sakė, kad niekas niekad jai nebuvo rodęs. Niekas niekada nebuvo diskines. Netgi emocionalės, nes jinai jų vengdavo.

Ir vis dėlto, suėję į krūvą, visi trys žinodavo, ką daryti.

Dua išretėjo. Daug labiau, nei Tritas kada buvo matęs ką išretėjant. Labiau, negu jis manė esant įmanoma. Dua pavirto spalvotu debesėliu, kuris užpildė viską aplink, akindamas savo spindesiu. Tritas judėjo nejausdamas, kad juda. Jis pasinėrė į miglą, kuri buvo Dua.

Nebuvo jokio skverbimosi, nieko panašaus. Tritas nejautė jokio pasipriešinimo, jokios trinties. Jis tartum sklandė smulkiai virpėdamas. Ir jautė, kad iš malonumo pradeda retėti — lengvai, be tų milžiniškų pastangų, kaip kad anksčiau. Dabar, kai Dua persmelkė jį visą, jis pats bemat virto tirštais dūmais. Išretėjimas buvo tolygus sruvenimui — viena didžiulė rami tėkmė.

Lyg per miglą jis pamatė, kaip iš kairės artėja Odinas, taip pat retėdamas.

Tada jis staigiai susilietė su juo. Tačiau tai anaiptol nebuvo sąlyčio smūgis. Tritas jautė nejausdamas ir galvojo negalvodamas. Jis įslydo į Odiną ir Odinas į jį.

Taip ir nesuprato, ar jis apsupo Odiną, ar Odinas jį, abu vienas kitą, ar nė vienas.

Viską užgožė malonumo pojūtis.

Ir kuo labiau tas malonumas stiprėjo, tuo greičiau silpnėjo pojūčiai, ir pagaliau, kai buvo pasiekta riba, sąmonė visai išnyko.

Pagaliau jie atsiskyrė ir pažvelgė vienas į kitą. Jie buvo susilieję daug dienų. Žinoma, taip ir turi būti. Kuo susiliejimas pilnesnis, tuo ilgiau trunka, bet, jam pasibaigus, atrodo, kad viskas įvyko per akimirksnį.

Vėliau jie retai taip ilgai būdavo susilieję, kaip tą pirmąjį kartą.

— Nuostabu, — pasakė Odinas.

Tritas tylėdamas žiūrėjo į Dua, dėl kurios viskas būtent taip ir buvo.

Ji bandė sutankėti, sukosi spirale, trūkčiojo. Iš jų visų Dua vienintelė vis niekaip negalėjo atsipeikėti.

— Paskui vėl taip darysim, — skubiai prašneko ji, — bet tik vėliau, vėliau. Leiskit man dabar eiti.

Ji pabėgo. Nei Tritas, nei Odinas jos nestabdė. Dar nebuvo atsigavę. Bet ir vėliau visuomet taip būdavo. Po susiliejimą Dua išnykdavo. Kad ir kaip sklandžiai viskas vykdavo, vis tiek ji pabėgdavo. Jos esybė troško vienatvės.

Tritui tai kėlė nerimą. Jis pastebėjo, kad ji tam tikrais atžvilgiais skiriasi nuo kitų emocionalių. O neturėtų skirtis.

Odinas manė kitaip. Jis dažnai kartodavo:,Kodėl tu nepalieki jos ramybėje, Tritai? Ji ne tokia kaip kitos, vadinasi, geresnė už kitas. Susiliejimas nebūtų toks tobulas, jeigu ji būtų kaip kitos. Nejaugi nori viską gauti veltui?” Tritui sunku buvo visa tai suprasti. Jis tik žinojo, kad ji turi daryti tai, kas jai privalu.

„Aš noriu, kad ji elgtųsi teisingai“, — sakydavo jis.

„Suprantu, Tritai, suprantu. Bet vis tiek duok jai ramybę.”

Odinas pats dažnai bardavo Dua už keistus įpročius, bet labai nenorėdavo, kad Tritas tą darytų. „Tu neturi takto”,— sakydavo jis. O Tritas dorai nė nesuprato, kas yra taktas.

O dabar… nuo pirmojo susiliejimo prabėgo tiek laiko, o mažylės emocionalės jie vis dar neturi. Kiek dar galima laukti? Jau ir taip pernelyg viskas užsitęsė. O Dua kaskart vis ilgiau ir ilgiau išbūna viena.

