Isaac Asimov - Net patys dievai

— Negali būti, — tarė Odinas. — Aš visuomet žavėdavausi jumis ir tikiu, kad ir jie žavisi.

— Na jau na. Ačiū tau už gerą žodį. Dažnai matau tave bibliotekoje ir iš kitų girdėjau, kad tau neblogai sekasi baigiamieji kursai. Gaila, kad tu jau nebe mano mokinys. Kaip gyvuoja Tritas? Ar vis toks pat užsispyręs, kaip ir dera globėjui?

— Kasdien vis labiau. Triada tik jo dėka ir laikosi.

— O Dua?

— Dua? Aš kaip tik dėl… Juk jūs žinote, kokia ji keistuolė.

Lostenas linktelėjo.

— Taip, žinau, — pasakė su tokia išraiška, kurią Odinas buvo išmokęs suvokti kaip liūdesį.

Odinas patylėjo, o paskui nusprendė eiti tiesiai prie reikalo.

— Gerbiamas Lostenai, ar ji buvo atvesta mums, Tritui ir man, kaip tik dėl savo keistumo? Lostenas atsakė: — Nejaugi tu dėl to stebiesi? Tu ir pats labai keistas, Odinai, be to, ne kartą sakei, kad ir Tritas taip pat.

— Taip, — nedvejodamas sutiko Odinas. — Ir jis.

— Vadinasi, natūralu, kad jūsų triadai reikėjo ypatingos emocionalės, ar ne?

— Bet juk ypatingumas būna įvairus, — mąsliai tarė Odinas. — Kai kurios Dua keistenybės erzina Tritą ir net man kelia nerimą. Ar galėčiau su jumis pasitarti?

— Visuomet.

— Ji nenori… nenori susilieti.

Lostenas išklausė šio pareiškimo ramiai, lyg kalba būtų ėjusi apie paprasčiausius dalykus.

— Kai mes susiliejame, — tęsė Odinas, — tai jai tas taip pat malonu, kaip ir mums, bet pamėgink įkalbėti!

— O kaip Tritas reaguoja į susiliejimą? Nekalbant apie malonumą, kurį teikia šis procesas, ką dar jis jam duoda?

— Vaikus, žinoma, — atsakė Odinas. — Ir aš, ir Dua juos mylime, bet Tritas — globėjas. Ar jūs suprantate?

(Odinui staiga pasirodė, kad Lostenas galbūt nepajėgia suprasti visų triados subtilybių.) — Šiek tiek, — atsakė Lostenas. — Man atrodo, kad Tritui susiliejimas teikia šį tą daugiau nei vien malonumą. Na, o tau pačiam? Ką tau papildomai teikia?

— Manau, kad jūs žinote. Tam tikrą intelektualinę stimuliaciją.

— Taip, aš žinau, bet norėjau įsitikinti, ar tu pats žinai… Norėjau patikrinti, ar neužmiršai. Tu dažnai man sakydavai, kad pasibaigus susiliejimo periodui, kurio metu laikas tarytum sustoja, — tiesą sakant, tu iš tiesų ilgam pražūdavai, — pradėdavai suvokti daugybę dalykų, kurie anksčiau atrodydavo neįkandami.

— Mano protas išlieka aktyvus visą tą laiką,— pasakė Odinas. — Man atrodo, kad tuo laiku, kuris man yra būtinas, — nors aš nejaučiu nei jo trukmės, nei savo egzistavimo — mąstau giliau ir intensyviau, netrukdomas jokių gyvenimiškų problemų.

— Taip, — pripažino Lostenas, — kai sugrįždavai pas mane, tavo suvokimas būdavo padaręs kokybišką šuolį.

Jums, racionalams, taip ir turi būti, nors, tiesą sakant, nė vienas nėra tobulėjęs tokiais dideliais šuoliais, kaip tu. Aš šventai įsitikinęs, kad per visą istoriją nebuvo kito tokio racionalo.

— Tikrai? — paklausė Odinas, stengdamasis neparodyti savo džiaugsmo.

— Nors, kita vertus, aš galiu ir klysti, — pasakė Lostenas ir pralinksmėjo, pamatęs, kad Odinas nustojo blėsčiojęs, — bet dabar apie tai nekalbėkim. Aš noriu pasakyti, kad tau, kaip ir Tritui, susiliejimas reiškia ir kai ką daugiau.

— Taip, be abejonės.

— O ką gali Dua gauti iš susiliejimo? Stojo ilga pauzė.

— Nežinau, — atsakė Odinas.

— Ir niekada jos neklausei?

— Niekada.

— Tuomet, — atsakė Lostenas, — jeigu susiliejimas jai nieko daugiau neduoda, o judu su Tritu gaunate malonumą plius dar kai ką, tai kodėl susiliejimas turėtų rūpėti jai taip kaip ir jums?

— Kitos emocionalės lyg ir nereikalauja… — pradėjo Odinas gindamasis.

— Kitos emocionalės ne tokios kaip Dua. Tu man sakei šitai daugybę kartų ir man regis, didžiuodamasis.

