Isaac Asimov - Net patys dievai

Dar kiek padelsė, norėdama apsiraminti. Ją supantis ir užpildantis akmuo šiek tiek blankino pojūčius, bet neslopino. Atvirkščiai, jie buvo netgi aštresni. Ji, kaip ir pirma, jautė tolygiai tolstantį Tritą, ir taip aiškiai, lyg jis būtų buvęs čia pat; jautė kietakūnius, nors ir esančius už ištiso urvų komplekso. Ji matė juos, kiekvieną atskirai, kiekvieną savo vietoje, gaudė menkiausius jų vibruojančios kalbos niuansus ir netgi kai ką suprato.

Dua jautė kaip dar niekad gyvenime — ji net įsivaizduoti negalėjo, kad tai įmanoma.

Taigi, nors dabar ji jau galėjo laisvai išlįsti, nes arti nieko nebuvo ir niekas nebūtų pamatęs, ji ir toliau tūnojo akmenyje. Ją laikė nuostaba, tas nepakartojamas supratimo džiaugsmas ir troškimas jį išlaikyti.

Jos jautrumas buvo toks, kad ji net žinojo, kodėl ji tokia jautri. Odinas dažnai sakydavo, kad po susiliejimo jis imąs suprasti tai, ko prieš tai niekaip nepajėgdavęs.

Susiliejimo metu jautrumas kažkodėl nepaprastai padidėja; daugiau absorbuojama, daugiau sunaudojama. Pasak Odino, tuo metu atomai priartėja vienas prie kito.

Nors Dua ir nebuvo aišku, kaip tie atomai „priartėja vienas prie kito”, bet svarbiausia, kad tai vyksta susiliejimo metu, o dabartinė jos padėtis argi neprimena susiliejimo? Argi Dua nesusiliejo su uola?

Triadai susiliejus, visa jų bendro imlumo suma atitekdavo Odinui. Racionalas absorbuodavo jį, pagilindamas savo supratimą, kurį išsaugodavo ir po susiliejimo. Tačiau šiame susiliejime sąmonę turi tik ji.

Be jos, yra tik uola. Vadinasi, iš to, kad atomai „priartėja vienas prie kito” (rodos, taip?) laimi tik ji viena. (Ar tai ne todėl įsitrynimas į akmenį laikomas nukrypimu nuo normos? Ar ne todėl stengiamasi emocionalės nuo to atbaidyti? Ar tiktai ji, Dua, gali šitaip, nes yra tokia išretėjusi? O gal, kad Kairioji Em?) Paskui Dua liovėsi svarsčiusi ir atsidėjo vien pojūčiams, vis labiau žavėdamasi. Jos sąmonė grynai mechaniškai fiksavo grįžtantį Tritą: štai jis eina pro šalį ir keliauja ton pusėn, iš kurios buvo atėjęs. Ir taip pat mechaniškai, nė kiek nenustebusi, ji jautė, kad Odinas taip pat išėjo iš kietakūniu urvų. Dua sutelkė dėmesį į kietakūnius, tik į juos, stengdamasi kuo pilniau ir giliau suvokti savo pojūčių prasmę.

Dar labai negreit Dua atsiskyrė nuo akmens ir nusruveno sau. Dabar ji nė kiek nesibaimino, kad kas gali pastebėti. Padidėjęs Dua jautrumas patikimai garantavo, jog to nebus.

Ir ji, giliai susimąsčiusi, pasuko namo.

Grįžęs į urvą, Odinas rado Tritą jo belaukiantį, o Dua vis dar nebuvo. Neatrodė, kad Tritas būtų dėl to nerimavęs. Jis, žinoma, nerimavo, tiktai dėl kažko kito.

Trito emocijos buvo tokios stiprios, kad Odinas be vargo jas jautė, bet nesiėmė šifruoti. Jam trūko Dua; ir taip trūko, kad jis staiga net susivokė, kodėl jį taip erzina Trito buvimas — tik todėl, kad Tritas — tai ne Dua.

Net pačiam keista pasidarė. Juk, atvirai kalbant, iš jų abiejų būtent Tritas jam visados buvo brangesnis. Visi idealios triados nariai turėtų būti kaip vienas ir elgtis vienas su kitu vienodai. Tačiau gyvenime Odinas nebuvo sutikęs tokios triados — bent jau tarp tų, kurios viešai skelbėsi tokios esančios. Vienas iš trijų paprastai būdavo šiek tiek nuošaly ir dažniausiai pats tą žinojo.

Tačiau labai retai tai būdavo emocionalę. Jos remdavo viena kitą už triados ribų taip, kaip nesugebėjo nei racionalai, nei globėjai. Pasak priežodžio, racionalas turi savo mokytoją, globėjas savo vaikus, o emocionalę — visas kitas emocionalės.

Emocionalės aptarinėdavo savo triadų reikalus, ir jeigu kuri pasiskųsdavo, kad jos nepaisoma arba kitos ją tuo įtikindavo, tai tuoj keliaudavo namo, palydėta tarškių pamokymų laikytis tvirtai ir reikalauti! O kadangi emocionalę ir jos nuotaika turėjo tokios didelės reikšmės susiliejimui, tiek kairys, tiek dešinys paprastai lepindavo ją.

