Isaac Asimov - Net patys dievai

Здесь есть возможность читать онлайн «Isaac Asimov - Net patys dievai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Город: Vilnius, Год выпуска: 1981, Издательство: Vaga, Жанр: Фантастика и фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Net patys dievai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Net patys dievai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Net patys dievai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Net patys dievai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Taip, bet šiuos duomenis galima gauti tiktai su dideliu sinchrofazotronu Mėnulyje, o naudojimasis juo, kaip išsiaiškinau, minutėmis apskaičiuotas daugeliui metų į priekį. Nebent kas padarytų spaudimą.

— Jūs turite galvoje mane?

— Jus, senatoriau.

— Kol Helemas taip apie jus atsiliepia, — ir senatorius Bertas pastukseno gumbuotu pirštu į lapą ant stalo, — ne, mielasis, negaliu šito padaryti.

— Bet juk pasaulio egzistavimas…

— Įrodykit.

— Prilaikykit Helemą — ir aš įrodysiu.

— Įrodykit — ir aš prilaikysiu Helemą. Lamontas giliai atsiduso.

— Senatoriau! Sakykim, tėra labai menkas šansas, kad teisybė mano pusėje. Bet nejaugi net dėl to menko šanso neverta kovoti? Juk jis reiškia viską: visą žmoniją, visą planetą…

— Jūs norite, kad aš stočiau į taurią kovą? Kodėl gi ne! Labai dramatiška paaukoti savo gyvybę vardan kilnaus tikslo. Kiekvienas padorus politikas kartas nuo karto mazochistiškai pasvajoja apie mirtį ant laužo, aidint angelų chorui. Bet, daktare Lamontai, norint tą padaryti, reikia turėti viltį laimėti kovą. Reikia tikėti, kad vis dėlto gali pasiekti tikslą, nors ir sunkiai. Jeigu aš jus paremsiu, aš nieko nepasieksiu, pasikliaudamas vien jūsų žodžiu prieš visus pumpavimo teikiamus privalumus. Argi aš galiu pareikalauti, kad žmonės atsisakytų nuo patogumų ir pertekliaus, kurį jiems užtikrino pumpavimas, vien todėl, kad vienas žmogus suriko:,baubas!”, kai kiti mokslininkai stoja prieš jį, o didžiai gerbiamas Helemas vadina jį nepilnapročiu? Ne, sere, aš nelipsiu ant laužo nežinia dėl ko.

— Tuomet padėkite man susirinkti įrodymų,— pasakė Lamontas. — Juk jums nebūtina tai daryti atvirai, jeigu bijote…

— Aš nebijau, — nukirto Bertas. — Aš blaiviai viską vertinu. Daktare Lamontai, jūsų pusvalandis jau seniai prabėgo.

Lamontas metė į jį nevilties kupiną žvilgsnį, tačiau Berto veidas bylojo jį nebeisiant į jokius kompromisus.

Lamontas išėjo.

Senatorius Bertas ne iš karto įleido sekantį lankytoją.

Bėgo minutės, o jis vis dėbsojo į uždarytas duris ir taisėsi kaklaryšį. Gal tas žmogus neklysta? Gal jo išvedžiojimuose yra nors maža dalelytė tiesos?

Taip, žinoma, būtų labai malonu pakišti Helemui koją ir panardinti jį veidu į purvą, atsisėdus ant nugaros, kol uždus… Bet to nebus. Helemas neįveikiamas. Maždaug prieš dvidešimt metų vieną kartą teko su juo susidurti.

Tada buvo jo teisybė, be jokių abejonių, o Helemas kalbėjo nesąmones — laikas šitai patvirtino. Ir vis dėlto Bertas tada buvo viešai išjuoktas ir vos nepralaimėjo rinkimų.

Bertas palingavo galvą, tartum pritardamas savo mintims. Vardan kilnaus tikslo jis galėtų rizikuoti senatoriaus postu, bet niekuomet daugiau nebesutiktų būti pažemintas. Jis išsikvietė sekantį lankytoją ir ramiu bei maloniu veidu atsistojo jo pasitikti.

8

Jeigu Lamontas būtų tikėjęs, jog turi ką prarasti profesine prasme, tai būtų dar padvejojęs. Džošua Čenas buvo abejotina asmenybė, ir kiekvienas, kuris į jį kreipdavosi, netekdavo gero vardo visos įstaigos akyse.

Tai buvo vienišo maištininko tipas, tačiau jo balsas buvo aiškiai girdėti, nes kiekvieno savo sumanymo jis imdavosi su nežmoniška energija ir turėjo tokią tvirtą organizaciją, kaip jokia eilinė politinė sąjunga pasaulyje (ne vienas visuomeninis veikėjas būtų galėjęs jam pavydėti).

Iš dalies tai jo nuopelnas, kad Elektroninis Siurblys taip greitai išstūmė visus planetos energetinius šaltinius.

Siurblio privalumai buvo aiškūs ir apčiuopiami — nieko nekainuoja ir visiškai neteršia oro — ir vis dėlto atominės energijos gerbėjai vien iš įpratimo būtų ilgiau spyręsi prieš tokią naujovę.

Tačiau, kai Čenas imdavo mušti savo būgną, pasaulis suklusdavo.

Dabar jis sėdėjo prieš Lamontą — apskritaveidis su išsišovusiais skruostikauliais, paveldėtais iš senelio kino.

