Isaac Asimov - Net patys dievai

Nepaisant to, Tritas nuolatos vis reikšmingai nurodydavo jai Doralės triadą kaip pavyzdį.) Vieną dieną, kai jiedvi su Dorale sėdėjo dviese, Dua sušnibždėjo: „Dorale, gal tu žinai, ką reiškia „Kairioji Em”?”

Doralė sukvikeno ir susispaudė į gniužuliuką, tartum norėdama, kad jos niekas nepastebėtų. Paskui sako: „Tai emocionalę, kuri elgiasi kaip racionalas — na, kaip kairys. Supratai? Kairioji emocionalė — Kairioji Em!

Supratai?”

Be abejo, Dua suprato. Dabar jai viskas pasidarė aišku. Ji ir pati išsyk būtų susiprotėjusi, jei tik būtų galėjusi įsivaizduoti, kad šitaip gali būti.

„Iš kur tu žinai?”—paklausė Dua.

„Man vyresnės emocionalės pasakė”,— Doralės substancija ėmė sūkuriuoti, ir Dua suprato, kad draugei nemalonu apie tai kalbėti.

„Tai nepadoru!”—pridūrė Doralė. „Kodėl?”— nesuprato Dua.

„Todėl, kad nepadoru. Emocionalės neturi elgtis kaip racionalai.”

Anksčiau Dua niekad nebuvo apie tai galvojusi, bet dabar suabejojo: „O kodėl gi ne?”

„Todėl! Ir žinai, kas dar nepadoru?”

Dua susidomėjo: „Kas?”

Doralė nieko neatsakė, tik staiga išpūtė vieną šoną ir netikėtai brūkštelėjo per Dua — ta net nesuspėjo įdubti.

Dua buvo nemalonu. Ji atšoko ir paprašė: „Nereikia!”

„O dar žinai, kas nepadoru? Galima sulįsti į uolą.”

„Ne, negalima”,— atšovė Dua. Tai buvo nesąmonė, nes Dua dažnai su malonumu sulįsdavo į išorinį akmens sluoksnį. Bet dabar Doralės prunkščiojimas taip ją užgavo, kad ji netgi pati sau nebenorėjo prisipažinti teisybės.

„Galima galima. Tatai vadinasi „įsitrinti į akmenį”.

Emocionalės lengvai gali tą padaryti. Kairiai ir dešiniai — tik vaikystėje. Kai užauga, lenda vienas į kitą.”

„Netikiu. Viską išsigalvojai.”

„Tikrai. Aš tau sakau. Pažįsti Dimitą?”

„Ne.”

„Prisimink. Tokia su tankiu kampuku iš C urvo.” „Ar ta, kur taip juokingai sruvena?”

„Taip. Dėl to sutankėjusio kampo. Tai va. Vieną kartą ji visa sulindo į akmenį, tik tas kampukas liko kyšoti. O jos broliukas kairys viską matė ir paskundė globėjui.

Kaip jai tada kliuvo! Niekada daugiau taip nebedarė.” Po šio pokalbio Dua labai nusiminė. Ilgai nebesišnekėjo su Dorale, ir taip jų draugystė nutrūko, bet Dua smalsumas vis augo.

Smalsumas? Kodėl nepavadinus jo kairumu?

Vieną dieną, įsitikinusi, kad globėjo arti nėra, prasismelkė į akmenį — iš lėto, vos vos. Paskutinis toks kartas buvo vaikystėje, bet tada ji, rodos, taip giliai vis tiek nesulįsdavo. Akmenyje buvo maloniai šilta, bet kai ji išlindo, tai liko toks jausmas, tarytum akmuo būtų palikęs joje pėdsaką ir dabar visiems bus aišku, ką ji veikė.

Tačiau Dua ir toliau darė tokius bandymus, kaskart vis drąsiau ir sėkmingiau. Tiesa, labai giliai niekada nesiskverbdavo.

Pagaliau globėjas ją pagavo ir nepatenkintas sudrausmino. Po to Dua stengėsi būti atsargesnė. Dabar ji jau buvo labiau subrendusi ir gerai žinojo, kad, nepaisant Doralės kikenimų, čia nėra nieko ypatinga.

Beveik visos emocionalės dabar landžiojo į akmenis, o kai kurios netgi atvirai tuo girdavosi.

Su amžiumi jos darydavo taip vis rečiau, ir Dua buvo tikra, kad nė viena iš jos pažįstamų, sudariusių triadą, jau nebeprisimindavo šio įpročio. O Dua jo tebesilaikė (tai buvo viena iš jos paslapčių, apie kurią ji niekam nebuvo prasitarusi) ir kartą kitą pamėgino net ir būdama triados sudėtyje. Tačiau visus tuos kartus jai nedavė ramybės mintis: „Kas bus, jeigu Tritas sužinos?”

Tokia perspektyva nežadėjo nieko gero ir sugadindavo visą malonumą.