Odinas susigėdo.

— Aš maniau, čia kokia kita priežastis.

— O kokia dar galėtų būti?

— Sunku paaiškinti. Mes, triados nariai, vienas kitą pažįstame; jaučiame vienas kitą; tam tikra prasme visi trys sudarome vieną individą. Neapčiuopiamą individą, kuris čia išryškėja, čia vėl dingsta. Jaučiame tą dažniausiai nesąmoningai. Jeigu tik pradedame intensyviai apie tai galvoti, tai pojūtis bemat prapuola, ir mes liekame tuščiomis rankomis. Mes… — ir Odinas beviltiškai nutilo. — Labai sunku išaiškinti apie triadą tam, kas…

— Vis dėlto pamėginsiu suprasti. Tau atrodo, kad pagavai vieną kitą slaptą Dua mintį, tai, ko ji neketino niekam sakyti?

— Tikrai nežinau. Tai viso labo miglotas įspūdis, kartas nuo karto atsirandantis tolimiausioje mano sąmonės kertelėje.

— Na ir?

— Tarpais man atrodo, kad Dua nenori turėti mažylės emocionalės.

Lostenas rimtai į jį pasižiūrėjo.

— Vadinasi, jūs kol kas turite tik du vaikus: mažylį kairį ir mažylį dešinį?

— Taip, tiktai du. Jūs žinote, kad emocionalę nelengva pradėti.

— Žinau.

— O Dua neabsorbuoja pakankamai energijos. Net nenori. Ji visada prisigalvoja įvairiausių pasiteisinimų, bet aš nė vienu netikiu. Mano manymu, ji kažkodėl nenori emocionalės. Kai dėl manęs — jei Dua iš tiesų dabar dar nenori — tai aš jai netrukdyčiau. Bet Tritas — globėjas, ir jam būtinai reikia, o aš negaliu nuvilti Trito, netgi dėl Dua.

— O jeigu Dua nenoras pradėti emocionalę turėtų kokią visai racionalią priežastį, ar tu į tai atsižvelgtum?

— Aš atsižvelgčiau, bet tik ne Tritas. Jis tokių dalykų nesupranta.

— Bet įkalbėtum jį pakentėti?

— Taip. Kiek pajėgčiau.

— Ar tau buvo atėję į galvą, kad minkštakūniai… — ir jis patylėjo, tarytum ieškodamas žodžio, o paskui pavartojo įprastinę minkštakūnių frazę: — nepereina, kol nėra gimę visi vaikai — visi trys, o emocionalę paskutinė.

— Taip, žinoma, — Odinas nustebo, kaip Lostenas galėjo pamanyti, jog jis nežino tokių elementarių dalykų.

— Vadinasi, mažylės emocionalės gimimas reiškia, kad artėja laikas pereiti?

— Tik tada, kai mažoji emocionalę subręsta ir gali…

— Tačiau perėjimas darosi neišvengiamas. Gal Dua kaip tik šito ir bijo?

— Bet kaip gi šitaip, Lostenai? Perėjimas — tai nelyginant susiliejimas. Kaip galima nenorėti? (Teisybė, kietakūniai nesusilieja, galbūt jie nesupranta.) — Įsivaizduok, kad Dua paprasčiausiai nenori pereiti.

Kaip tau atrodo?

— Bet juk mes privalome pagaliau pereiti. Jeigu Dua nori tik palūkėti su paskutiniu vaiku, tai aš nusileisčiau ir net galbūt mėginčiau įtikinti Tritą. Bet jeigu ji apskritai nenori jo turėti, tai šito negalima leisti.

— Kodėl? Odinas susimąstė.

— Man sunku paaiškinti, gerbiamas Lostenai, bet aš žinau, jog mes privalome pereiti. Sulig kiekvienu ciklu tas žinojimas vis auga, ir kartais man beveik atrodo, kad aš suprantu kodėl.

— O man kartais atrodo, kad tu esi filosofas, — nukirto Lostenas. — Verčiau pasvarstykime konkrečiai.

Kai trečias kūdikis užaugs, Tritas jau bus subrandinęs visus savo vaikus ir ramiai pasitiks lemtį, jausdamas, kad įvykdė visas savo gyvenimo priedermes. Tu taip pat būsi patenkintas daug išmokęs ir taip pat jausiesi įvykdęs savo priedermę. O Dua?

— Nežinau, — nusiminęs pasakė Odinas. — Kitos emocionalės visą gyvenimą pravaikšto kartu, smagiai sau čiauškėdamos. Dua visuomet stengdavosi laikytis nuošaly. — Taip, ji ne tokia kaip visos. Nejaugi nėra nieko, ką ji mėgtų?

— Ji mėgsta klausytis, kai aš pasakoju apie savo darbą,— sumurmėjo Odinas.

— Čia nėra ko gėdytis, Odinai, — pasakė Lostenas. — Visi racionalai pasakoja apie savo darbą dešiniams ir vidurinukėms. Jūs stengiatės tai nuslėpti, tačiau visi taip darote.