Isaac Asimov - Net patys dievai

— Nieko baisaus. Ar tau dar nenusibodo klausyti?

— Man niekada nenusibosta tavęs klausyti, — atsakė Dua. — Labai įdomu. Netgi valgis atrodo daug skanesnis. — Ir ji palaimingai suspurdėjo tarp elektrodų.

Odinas, iki šiol niekada negirdėjęs jos giriant maistą, buvo didžiai patenkintas.

— Žinoma, mūsų visatos amžius trumpesnis, — kalbėjo jis toliau — Pas mus sintezė vyksta taip sparčiai, kad visos dalelės jau po milijono ciklų pereis į sudėtingesnius junginius.

— Bet juk yra tiek daug kitų žvaigždžių! — Taip, bet, matai, visose tuo pat metu vyksta tas pats procesas. Visa visata miršta. Anoje visatoje, kur žvaigždžių mažai ir jos didelės, sintezė vyksta taip lėtai, kad jos gyvena tūkstančius ir milijonus kartų ilgiau nei mūsiškės. Lyginti sunku, nes gali būti, kad abiejose visatose laikas slenka nevienodu greičiu. — Paskui, kažkaip nenoromis, Odinas pridūrė:— Šito aš ir pats kaip reikiant nesuprantu. Tai vienas iš Estvaldo teorijos teiginių, ir aš dar nesu dorai jo išstudijavęs.

— Vadinasi, visi šie atradimai priklauso Estvaldui?

— Dauguma atradimų — jo.

— Tiesiog nuostabu, kad mes gauname maistą iš kitos visatos, nes dabar visai nebaisu, kad mūsų Saulė miršta, — pasakė Dua. — Galėsime imti maisto iš kitos visatos kiek tik mums reikės.

— Būtent.

— Bet ar dėl to nėra kokių blogumų? Mane apėmęs toks… toks jausmas, kad kažkas negerai.

— Na, tam, kad Pozitroninis Siurblys veiktų, mes siuntinėjame medžiagas jiems, o jie mums, o nuo to abi visatos šiek tiek maišosi. Mūsų branduolinė jėga mažumėlę silpsta, tuo pačiu lėtėja sintezė Saulėje, ir ji vėsta šiek tiek sparčiau… Tačiau tik šiek tiek, o be to, dabar galime apsieiti ir be jos.

— Ne, aš ne čia jaučiu tą negerumą. Jeigu branduolinė jėga mažumėlę silpsta, tai atomai pradeda užimti daugiau erdvės, tiesa? O kaip tada bus galima susilieti?

— Tą padaryti bus sunkiau, bet pirmieji požymiai atsiras tik po daugelio milijonų ciklų. Net jeigu ir ateis diena, kai susilieti bus nebeįmanoma ir visi minkštakūniai išnyks, tai įvyks labai negreit — daug anksčiau mes visi išmirtume badu, jei nesinaudotume kita visata.

— Net ir ne dėl to jaučiu tą negerumą…— neaiškiai suvapėjo Dua. Ji rangėsi tarp elektrodų, ir Odinas patenkintas pastebėjo, kad ji pasidarė daug didesnė ir kompaktiškesnė. Tartum jo žodžiai būtų maitinę ją ne menkiau nei saulės šviesa.

Lostenas sakė tiesą! Žinios teikia jai gyvenimo džiaugsmo. Odinas pajuto ją apėmusią kūnišką palaimą, ko anksčiau niekados nebuvo pastebėjęs.

— Kaip gerai, kad tu man viską paaiškini, Odinai. Tu — nuostabus kairys, — pasakė Dua.

— Nori klausytis toliau? — paklausė Odinas neapsakomai pamalonintas. — Ar dar kas tave domina? — Labai daug kas, Odinai, bet… bet ne dabar. Ne dabar, Odinai. Ak, Odinai, ar žinai, ko aš dabar norėčiau?

Odinas iškart atspėjo, tik nedrįso sakyti. Dua taip retai pirmoji prašnekdavo apie susiliejimą, kad Odinas bijojo viską sugadinti. Būtų gerai, kad Tritas greičiau apsiruošiu su vaikais, kol dar nevėlu.

Bet Tritas jau buvo kambaryje. Nejaugi stovėjo už durų ir laukė? Pagaliau nesvarbu. Nėra kada spėlioti.

Dua išsruveno iš savo vietos tarp elektrodų, ir Odinas buvo pritrenktas jos grožio. Dabar ji buvo tarp jo ir Trito, kurio kontūrai mirgėjo neregėtomis spalvomis.

Dar niekada taip nebuvo. Niekada!

Odinas visomis išgalėmis stengėsi pratęsti šią akimirką, iš paskutiniųjų neleisdamas Dua skverbtis į jį; nepasiduodamas ekstazei, bet laukdamas, kol bus jos nugalėtas; mėgindamas kuo ilgiau neprarasti sąmonės ir vis dėlto vienu žygiu jos netekėdamas — nelyginant viduje būtų kas sprogę ir nuaidėję nudundėję gilyn.

