Isaac Asimov - Net patys dievai

„Nieko panašaus, Tritai. Tiesiog… na… tiesiog… — Odinas nusijuokė.— Man pavydu. Kietakūniai tokie protingi, kad minkštakūniai yra niekas palyginti su jais, bet aš su tuo susitaikiau, nes Lostenas visada laikė mane gabiausiu iš visų minkštakūnių. Bet dabar, kai atsirado Estvaldas, net Lostenas nublanko, o aš iš tikrųjų esu niekas.”

Tritas išpūtė savo priekinę plokštumą, norėdamas paliesti Odiną, o tas pasižiūrėjo į jį ir nusišypsojo.

„Koks aš vis dėlto kvailas. Tegu jie būna baisiausiai protingi, bet nė vienas jų neturi Trito.”

Po to jie vis dėlto nuėjo ieškoti Dua. Lyg tyčia, užbaigusi savo klajones, ji kaip tik leidosi žemyn.

Susiliejimas buvo išties vykęs, nors truko tik apie vieną dieną. Tritui susiliejimas tuomet nerūpėjo. Net trumpam palikti mažąjį Anį buvo pavojinga, nors tuo tarpu jį ir pavaduodavo kiti globėjai.

Po to karto Odinas ne sykį vėl buvo užsiminęs apie Estvaldą. Visada vadindavo,nauju”, nors ir nemaža laiko jau buvo praėję. Jis vis dar nebuvo jo matęs.

,Matyt, aš jo vengiu, — pasakė jis vieną dieną juodviem su Dua. — Jis viską žino apie naująjį išradimą. O aš nenoriu per greitai sužinoti. Pačiam išsiaiškinti kur kas įdomiau.”

„Apie Pozitroninį Siurblį?”— paklausė Dua.

Dar viena Dua keistenybė, pagalvojo Tritas. Baisiai erzina. Taria kietus žodžius kone taip pat kaip Odinas.

Emocionalei taip nederėtų. Taigi Tritas nusprendė pasikalbėti su Estvaldu, kadangi Odinas jį taip liaupsino. Be to, juodu su Odinu niekad nebuvo susitikę ir Estvaldas negalės pasakyti: „Aš kalbėjau su Odinu apie tai, Tritai, gali nesijaudinti.”

Visi mano, kad, pasikalbėję su racionalu, sužino visos triados nuomonę. Niekas nekreipia dėmesio į globėjus. Bet šį kartą turės atkreipti.

Kietakūniu urvai jam pasirodė labai keisti. Jis čia nematė nieko, kas buvo jam įprasta. Viskas aplinkui atrodė svetima ir baugu. Ir vis dėlto noras pamatyti Estvaldą nugalėjo baimę. Jis pasakė sau:,Noriu turėti savo mažylę vidurinukę.” Šitaip save paskatinęs, vėl galėjo eiti į priekį.

Pagaliau pamatė kietakūnį. Vienui vienas jis pasilenkęs kažką veikė. Odinas kartą sakė, jog kietakūniai visada dirba prie savo… na, prie tų. Tritas neprisiminė — pagaliau jam ir nerūpi.

Jis atsargiai priėjo ir sustojo.

— Gerbiamas kietakūni, — kreipėsi į jį.

Tas atsisuko, ir oras suvibravo aplink jį. Odinas buvo aiškinęs, kad taip kartais būna, kai du kietakūniai kalbasi. Tuo tarpu šis, tartum tik dabar iš tikrųjų pamatęs Tritą, pasakė: — Bet juk čia dešinys! Ką tu čia veiki? Atsivedei mažylį kairį? Bene šiandien prasideda semestras?

Tritas nė nemanė atsakyti.

— Kur galėčiau surasti Estvaldą, gerbiamasis? — tiktai paklausė.

— Ką tokį?

— Estvaldą.

Kietakūnis ilgai tylėjo. Paskui paklausė: — O kokį tu turi reikalą į Estvaldą, dešiny? Tritas užsispyrė.

— Man būtinai reikia su juo pasišnekėti. Ar jūs ir esate Estvaldas, gerbiamasai?

— Ne… O kuo tu vardu, dešiny?

— Tritas.

— Aišku. Tai tu Odino triados dešinys?

— Taip.

— Bijau, kad dabar Estvaldo nepamatysi, — sušvelnėjusiu balsu tarė kietakūnis. — Jo čia nėra. Bet gal tau kas kitas galėtų padėti…

Tritas stovėjo, nežinodamas, ką jam sakyti.

— Eik verčiau namo, — pasakė kietakūnis. — Pasikalbėk su Odinu. Jis tau padės. Gerai? Eik namo, dešiny.

Kietakūnis nusisuko. Jis ėmėsi kažkokios veiklos, neturinčios su Tritu nieko bendra, ir tas stovėjo, neapsispręsdamas, ką daryti. Paskui tylutėliai nusruveno į kitą sekciją. Kietakūnis nė nepažvelgė jo pusėn.

Iš pradžių Tritas nesuvokė, kodėl pasuko būtent šia kryptimi. Tiesiog atrodė taip būsiant geriau. O paskui staiga viskas išaiškėjo. Jį apgaubė švelni maisto šiluma, kurią jis nejučia ėmė kramsnoti.

Rodos, lyg ir nebuvo alkanas, bet dabar valgė su didžiausiu malonumu.

