Isaac Asimov - Net patys dievai

Šitaip, niekieno nepastebėtas, Tritas ir parsinešė balioną, o paskui įtaisė tuos niekingus spąstus, padailinęs maitintuvą jai privilioti. O ji sugrįžo, žinodama, kad yra išretėjusi, gėdydamasi ir gailėdama Trito. Iš tos gėdos ir gailesčio ji valgė ir ir padėjo atsirasti vaikui.

Po to karto Dua, kaip ir buvo įpratusi, valgydavo retai ir ne iš maitintuvo. Nebebuvo kas skatina, Tritas jos nebeversdavo. Jis atrodė patenkintas (kurgi ne!), tad ji nesijautė bloga daranti. Maitinimo balioną Tritas buvo palikęs slėptuvėje. Nebedrįso grąžinti; jis gavo, ko norėjo, ir dabar geriausia ir paprasčiausia jam atrodė palikti balioną, kur buvo, ir daugiau apie tai negalvoti.

…Kol vieną dieną jį pagavo.

Na bet Odinas su savo galva turėjo įžvelgti Trito planus, turėjo pastebėti, kad prie elektrodų kažkas prijungta, turėjo permanyti visų tų įrengimų paskirtį. Be abejo, sakyti jis nieko Tritui nesakė, nenorėdamas gąsdinti ir trikdyti vargšo dešinio — juk Odinas visada rūpestingai sergėjo jį nuo visokių nemalonumų.

Ir ko dėlei būtų sakęs? Juk pats ramstė tą nevykusią Trito išmonę.

Dua dabar jau nebeturėjo iliuzijų. Ji tikrai būtų pajutusi maitinimo baliono skonį, būtų pastebėjusi tą ypatingą jo aitrumą, tą sotumo, bet anaiptol ne persivalgymo jausmą… jeigu ne Odinas su savo šnekomis.

Juodu dviese ją priveikė, nors Tritas apie tai gal ir nenutuokė. Kaip ji galėjo patikėti, kad Odinas nė iš šio nė iš to pasidarė toks dėmesingas ir uolus mokytojas!

Kaip galėjo nesuprasti slaptų jo kėslų? Jie rūpinosi ja tik tiek, kiek jiems rūpėjo naujos triados sudarymas, o apie ją pačią nėmaž negalvojo.

Na ką gi…

Ji stabtelėjo ir, staiga pajutusi, kaip pavargo, paskubėjo įsisprausti į siaurą plyšį uoloje, kur jos nepasieks žvarbus, ledinis vėjas. Danguje žibėjo dvi žvaigždės iš septynių, ir Dua išsiblaškiusi į jas žiūrėjo, duodama peno savo jutimams, idant galėtų susikoncentruoti ir viską apmąstyti.

Dua jautėsi apvilta.

— Mane išdavė,— murmėjo ji, — išdavė!

Nejaugi jiems niekas daugiau nerūpi, tik jų pačių gerovė?

Tritas galėtų pasaulį apversti, kad tik turėtų savo mažylius — dėl to galima neabejoti. Bet juk jis instinkto vergas. O Odinas?

Odinas mąsto. Tai nejaugi vardan galimybės mąstyti jis pasiryžęs paaukoti visa kita? Nejaugi visa, ką sukuria protas, viso labo pateisina jo egzistavimą? Jeigu Estvaldas sukūrė Pozitroninį Siurblį, tai, vadinasi, galima juo naudotis, ir visą pasaulį, tiek kietakūniu, tiek minkštakūnių, padaryti priklausomą nuo jo ir nuo kitos visatos žmonių? O kas, jeigu kitavisačiai liausis pumpavę ir pasaulis liks be Pozitroninio Siurblio po grėsmingai vėstančia Saule?

Ne, jie nesiliaus, tie kitavisačiai. Juk jie buvo įtikinti, kad reikia pradėti, ir bus įtikinti, kad reikia pumpuoti toliau, o kai jie visi žus, tai racionalams — ir kietakūniams, ir minkštakūniams— jų nebereikės, taip kaip ir ji, Dua, turės pereiti (žūti), nes yra nebereikalinga.

Ir ją, ir tuos kitus žmones vienodai išdavė.

Nejučia ji vis gilyn ir gilyn smego į akmenį. Pagaliau sulindo visa ir pasislėpė nuo žvaigždžių, nuo vėjo, nuo viso pasaulio. Dabar ji paskendo mintyse.

Estvaldo — štai ko ji nekenčia. Egoizmo ir žiaurumo įsikūnijimas. Jis išrado Pozitroninį Siurblį ir be jokio sąžinės graužimo pasiryžęs sunaikinti pasaulį, kuriame gyvena galbūt dešimtys tūkstančių žmonių! Jis toks užsidaręs, kad niekad nesirodo, ir toks galingas, kad net kietakūniai, regis, jo bijo. Jeigu taip, ji kovos su juo. Sustabdys jį!

Tos visatos žmonės padėjo įsirengti Pozitroninį Siurblį, nes jiems buvo siunčiamos tam tikros instrukcijos. Odinas kartą buvo apie jas užsiminęs. Kur tos instrukcijos galėtų būti laikomos? Kaip jos atrodo?