Nesąmoningai ji teisino save tuo, kad tarp jos ir kitų emocionalių nusistovėję tokie santykiai. Pravardė „Kairioji Em” persekiojo ją visur kaip viešas pažeminimas. Atėjo laikas, kai ji įmanydama būtų pasislėpusi nuo viso pasaulio, kad tik jos negirdėtų. Kaip tik tada ir pamėgo vienatvę. O būdama viena, ieškojo nusiraminimo uolose. Trintis į akmenis — ar tai padoru, ar ne — galima tik vienumoje, o emocionalės juk ir pasmerkė ją vienatvei.

Bent jau taip ji tikino pati save.

Kartą ji ryžosi joms atsimokėti.

„O jūs visos — Dešiniosios Em, niekšingos Dešiniosios!”—sušuko ji toms erziklėms.

Bet jos tik nusijuokė, ir Dua pabėgo visai sutrikusi ir nusiminusi. Bet juk jos tokios ir yra! Pasiekusios triadinį amžių, pradeda domėtis kūdikiais ir plevena aplink juos visai kaip globėjai — net koktu. Jai pačiai tas niekad nebuvo įdomu. Vaikai yra vaikai, ir globoti juos turi broliai dešiniai. Kai Dua paaugo, pravardė užsimiršo. Iš dalies dėl to, kad ji išsaugojo išretėjusią mergaitišką struktūrą ir mokėjo sruventi taip dulsvai verpetuodama, kaip nė viena kita jos draugė. O kai dešiniai ir kairiai ėmė tolydžio vis labiau ja domėtis, emo-cionalėms jau nebesinorėjo šaipytis.

Ir vis dėlto… ir vis dėlto dabar, kai niekas nebedrįso kalbėti su Dua nepagarbiai (nes visuose urvuose buvo žinoma, jog Odinas— žymiausias savo kartos racionalas, o Dua jo vidurinukė), ji pati suprato esanti nepataisoma Kairioji Em.

Ji nematė čia nieko nepadoraus — anaiptol, bet retkarčiais pagaudavo save svajojant apie tai, kaip gera būtų buvę gimti racionalu, ir tuomet susigėsdavo. Kažin, ar kitos emocionalės kada nors arba bent retkarčiais taip pagalvoja? O gal kaip tik todėl, na, arba ir todėl ji nenori mažylės emocionalės?.. Juk ji pati netikra emocionalę… ir blogai vykdo savo pareigas triadai…

Odinui visai nekliuvo jos kairuoliškumas. Niekada jos taip nevadino. Jam netgi patiko, kad ji domisi jo gyvenimu, patiko jos klausimai, į kuriuos mielai atsakinėjo, patenkintas, jog ji supranta. Užtardavo, kai Tritui pasidarydavo pavydu — gal ne tiek pavydu, kiek pikta, kad jų elgesys neatitinka siauro ir nepajudinamo jo požiūrio į gyvenimą.

Odinas kartais pasiimdavo Dua su savimi į kietakūniu urvus, norėdamas pasipuikuoti, ir nuoširdžiai džiaugdavosi, kad daro jai tokį įspūdį. Ir iš tikrųjų tai darė įspūdį. Nors gal ne tiek neabejotinos jo žinios ir protas, kiek tai, kad jis noriai dalinosi tomis žiniomis su ja. (Iki šiol dar nebuvo užmiršusi, kaip grubiai jai atkirto tėvas kairys, kai ji kažko paklausė.) Karščiausiai ji mylėdavo Odiną tada, kai jis leisdavo jai domėtis jo reikalais. Tačiau net ir tai liudijo apie jos kairuoliškumą.

Galbūt (ši mintis vis dažniau ir dažniau ateidavo jai į galvą), būdama kairioji, ji priartėjo prie Odino ir nutolo nuo Trito, kurio įkyrumas atrodė jai toks nepakenčiamas. Odinas nė sykio nebuvo užsiminęs, jog supranta, kaip čia yra, bet galbūt Tritas pats miglotai jautė kažką ir, nors negalėdamas visko suvokti, vis tiek buvo nelaimingas, net ir nesupaisydamas priežasčių.

Pirmą kartą atsilankiusį kietakūniu urvuose, ji girdėjo du iš jų šnekantis. Tada ji, žinoma, nesuprato, kad jie kalbasi. Tiesiog vibravo oras — labai greitai, labai nepastoviai, ir ji pajuto giliai savy nemalonų zvimbimą.

Gavo išretėti, norėdama praleisti vibraciją kiaurai.

„Jie kalbasi”,— pasakė Odinas ir, užbėgdamas už akių, pridūrė: „Saviškai. Bet jie supranta vienas kitą.” Dua pasistengė suvokti šį reiškinį, juoba kad jos imlumas taip džiugindavo Odiną. Kartą jis pasakė: „Kiek aš pažįstu racionalų, tai visų jų emocionalės — grynos patauškos. O man pasisekė.” Ji tada atsakė: „Bet kitiems racionalams, rodos, patinka patauškos. Kodėl tu ne toks kaip jie, Odinai?” Odinas neneigė, kad kitiems racionalams patinka patauškos. Tik pasakė: „Niekad apie tai negalvojau ir nemanau esant būtina. Tiesiog aš didžiuojuosi tavim ir man patinka tavim didžiuotis.”