Saulės niekur nebuvo matyti. Instinktyviai jis žvilgtelėjo viršun, bet, savaime aišku, išvydo tiktai urvo lubas. Ir vis dėlto maistas buvo daug gardesnis negu paviršiuje. Jis su nuostaba apsižvalgė. O labiausiai stebėjosi, kad jam įdomu.

Kartais Odinas išvesdavo jį iš kantrybės su tuo savo domėjimusi įvairiausiais nereikšmingais dalykais. O dabar jam pačiam — Tritui! — įdomu. Tačiau tai, kas jį sudomino, nėra nereikšminga. Staiga jis suvokė, jog tai net labai svarbu. Jį stačiai persmelkė nuojauta, kad jis nesidomėtų, jeigu vidinis balsas nebūtų pakuždėjęs, kaip tai yra svarbu.

Jis padarė viską labai greitai, stebėdamasis savo narsa. Paskui pasuko atgal. Eidamas pro kietakūnį, su kuriuo buvo kalbėjęs, pasakė: — Einu namo, gerbiamas kietakūni.

Tas tik sumurmėjo kažką. Jis ir toliau dirbo savo darbą, ant kažko užsikniaubęs, užsiėmęs kvailystėmis ir nepastebėdamas paties svarbiausio.

Jeigu kietakūniai tokie galingi ir protingi, galvojo Tritas, tai kaip jie gali būti tokie kvaili?

Dua, pati nesuvokdama, keliavo kietakūniu urvų link.

Iš dalies dėl to, kad Saulei nusileidus nebebuvo kas veikti ir norėjosi kaip nors prastumti laiką, kad kuo ilgiau nereikėtų grįžti namo ir klausytis Trito burblenimų bei drovių Odino patarimų, kurių veiksmingumu jis pats netiki. Iš dalies dar ir todėl, kad kietakūniu urvai ją viliojo.

Jau seniai ji jaučia tą trauką, ko gero, nuo pat mažumės, ir dabar jau šito nebeslepia. Emocionalėms nedera turėti tokių polinkių. Kartais vaikystėje kai kurioms šitaip būna — Dua jau buvo pakankamai suaugusi ir patyrusi, kad galėtų spręsti, — tačiau greitai praeina, o jeigu nepraeina savaime, atsiranda kas padeda. Tiesą sakant, kai ji pati buvo mažytė, tai užsispyrusi klausinėdavo ir apie pasaulį, ir apie Saulę, ir apie urvus — apskritai apie viską — kol globėjas nebeapsikentęs sakydavo: „Tu labai savotiška, brangioji Dua. Labai juokinga vidurinukė. Kas iš tavęs išaugs?”

Iš pradžių ji niekaip nesuprato, kodėl noras žinoti toks savotiškas ir juokingas. Tačiau gana greitai jai paaiškėjo, kad jos globėjas negali atsakyti į tuos klausimus. Kartą ji pamėgino pasiteirauti savo tėvo kairio, bet jis, anaiptol ne su tokia švelnia nuostaba kaip globėjas, piktai atšovė: „Kam tu šito klausi, Dua?” ir griežtai, tiriamai ją nužvelgė.

Ji nubėgo šalin, labai išsigandusi, ir daugiau jo nebeklausinėje O paskui vieną dieną jos bendraamžė emocionalę suspigo: „Kairioji Em!” Dabar ji jau neprisimena, ką būtent buvo pasakiusi, tačiau tuomet tai neatrodė jai koks nors nenatūralus dalykas. Nežinia kodėl ji baisiai susigėdo ir pasiklausė savo vyresnio broliuko kairio, ką reiškia „Kairioji Em”. Jis pasitraukė atatupstas, baisiai sutrikęs — tas aiškiai buvo matyti — ir sumurmėjo: „Nežinau”, nors buvo aišku, kad žino.

šiek tiek pasvarsčiusi, ji nuėjo pas savo globėją.

„Ar aš Kairioji Em, tėveli?”—paklausė.

„Kas tave taip pavadino, Dua? Nereikia kartoti negražių žodžių”,— atsakė jis.

Ji pasruveno apie artimiausią jo kampą, pamąstė trupučiuką ir vėl pasiteiravo: „Ar tai labai negerai?”

„Išaugsi”,— atsakė globėjas ir išsipūtė, norėdamas ją pasūpuoti. Jai visada patikdavo su juo pažaisti, tačiau tą kartą nesinorėjo— juk buvo visiškai aišku, kad jis jai iš esmės nieko neatsakė. Susimąsčiusi ji pasitraukė šalin.

„Išaugsi”—vadinasi, dabar ji dar neišaugusi, bet iš ko?

Net ir tada ji neturėjo tikrų draugių. Emocionalės mėgdavo šnibždėtis ir kikenti, o jai daug smagiau buvo sruventi aplink uolų nuolaužas ir mėgautis šiurkščiu jų paviršiumi. Tiesa, buvo jų tarpe ir draugiškesnių vidurinukių, ne tokių erziklių. Kad ir Doralė. Nors kvaila kaip ir visos kitos, bet kartais mokėdavo juokingai paplepėti. (Užaugusi Doralė sudarė triadą su Dua broliu dešiniu ir jaunu kairiu iš kito urvinio komplekso — tas kairys Dua nelabai patiko. Paskui Doralė pradėjo mažylį kairį, tuoj po to mažylį dešinį ir netrukus — mažylę vidurinukę. Ji taip sutankėjo, kad pasidarė panaši į globėją, ir Dua stebėjosi, kaip jie dar sugeba susilieti…