Isaac Asimov - Net patys dievai

Globėjas sakė, kad jis mokysis, bet jis nesuprato, ką tai reiškia, o kai pasiteiravo globėjo, tai paaiškėjo, kad ir tas nežino.

Tik po kurio laiko jis patyrė, koks tai malonus, be galo malonus procesas, nors ir turintis savo neigiamų pusių.

Kietakūnis, pirmąkart pavadinęs jį kairiu, buvo pirmasis jo mokytojas. Jis išmokė Odiną suprasti bangų įrašus, ir netrukus nesuvokiamas kodas virto žodžiais — tokiais aiškiais, kokius jis, pats vartodavo vibruodamas.

Paskui tas kietakūnis kažkur dingo ir jį pakeitė kitas.

Odinas ne iš karto tai pastebėjo. Tada dar visi kietakūniai jam atrodė vienodi, ir iš balso jų negalėjo atskirti. Tačiau pamažu įsitikino. Įsitikino ir labai išsigando. Negalėjo suprasti, kodėl taip atsitiko.

Sukaupęs drąsą pagaliau paklausė: „Kur mano mokytojas, gerbiamas kietakūni?”

„Gamaldanas?.. Jo daugiau nebebus su tavim, kairy.”

Odinas neteko žado. O paskui jam netikėtai išsprūdo; „Bet juk kietakūniai nepereina…”

Naujasis kietakūnis nutylėjo, nieko nepaaiškino.

Ir taip būdavo visada. Jie niekad nekalbėdavo apie save. Bet kokia kita tema — prašom. Apie save — nė žodžio.

Iš kai kurių faktų Odinas vis dėlto nusprendė, kad kietakūniai pereina, kad jie nėra nemirtingi, kuo šventai tikėjo daugumas minkštakūnių. Nors nė vienas kietakūnis nebuvo apie tai prasitaręs. Kartais Odinas svarstydavo šį klausimą su kitais studentais racionalais, bet visada su baime, atsargiai. Visi buvo pastebėję šį tą, kas nenuginčijamai bylojo apie kietakūniu mirtingumą, ir visi stebėjosi, tačiau atvirai šito teigti nedrįso ir stengdavosi nukreipti kalbą.

Kietakūniams tarytum nerūpėjo, kad racionalai pastebi tuos ženklus. Jie nė nemanė nieko slėpti. Bet patys apie tai niekada nekalbėdavo. O jeigu kas tiesiai paklausdavo (o taip neišvengiamai atsitikdavo), nuleisdavo negirdomis: nei nuneigdavo, nei sutikdavo.

Bet jeigu jie pereina, tai turi ir atsirasti, tik apie tai jie irgi nieko nekalbėjo, ir Odinas niekada nebuvo matęs jauno kietakūnio.

Odinas spėjo, kad kietakūniai gauna energiją ne iš Saulės, bet iš akmens — siurbia juodo akmens miltelius.

Kai kurie studentai irgi taip manė. Kiti, labai kategoriškai, neigė. Tačiau vieningos išvados prieiti taip ir negalėjo, nes nė vienas nebuvo matęs kietakūniu maitinantis, o jie patys apie tai irgi neužsimindavo.

Pagaliau Odinas priprato prie to jų tylėjimo kaip prie tam tikro bruožo. Galbūt, svarstė jis, tuo ir pasireiškia kietakūniu individualumas, kad jie neturi triadų.

Kiekvienas savo kiaute.

O paskui Odinas sužinojo tokių svarbių ir rimtų dalykų, kad privataus kietakūniu gyvenimo klausimai pasislinko į antrą planą. Jis sužinojo, pavyzdžiui, kad visas pasaulis traukiasi… mažėja…

Apie tai jam papasakojo Lostenas, naujasis Odino mokytojas. Odinas pasiteiravo apie negyvenamas olas, kurios tęsiasi be galo be krašto iki pat pasaulio gelmių, ir Lostenui tai patiko. „Bijojai apie tai klausti, Odinai?”

(Dabar jis jau buvo Odinas, o ne vienas iš daugelio kairių. Jis visuomet pasijusdavo išdidus, kai koks kietakūnis kreipdavosi į jį vardu. O tokių buvo nemaža.

Odinas parodė neeilinių gabumų, ir toks kreipimasis reiškė šio fakto pripažinimą. Lostenas ne kartą sakė esąs patenkintas turėdamas tokį mokinį.) Odinas iš tiesų bijojo ir kiek padvejojęs prisipažino.

Visada būdavo lengviau pripažinti savo trūkumus kietakūniams negu draugams racionalams; daug lengviau negu Tritui… Tritui išvis neįmanoma… Tuo laiku Dua dar nebuvo.

,Tai kodėl klausei?”

Odinas vėl padvejojo. Paskui iš lėto tarė: „Aš bijau negyvenamų olų, nes kai buvau vaikas, visi sakė, kad ten pilna visokių baisybių. Tačiau nieko tikro aš nežinau — tik tiek, ką esu girdėjęs iš kitų vaikų, kurie taipogi nieko tikro negalėjo žinoti. Noriu žinoti tiesą, ir tas noras pasidarė toks stiprus, kad nugalėjo net baimę.”