Dar niekada triados gyvenime nesąmoninga susiliejimo būsena netruko taip ilgai.

Tritas buvo patenkintas. Susiliejimas buvo toks sėkmingas! Visi ankstesnieji, palyginus su šiuo, atrodė neišbaigti ir nevykę. Jis buvo stačiai susižavėjęs tuo, kas įvyko. Tačiau tylėjo. Jautė, kad apie tai kalbėti nereikia.

Odinas su Dua taipogi buvo laimingi. Tritas tą jautė.

Net vaikai, ir tie švytėte švytėjo.

Bet Tritas buvo laimingiausias iš visų. Ir tai suprantama.

Odinas šnekučiavo su Dua. Tritas nesuprato nė žodžio, bet visai dėl to nesijaudino. Tegu sau džiaugiasi vienas kitu. Jis savo atsiėmė, ir jie jam dabar nebekliudo.

Kartą Dua paklausė: — Ar jie iš tikrųjų mėgina komunikuoti su mumis?

(Tritas nesusigaudė, kas tie „jie” galėtų būti. Tik suprato, kad „komunikuoti” — madingas žodis, reiškiantis paprasčiausiai „susišnekėti”. Tai ko jie taip tiesiai ir nesako? Kartais jis panūsdavo įsiterpti. Bet jeigu tik pamėgintų, iš Odino nieko daugiau neišgirstų tik: „Čia dabar, Tritai!”, o Dua imtų nekantriai sūkuriuoti.) — Be abejo, — atsakė Odinas. — Kietakūniai tuo įsitikinę. Medžiagoje, kurią mes gauname, pasitaiko ženklų, ir, kietakūniu manymu, jie puikiausiai gali padėti komunikuotis. Anksčiau jie patys spaudė ženklus, norėdami išaiškinti kitavisačiams, kaip įsirengti savąją Pozitroninio Siurblio dalį.

— įdomu, kaip kitavisačiai atrodo? Kaip tu juos įsivaizduoji?

— Remdamiesi dėsniais, galime nustatyti žvaigždžių prigimtį, nes tai yra paprasta. Bet iš ko turėtume spręsti apie būtybių prigimtį? Ne, mes niekada nesužinosime, kokie jie.

— Ar jie patys negalėtų to nusakyti?

— Jeigu suprastume, ką jie mums praneša, tai galbūt. Bet mes nesuprantame.

Dua atrodė nusivylusi.

— Nejaugi ir kietakūniai nesupranta?

— Nežinau. Bent man nieko apie tai neužsiminė.

Lostenas kartą sakė, jog nesvarbu, kaip jie atrodo — kad tik Pozitroninis Siurblys veiktų ir didintų galingumą.

— Gal tu jam trukdei ir jis neturėjo laiko paaiškinti?

— Aš niekada jam netrukdau, — įsižeidęs pasakė Odinas.

— Bet tu juk supranti, ką aš norėjau pasakyti. Jis tiesiog nenorėjo aiškinti smulkmenų.

Nuo čia Tritas toliau nebesiklausė. O jie dar ilgokai svarstė, ar kietakūniai leistų Dua žvilgtelti į ženklus, ar ne. Dua tikino galbūt pajusianti, ką jie reiškia.

Tritas net pyktelėjo. Šiaip ar taip, Dua priklauso minkštakūniams ir netgi nėra racionalė. Kažin, ar Odinas gerai daro aiškindamas jai visa tai? Paskui Dua lenda į galvą visokios paikystės…

Odinas, regis, taip pat supyko. Iš pradžių nusijuokė.

Paskui pasakė, kad emocionalei tokie dalykai per sudėtingi. Galiausiai išvis atsisakė kalbėti. Dua ilgai turėjo jam meilintis, kol tas atlyžo.

O kitą kartą Dua supyko — tiesiog įsiuto.

Viskas prasidėjo gražiai. Tą kartą jie kaip tik buvo įsileidę pas save vaikus. Abu sukiojosi aplink Odiną. Ir kai mažasis dešiniukas Torunas ėmė jį tempti, nė kiek nesipriešino — netgi leido daryti su savim ką nori. Visai nepaisė, kad formą praradęs jo pavidalas atrodo stačiai komiškas. Visa tai bylojo, jog Odinas patenkintas. Tritas tūnojo kampe ilsėdamasis ir negalėdamas atsidžiaugti tuo, kas vyko.

Dua pralinksmino Odino išvaizda. Ji koketiškai ėmė sruventi apie Odino atsikišimus. Tyčia — juk puikiai žinojo, koks jautrus kairių apvalkalas, kai jie netenka ovalo formos. — Aš vis mąstau, Odinai, — tarė ji, — jeigu tos visatos dėsniai pamažėle pereina pas mus per Pozitroninį Siurblį, tai ir mūsų visata lygiai tiek pat netenka savų?

Odinas suvaitojo nuo Dua prisilietimo ir pasitraukė, stengdamasis neišgąsdinti mažylių.

— Jeigu tu nesiliausi, netikus vidurinuke, tai nieko tau neaiškinsiu, — sušvokštė jis.