Bet juk Dua tokia neemocionali emocionalę! Jai buvo nė motais, kad Odinas su Tritu tokie artimi, ir ji neturėjo draugių, kurios išaiškintų jai jos teises. Žinoma, visa tai tik dėl to, kad ji neemocionali emocionalę.

Odinui patiko, kad ji taip domisi jo darbu; patiko, kad moka taip susikaupti ir stebėtinai greitai viską suvokia. Bet tai intelektuali meilė. Daug artimesnis jam romus ir kvailas Tritas, kuris taip gerai žino savo vietą ir kuris neįneša į jų gyvenimą nieko, išskyrus tai, kas visų svarbiausia — garantuotą tvarką ir ramybę.

Bet dabar Odinas suirzo.

— Ar nežinai, kur dabar Dua, Tritai? — paklausė jis.

Tačiau Tritas išsisuko nuo atsakymo: — Aš užsiėmęs. Paskui su tavim pasikalbėsiu. Turiu reikalų.

— O kur vaikai? Tai tu irgi buvai išėjęs? Jaučiu, kad buvai.

Trito balse pasigirdo apmaudas: — Vaikai gerai išauklėti. Visada būna ten, kur juos gali prižiūrėti kiti globėjai. Iš tikrųjų, Odinai, juk jie jau nebe mažiukai.

Bet jis nieko nepasakė apie tai, kodėl nuo jo dvelkė „buvimu kitur”.

— Nepyk, aš tik norėčiau pamatyti Dua.

— Kad taip dažniau to norėtum, — pasakė Tritas. — Visada prašai, kad palikčiau ją ramybėje. Dabar pats ir ieškok.

Ir Tritas pasitraukė į tolimiausią namų urvo kampą.

Odinas žiūrėjo jam įkandin šiek tiek nustebęs. Bet kuriuo kitu metu jis būtų pamėginęs išsiaiškinti, kodėl Tritas, iš prigimties toks vangus, dabar taip neįprastai susijaudinęs. Ką jis iškrėtė?

Tačiau, vis labiau nerimaudamas, Odinas laukė Dua ir bematant užmiršo Tritą.

Susirūpinimas padidino Odino jautrumą. Racionalai pabrėžtinai didžiuodavosi nesugebą jausti. Tokie nujautimai su protu neturi nieko bendra; jie būdingi daugiausia emocionalėms. Odinas buvo grynų gryniausias racionalas ir didžiavosi, galėdamas mąstyti, o ne jausti, bet dabar jis kuo plačiau išskleidė savo netobulą pojūčių tinklą, nors akimirkai trokšdamas tapti emocionalę, kad galėtų užmesti jį dar toliau ir taikliau.

Pagaliau jam vis dėlto pasisekė. Jis pajuto Dua artėjant — kad ir kaip būtų keista, iš labai toli — ir nuskubėjo jos pasitikti. Be to, per tokį atstumą jis aštriau nei visada pajuto, kaip ji išretėjusi. Lengvas dūmelis, daugiau nieko.

„Teisingai Tritas sako, — staiga skausmingai pagalvojo jis. — Reikia priversti Dua maitintis ir susilieti, ji turi pajusti gyvenimo skonį.” Ši mintis taip jį užvaldė, kad jis nė nepastebėjo, kaip Dua, sruvendama aplinkui, nekaltai jį prarijo, lyg jie būtų buvę namie, kur niekas nemato, vis kartodama: — Odinai, man reikia taip daug, taip daug sužinoti…

Tie žodžiai, tarytum pratęsdami Odino mintį, nė kiek jo nenustebino. Jis tik atsargiai pasitraukė per padoresnį atstumą, stengdamasis jos neįskaudinti.

— Eime, — tarė jis. — Aš tavęs laukiau. Pasakyk, ką nori sužinoti. Ką galėsiu, paaiškinsiu.

Jie skubiai judėjo namų link, ir Odinas noriai taikėsi prie vilnijančio emocionališko sruvenimo.

— Papasakok man apie kitą visatą,— paprašė Dua. — Kodėl jie nuo mūsų skiriasi? Kuo jie skiriasi? Viską papasakok.

Dua net į galvą neatėjo, kad ji labai daug nori žinoti.

Užtat Odinas pirmiausia apie tai pagalvojo. Jis jautėsi turįs tokį stulbinamą žinių kiekį, kad vos nepaklausė Dua, iš kur jį tiek sužinojusi apie kitą visatą, kad toji jai taip parūpo?

Bet susilaikė. Dua atėjo iš tos pusės, kur kietakūniu urvai. Gal Lostenas su ja kalbėjosi, pamanęs, jog, nepaisant visko, Odinui jo statusas neleis pagelbėti vidurinukei?

„Bet juk taip nėra”,— niūriai pagalvojo jis. — Verčiau jis nieko neklaus. Tiesiog paaiškins, ir tiek.”