Jis paklausė: — Norėčiau tiksliai žinoti, ar jūs kalbate tik savo vardu?

— Taip, — įsitempęs atsakė Lamontas, — Helemas manęs neremia. Tiesą sakant, laiko pamišėliu. Ar jūs, prieš žengdamas žingsnį, turite atsiklausti Helemo?

— Man nereikia niekieno pritarimo, — iš aukšto pasakė Čenas, o paskui, vėl sugrįžęs prie svarstomos temos, mąsliai paklausė: — Tai sakote, kad paražmonės techniniu požiūriu yra už mus pranašesni?

Lamontas jau buvo nusileidęs iki kompromiso ir dabar vengė sakyti „protingesni”. „Pranašesni techniniu požiūriu” skambėjo ne taip įžeidžiamai, bet reiškė maždaug tą patį.

— Apie tai byloja jau vien tai, — atsakė Lamontas, — kad jie gali perduoti medžiagą iš vienos visatos į kitą, o mes negalime.

— Tai kodėl jie pradėjo pumpuoti, jeigu tai pavojinga? Kodėl ir toliau pumpuoja?

Lamontas dabar jau ne vien tik žodžius atsargiau parinkdavo. Labai knietėjo atsakyti, kad Čenas jau ne pirmas užduoda jam tokį klausimą, bet toks nekantrus atsakymas būtų galėjęs pašnekovą įžeisti, ir jis susilaikė.

— Iš pradžių jiems, kaip ir mums, Siurblys buvo išsvajotas energijos šaltinis. O dabar turiu pagrindo manyti, kad jie dėl to susirūpinę ne mažiau už mane.

— Vien manymo maža. Juk jūs neturite jokių tikrų įrodymų, kad jie sunerimę. — Kol kas neturiu.

— Tuomet vien žodžių maža.

— Nejaugi mes negalėtume surizikuoti…

— Maža, profesoriau. Nėra įrodymų. Aš pelniau reputaciją ne šaudydamas kur pakliuvo. Kiekviena mano strėlė pataikydavo į taikinį, nes aš žinojau, ką darau.

— Bet kai aš turėsiu įrodymų…

— Tuomet aš jus palaikysiu. Jeigu įrodymai mane patenkins, tai užtikrinu jus, kad nei Helemas, nei Kongresas nepajėgs sustabdyti potvynio. Taigi — gaukite įrodymų ir tuomet ateikite pas mane.

— Bet tada bus jau per vėlu. — Čenas patraukė pečiais.

— Galbūt. Bet labiau įtikėtina, kad patirsite klydęs ir kad jokių įrodymų išvis negali būti.

— Aš neklystu, — Lamontas giliai įkvėpė oro ir suokalbiškai pasakė:— Misteri Čenai, mūsų visatoje galbūt egzistuoja trilijonai trilijonų gyvenamų planetų ir tarp jų gali būti milijardai su protingomis būtybėmis, turinčiomis išsivysčiusią techniką. Tas pats, matyt, ir paravisatoje. Dviejų visatų istorijoje turėjo būti daugybė pasaulių porų, užmezgusių kontaktą ir pradėjusių pumpavimą. Galbūt yra dešimtys ar net šimtai Siurblių tuose taškuose, kur tos visatos susiliečia.

— Gryniausios spėlionės. Bet jeigu ir taip, tai kas?

— Tas, kad dešimtis ar net šimtus kartų gamtos dėsnių lokalus susimaišymas buvo pasiekęs kritinį tašką ir tam tikros planetos Saulė susprogdavo. Tuomet galbūt pasireikšdavo grandininė reakcija. Supernovos energija kartu su gamtos dėsnių pakitimais sukeldavo kaimyninių žvaigždžių sprogimus, kurie savo ruožtu persiduodavo tolyn. Ilgainiui galbūt susprogs visos galaktikos centras arba jo šaka.

— Bet visa tai, žinoma, vaizduotės padarinys.

— Kodėl gi? Mūsų visatoje egzistuoja šimtai kvazarų — mažyčių dangaus kūnų keleto Saulės sistemų dydžio, bet šviečiančių kaip šimtas paprastų didelių galaktikų.

— Jūs norite pasakyti, kad kvazarai yra pumpavimo išdava?

— Aš taip spėju. Juk nuo to laiko, kai jie prieš pusantro šimto metų buvo atrasti, astronomai vis dar neišaiškina jų energijos šaltinio. Niekas šioje visatoje tam netinka, niekas. Argi iš to neseka…

— O kaip paravisatoje? Ar ten taipogi pilna kvazarų?

— Nemanau. Ten kitokios sąlygos. Iš parateorijos visiškai aišku, kad branduolinė sintezė ten vyksta žymiai lengviau, todėl jų žvaigždžių vidutinis dydis turėtų būti daug mažesnis už mūsų. Norint gauti tokią energiją, kaip mūsų Saulės, ten reiktų daug mažiau lengvai besijungiančių vandenilio branduolių. Mūsų Saulės didumo žvaigždė ten tuoj pat susprogtų. Jeigu mūsų dėsniai prasiskverbia į paravisata, vandenilio branduolių susiliejimas šiek tiek sulėtėja ir paražvaigždės pradeda vėsti.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Net patys dievai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Net patys dievai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Net patys dievai»

Обсуждение, отзывы о книге «Net patys dievai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x