— Ji per mažai valgo, — nusprendė Tritas. — Kai ateis laikas…

— Įsikandai tą savo „ateis laikas ir neateis laikas”.

Dua surasti tau taip ir nebuvo atėjęs laikas. O dabar niekaip neateina laikas mažylei emocionalei. Dua turėtų…

Bet Odinas nusisuko.

— Jinai paviršiuje, Tritai. Jeigu nori, tai eik ir parsivesk lyg būtum jos globėjas, o ne dešinys. Bet aš tau patariu — duok jai ramybę.

Tritas pasitraukė atatupstas. Jis taip daug norėjo pasakyti. tik nežinojo kaip.

Dua jautė, kad jos dešinys ir kairys jaudinasi ir ginčijasi dėl jos, ir tik dar labiau pasišiaušė.

Jeigu kuris vienas arba abudu čia ateitų, viskas baigtųsi susiliejimu, o ji net galvoti apie tai nenori. Tritui niekas daugiau nerūpi, tik vaikai, nieko daugiau nereikia, tik trečio ir paskutinio vaiko — amžinai vis vaikai ir tas, kurio dar trūksta. O kai Tritas siekia susiliejimo, jis visada laimi. Tritas užsispiria, ir triada jam paklūsta. Įsitvers kokios primityvios idėjos ir laikosi, kol Odinas su Dua galiausiai pasiduoda. Bet dabar ji nepasiduos, nieku gyvu…

Ir jai nė kiek dėl to negėda. Ji niekad nepasiilgs nei Odino, nei Trito taip, kaip juodu pasiilgsta vienas kito. Ji gali išretėti ir pati, o jie tik jai tarpininkaujant (jau vien dėl to galėtų labiau su ja skaitytis!). Žinoma, trise susilieti malonu. Būtų kvaila tai neigti, bet ne ką maloniau, negu kai ji retkarčiais slapta sulenda į akmens sieną. O Tritui ir Odinui to malonumo niekas negali ir negalėtų atstoti. Ne, pala. Odinas jaučia malonumą mokydamasis, anot jo, intelektualiai augdamas. Ir Dua buvo kažką panašaus patyrusi, bent jau nutuokia, ką tai reiškia.

Nors šis malonumas visai kitoks, bet gali puikiausiai pakeisti susiliejimą,— Odinui tai jau tikrai.

O Tritui — ne. Vienintelė jo paguoda — susiliejimas ir vaikai. Daugiau nieko. Ir kai jis pradeda bukai to reikalauti, Odinas nusileidžia, o tada ir Dua nebegali priešintis.

Kartą ji buvo pakėlusi maištą.

„Įdomu, kas vyksta, kai mes susiliejame? Praeina valandos, kartais dienos… Kas visą tą laiką vyksta?”

Tritas pasipiktino.

„Taip būdavo visada. Taip turi būti.”

„Nepakenčiu visko, kas turi būti. Aš noriu žinoti kodėl.”

Odinas sutriko. Pusę savo gyvenimo jis išbūna sutrikęs.

„Kaip čia tau pasakius, Dua, tai būtina. Dėl vaikų”,— pasakė jis ir supulsavo.

„Nėra čia ko pulsuoti, — pasipiktino Dua. — Mes jau suaugę ir buvome susilieję nežinia kiek kartų. Ir visiems aišku, kad be šito nebus vaikų. Bet kodėl susiliejimas taip ilgai trunka, štai ko aš klausiu?”

„Todėl, kad tai sudėtingas procesas, — atsakė Odinas vis dar pulsuodamas. — Todėl, kad jis reikalauja energijos. Dua, norint pradėti vaiką, reikia labai daug laiko. Netgi kai mes ilgai užtrunkame, ir tada dar nėra garantijos, kad jis atsiras. O sąlygos vis blogėja… Ir ne tik mums”,— pridūrė jis skubiai.

„Blogėja?”—susirūpino Tritas, tačiau Odinas nieko daugiau nebeaiškino.

Pagaliau jie susilaukė kūdikio, mažylio racionalo, kuris taip pleveno ir retėjo, kad sužavėjo visus tris, ir net Odinas, būdavo, pasiima ir laiko jį bekaitaliojantį pavidalus tol, kol Tritas neatima. Nes iš teisybės tai juk Tritas išnešiojo jį visą inkubacinį periodą, Tritas atskyrė jį nuo savęs, kai pasidarė savarankiškas, ir Tritas rūpinosi juo kiekvieną akimirką.