Lostenas buvo patenkintas.

„Gerai! Smalsumas naudingas, o baimė niekam nereikalinga. Tu puikiai vystaisi, Odinai, ir atsimink, kad tavo vystymasis ir yra visų svarbiausias dalykas. Mūsų pagalba vaidina šalutinį vaidmenį. Jeigu tu nori žinoti, mielai paaiškinsiu, kad tos negyvenamos olos iš tiesų yra negyvenamos. Jos tuščios. Nieko ten nėra, tik visokie nereikalingi daiktai, išlikę nuo senų laikų.”

„Kas juos paliko, gerbiamas kietakūni?”

Odinas nejučia pavartodavo šį pagarbų kreipimąsi, kai pajusdavo pašnekovą turint kur kas daugiau žinių už jį.

„Tie, kurie kadaise jose gyveno. Prieš tūkstančius ciklų gyveno tūkstančiai kietakūniu ir milijonai minkštakūnių. Dabar nepilni trys šimtai kietakūniu ir mažiau nei dešimt tūkstančių minkštakūnių.”

„Kodėl?” — Odinas buvo priblokštas. (Kietakūniu liko tik trys-šimtai! Vadinasi, kietakūniai iš tikrųjų pereina?

Bet dabar ne laikas apie tai galvoti.) „Todėl, kad silpsta energija. Saulė vėsta. Sulig kiekvienu ciklu vis sunkiau gyventi ir išauginti vaikus.”

(Na, o tatai ar nereiškia, kad jie taipogi gimsta? Ir kad maitinasi Saulės spinduliais, o ne uolomis? Tačiau Odinas nuvijo šalin šias mintis, nusprendęs vėliau apsvarstyti.) „Ir toliau taip tęsis?” — paklausė Odinas.

„Kol Saulė galutinai neišseks ir vieną dieną nustos tiekus maistą.”

„Ar tai reikš, kad visi mes — ir kietakūniai, ir minkštakūniai — išnyksime?”

,O ką gi dar tai galėtų reikšti?”

„Mes neprivalome išnykti. Jeigu reikia energijos ir Saulė baigia išsekti, turime ieškoti kitų šaltinių. Kitų žvaigždžių.”

„Matai, Odinai, kitos žvaigždės taipogi baigia išsekti.

Visata artėja prie pabaigos.”

„Jeigu žvaigždės baigia išsekti, nejaugi nėra maisto kitur? Nėra kito energijos šaltinio?”

„Ne, visi visos visatos šaltiniai baigia išsekti.”

Odinas nepatenkintas pamąstė, paskui tarė: „Tai yra kitų visatų. Mes neturime žūti vien dėl to, kad mūsų visata žūsta.”

Tą sakydamas jis visas pulsavo ir neleistinai nepagarbiai išsiplėtė, pasidarė visas permatomas ir daug didesnis už kietakūnį.

Bet Lostenas išspinduliavo gryniausią pasitenkinimą.,Puiku, mano mielas kairy. Reikia, kad ir kiti tą išgirstų.”

Susidrovėjęs ir pamalonintas Odinas išsyk susitraukė — juk niekas nėra pasakęs jam „mielas kairy”, išskyrus Tritą, žinoma.

Kaip tik netrukus po to Lostenas ir atvedė jiems Dua.

Odinas tuomet pagalvojo, ar čia nebus kokio ryšio, bet ilgainiui užmiršo apie tai. Tritas taip primygtinai tvirtino, kad tai jo dėka atsiradusi Dua, jog visiškai supainiojo Odiną ir tas liovėsi sukęs dėl to galvą.

Ir štai dabar jis vėl eina pas Losteną. Jau daug laiko prabėgo nuo tos dienos, kai jis sužinojo, kad visata artėja prie pabaigos ir kad kietakūniai (kaip vėliau paaiškėjo) ryžtingai ieško būdų žūt būt išlikti. Jis pats jau buvo pasidaręs daugelio sričių žinovu, ir Lostenas pareiškė, kad fizikoje jau nebeliko nieko, ko jis dar galėtų išmokyti minkštakūnį. Be to, užaugo nauja racionalų pamaina, ir jis jau nebematydavo Losteno taip dažnai, kaip kadaise.

Odinas surado Losteną su dviem paaugliais racionalais radiacinėje kameroje. Lostenas iš karto jį pamatė pro stiklą ir išėjo sandariai uždaręs duris.

— Mano mielas kairy, — tarė jis, draugiškai tiesdamas savo galūnes, ir Odiną, kaip kad ir anksčiau būdavo, apėmė lengvabūdiška pagunda paliesti jas. — Kaip laikaisi?

— Nenorėjau jums sutrukdyti, gerbiamas Lostenai.

— Sutrukdyti? Tiedu kurį laiką puikiausiai apsieis ir be manęs. Turbūt net apsidžiaugė, kai išėjau, nes esu tikras, kad pavargsta nuo mano aiškinimų.