Ar negalima būtų panaudoti jas tolesniems kontaktams?

Nuostabu, kad jos mintys tokios aiškios. Nuostabu. Ir koks svaiginantis džiaugsmas apima, kai pagalvoji, kad tavo protas nugali protingųjų negailestingumą.

Jie nepajėgs jos sustabdyti, nes ji nusigaus ten, kur nė vienas kietakūnis, nė vienas racionalas ar globėjas negali patekti — kur net ir jokia kita emocionalę nepajėgtų.

Galbūt kada nors ją vis dėlto pagaus, bet jai tas nerūpi. Ji pasieks savo tikslą bet kuria kaina — bet kuria! Kad ir tektų lįsti kiaurai per uolas, gyventi jose, šniukštinėti po kietakūniu urvus, vogti maistą iš jų akumuliatorių, kai nebeliks kitos išeities, arba gerti Saulės šviesą paviršiuje, įsimaišius į kitų emocionalių tarpą.

Bet galiausiai ji vis dėlto juos pamokys, o po to tegu daro jai ką tik nori. Tuomet ji bus netgi pasiruošusi pereiti… bet tik tuomet!

Odinas dalyvavo gimstant mažylei emocionalei ir, nors viskas buvo tvarkoje, džiaugsmo nejuto. Netgi Tritas, kuris visaip ją popino, kaip ir dera globėjui, atrodė pritilęs.

Praėjo jau daug laiko, ir Odinui ėmė atrodyti, kad Dua nebegrįš. Ji negalėjo pereiti. Minkštakūnis negali pereiti vienas, be kitų dviejų triados narių. Bet, šiaip ar taip, kartu su jais Dua nebuvo. Tarytum ji būtų perėjusi nepereidama.

Odinas matė ją kartą, tik kartą, netrukus po to, kai ji pabėgo, sužinojusi, jog padėjo atsirasti naujam vaikui.

Tąsyk jis buvo užlipęs į paviršių, naiviai tikėdamasis surasti ją tarp pulkuojančių emocionalių. Išvydusios tokį neįprastą reginį — racionalą, vaikštinėjantį tarp emocionalių — jos ėmė kikenti ir koketiškai retėti, kuo kvailiausiai demonstruodamosi, jog yra emocionalės.

Odinas bodėjosi jomis — nėvienas jo išlinkimas nė ne virptelėjo žiūrint į jas. Iškart pagalvojo apie Dua — kaip ji vis dėlto skiriasi nuo jų visų! Dua niekada neišretėdavo va šitaip, be jokio reikalo. Niekada nesistengė atrodyti patraukli ir dėl to buvo dar patrauklesnė. Odinas neabejojo, kad jeigu ji būtų prisivertusi ateiti į šitų kvaišelių būrį, tai iškart kristų į akį, nes ji vienintelė neišretėtų, bet gal net tyčia sutankėtų.

Taip pagalvojęs, jis apžvelgė saulėje besilepinančias emocionalės ir pastebėjo, kad viena iš jų tikrai neišretėjo.

Jis pasisuko ir puolė prie jos, nekreipdamas dėmesio į spiegiančias emocionales, kurios šasčiojo į šalis blausiai verpetuodamos ir cypdamos iš baimės susiliesti, — tik jau ne visiems matant ir dar prie svetimo racionalo!

Tai iš tikrųjų buvo Dua. Ji nepuolė slėptis, o ramiai pasiliko kur buvusi.

„Dua, — nedrąsiai pradėjo jis, — kada tu sugrįši namo?”

„Aš neturiu namų, Odinai”,— atsakė ji. Atsakė be pykčio, be neapykantos — Odinas net pašiurpo.

,Dua, kaip tu gali pykti ant Trito? Juk žinai, kad vargšelis nesugeba mąstyti.”

„Bet juk tu sugebi, Odinai! Tai tu užvaldei mano sąmonę, kol jis stengėsi pasotinti kūną, gal ne? Tavo sugebėjimas mąstyti pakuždėjo tau, kad greičiau įviliosi mane į spąstus už jį.”

„Ne, Dua! Ne!”

„Kas — ne? Argi tu neapsimetei, kad nori pasidalinti su manimi savo žiniomis?”

„Neapsimečiau, o iš tikrųjų norėjau. Ir visai ne dėl Trito. Aš net nežinojau, ką jis buvo padaręs.”

„Netikiu!”

Ir ji vangiai nusruveno sau. Odinas nusekė paskui.

Dabar jie buvo visiškai vieni, nušviesti purpurinės saulės spindulių.

Dua atsisuko į jį.

„Pasakyk man, Odinai. Kodėl tu norėjai mokyti mane?”

„Todėl, kad norėjau. Todėl, kad mėgstu mokyti, todėl, kad nieko pasaulyje man nėra įdomiau. Gal dar tiktai, kai pats mokaisi, žinoma.”

„Ir kai susilieji… Na bet tiek to, — pridūrė ji, užbėgdama už akių jo prieštaravimams. — Tik nesakyk, kad tai dėl noro suvokti, o ne dėl instinkto. Jeigu pasakei tiesą, kad mėgsti mokyti, jeigu aš vis dėlto galiu tikėti tavo žodžiu, galbūt dabar mane suprasi.