Isaac Asimov - Net patys dievai

Jie apsižiūrėjo jau anksčiau. Pradėjo ieškoti nekeldami triukšmo. Labai nenoromis turėjo pripažinti, jog tai minkštakūnių darbas. Tyrinėdami toliau, dar labiau nenoromis gavo apsistoti ties Odino triada. (Kodėl nenoromis? Šito Dua nepajėgė suprasti.) Jų manymu, Odinas negalėjo padaryti tokios kvailystės, o Dua nebūtų susiprotėjusi. Apie Tritą jie suvis negalvojo.

Tada kietakūnis, kuris iki šiol nebuvo kreipęsis į minkštakūnius, prisiminė matęs Tritą žemutiniuose urvuose. (Nagi žinoma, pagalvojo Dua. Tą dieną, kai ji pirmąsyk buvo sulindusi į sieną. Jautė, kad Tritas ten.

Tik paskui užmiršo.) Tačiau tokia galimybė atrodė neįtikėtina, ir tik tuomet, kai visos kitos atkrito, o pavojus laikui bėgant neišvengiamai didėjo, jie ryžosi ateiti čia. Jie mielai būtų pasitarę su Estvaldu, bet kai įtarimas palietė Tritą, jo jau nebebuvo.

Visa tai Dua suvokė per akimirksnį ir nustebusi, o podraug įpykusi, pažvelgė į Tritą.

Lostenas sunerimęs vibravo, kad nieko blogo neatsitiko, kad Dua puikiai atrodo ir kad tai galima laikyti naudingu eksperimentu. Kietakūnis, su kuriuo Tritas buvo tąsyk kalbėjęsis, pritarė Lostenui, o trečiasis vis dar spinduliavo susirūpinimą.

Dua kietakūniai jau nebe taip domino. Ji žiūrėjo į Tritą.

Pirmasis kietakūnis paklausė: — Kur dabar yra maitinimo balionas, Tritai? Tritas jiems parodė.

Balionas buvo saugiai paslėptas, jungiamasis vamzdelis, nors ir nemokšiškai pritaisytas, puikiai atliko savo paskirtį.

— Pats padarei? — pasiteiravo kietakūnis.

— Taip, gerbiamas kietakūni.

— Iš kur sužinojai, kaip reikia daryti?

— Pasižiūrėjau, kaip įrengta kietakūniu urvuose. Ir pasidariau lygiai taip pat.

— O ar nepagalvojai, kad gali pakenkti savo vidurinukei?

— Aš jai nepakenkiau! Nė už ką nebūčiau jai daręs bloga! Aš…— Tritas užsikirto. Paskui pridūrė:— Aš nenorėjau jos skriausti. Norėjau pamaitinti. Prijungiau balioną prie maitintuvo, o maitintuvą papuošiau.

Norėjau, kad ji paragautų, ir ji paragavo. Ir valgė! Pirmą kartą po tiek laiko ji sočiai prisivalgė. Mes susiliejome. — Jis nutilo, o paskui karštai sušuko: — Ir pagaliau jai pakako energijos pradėti mažylę emocionalę! Ji paėmė daigelį iš Odino ir atidavė man. Aš jau auginu ją. Mažylė emocionalę auga mano inkubatoriuje!

Dua negalėjo ištarti nė žodžio. Ji pasitraukė atatupsta, paskui lyg pašėlusi taip puolė link durų, kad kietakūniai nespėjo nė atsitraukti. Ji atsitrenkė į priekyje stovinčio ataugą, perėjo per ją kiaurai ir švilpdama išrūko.

Kietakūnio atauga bejėgiškai nukaro, o jis pats išspinduliavo stiprų skausmą. Odinas norėjo, apėjęs jį, vytis Dua, bet kietakūnis, nors jam tuo metu ir buvo nelengva, ištarė: — Tegul. Ir taip daug žalos padaryta. Mes ja pasirūpinsim.

Odinui atrodė, kad jis sapnuoja šiurpų sapną. Dua dingusi. Kietakūniai išėjo. Liko tik Tritas. Bet jis tylėjo.

Odinas kamavosi, nepajėgdamas suprasti, kaip visa tai galėjo atsitikti. Kaip Tritas vienas susirado kelią į kietakūniu urvus? Kaip galėjo paimti akumuliatorių, pakrautą Pozitroninio Siurblio ir tiekiantį daug didesnės koncentracijos energiją negu Saulės šviesa? Kaip išdrįso…

Pats Odinas niekuomet nebūtų tam pasiryžęs. Tai kaip galėjo Tritas, nerangus, kvailas Tritas? Ar ir jie ne toks kaip visi globėjai? Odinas — pats protingiausias racionalas, Dua — smalsi emocionalę, ir bebaimis globėjas Tritas?

— Kaip tu galėjai, Tritai? — paklausė jis.

— O ką aš padariau? — šoko Tritas. — Pamaitinau ją.

Sočiau ji niekad nebuvo prisivalgiusi. Dabar pagaliau turime mažylę emocionalę. Argi mes mažai laukėm? O jeigu būtume laukę kol Dua sukaups pakankamai energijos, tai tam laukimui nebūtų buvę galo.

— Bet nejaugi tu nesupranti, Tritai? Juk galėjai jai pakenkti! Tai ne paprasta saulės šviesa, o eksperimentinis energijos šaltinis, kurio koncentracija galėjo būti kenksminga.

— Nesuprantu, ką tu čia kalbi, Odinai. Kaip ji galėjo būti kenksminga? Aš ragavau maistą, kurį kietakūniai buvo anksčiau sugalvoję. Tu jį taip pat ragavai. Skonis buvo bjaurus, tačiau bloga nuo jo niekam nesidarė. Dua į tą pusę nė žiūrėti nenorėjo. O paskui aš aptikau maitinimo balioną. Skonis pasirodė neblogas. Ir pats paragavau — man buvo gardu. Argi gali gardumynai pakenkti? Matei, Dua valgė. Jai patiko. Ir ji pradėjo mažylę emocionalę. Tai kuo aš nusikaltau?

Odinas daugiau nebemėgino aiškinti. Tik pasakė: — Dua labai įpykusi.

— Niekis, praeis.

— Abejoju. Tritai, ji ne tokia kaip kitos emocionalės.

Kaip tik todėl taip sunku su ja sugyventi, bet ir taip gera, kai tatai pavyksta. Gali atsitikti taip, kad ji niekados nebenorės su mumis susilieti.

Visos Trito briaunos buvo ryškios ir tiesios.

— Na ir kas? — atsakė jis.

— Kas? Čia tu taip sakai? Bene nenori daugiau susilieti?

— Noriu, bet jeigu ji nenorės, tai ką padarysi. Aš turiu savo trečią mažylį, ir dabar man vis tiek. Aš žinau, kadaise minkštakūniai turėdavo po dvi triadas. Bet man nerūpi. Man pakaks ir trijų vaikų.

— Bet juk vaikai — ne vienintelis susiliejimo tikslas, Tritai.

— O kas dar? Kartą sakei, kad po susiliejimo greičiau viską išmoksti. Tai mokykis lėčiau. Man tas nerūpi.

Trečią mažylį aš jau turiu.

Odinas virpėdamas nusisuko ir gūsiais išsruveno iš kambario. Kokia nauda iš barimo? Tritas nesupras. Kad ir pats jis nelabai ką tesupranta.

Kai tik atsiras trečias mažylis ir šiek tiek paūgės, neabejotinai ateis laikas pereiti. Ir būtent jis, Odinas, turės duoti signalą. Įspėti abu ir padaryti tai be jokios baimės. Antraip neišvengsi gėdos arba ir dar ko blogiau.

Ir vis dėlto jam nepakaks tam jėgų be susiliejimo — net ir dabar, kai subrandinti jau visi trys vaikai.

Susiliejus neturėtų būti taip baisu… Gal todėl, kad tuo metu iš tikrųjų tartum pereinama į kitą būvį. Tam tikrą laiką būni be sąmonės, bet visai nebaugu. Tartum net neegzistuoji, bet, rodos, taip ir reikia. Susiliejimas padėtų sukaupti narsos ir išnykti be baimės ir be…

O Saule ir visi dangaus žvaigždynai! Argi tai „perėjimas”? Juk yra ir kitas žodis, kurį vartoja vaikai, norėdami paerzinti vyresniuosius. Tas žodis — „mirtis”.

Jis turi pasiruošti mirti be baimės ir pasiimti su savim Dua ir Tritą…

O kaip?.. Kaip tą padaryti be susiliejimo?..

Tritas liko vienas kambaryje — mirštamai persigandęs, bet tvirtai nusprendęs nepasiduoti. Jis turi trečią mažylį. Jaučia jį savyje.

Tai svarbiausia.

Svarbiau nieko negali būti.

Bet kodėl tuomet kažkur giliai tūno nujautimas, kad svarbu ne vien tai?

Dua svilino gėda. Ir ne taip jau greitai pavyko ją numalšinti — bent jau tiek, kad galima būtų ramiai viską apsvarstyti. O kol kas ji tik skubėjo — aklai skubėjo į priekį, kuo toliau nuo namuose patirto siaubo, nesuvokdama nei kur bėga, nei kas dedasi aplinkui.

Buvo jau naktis, kai joks padorus minkštakūnis neina į paviršių — labiausiai padūkusi emocionalė, ir ta nedrįstų. Tuo geriau. Saulė — tai maistas, o dabar — po to, kas jai atsitiko — jis jai koktus.

Paviršiuje buvo šalta, bet Dua to beveik nejautė. Kas dabar tas šaltis, galvojo ji, kai juodu šitaip ją prikimšo, kad tik ji atliktų savo pareigą — prikimšo ir kūną, ir sąmonę. Po viso to nieko nėra mieliau už šaltį ir badą.

Tritą ji matė kiaurai. Vargšelis, jį galima suprasti.

Viską daro vedinas gryno instinkto ir su tokia narsa, kuri verta pagyrimo. Kaip ryžtingai jis išsinešė iš kietakūniu urvų maitinimo balioną (o ji — juk ji tada pajuto Tritą ir būtų permaniusi jo užmačias, bet jis, iš to siaubo ką padaręs, tiesiog nebedrįso apie tai galvoti, o ji, iš to siaubo ką padariusi ir iš nuostabos, kad prieš ją atsivėrė tokia naujų pojūčių gelmė, pražiopsojo tai, kas svarbiausia)!