Isaac Asimov - Net patys dievai

— Ką gi, ne taip jau blogai, — pasakė Čenas. — Jie gali naudotis Siurbliu ir gauti reikalingą energiją. Taigi išeina, kad jie klesti.

— Taip tik atrodo, — atsakė Lamontas, staiga suvokęs, kad iki šiol nebuvo kaip reikiant įvertinęs paravisatos padėties. — Jeigu pas mus įvyks sprogimas, pumpavimas nutrūks. Jie negali palaikyti jo be mūsų.

Vadinasi, be Siurblio energijos jiems grėstų žvaigždės atšalimas. Jiems gali būti dar blogiau negu mums: mes išnyksime be skausmo, o juos kamuos užsitęsusi agonija.

— Jūsų labai laki vaizduotė, profesoriau, — pasakė Čenas, — bet man tai dar ne faktas. Nesuprantu, kodėl turėčiau atsisakyti Siurblio vien tik dėl jūsų fantazijų. Ar jūs žinote, ką siurblys reiškia žmonijai? Tai ne vien nieko nekainuojanti, švari ir neišsenkama energija.

Pažvelkite giliau. Juk tai reiškia, kad žmonijai daugiau nebereikia užsidirbti pragyvenimui. Tai reiškia, kad pirmą kartą istorijoje žmonija gali vieningai nukreipti savo protus į daug svarbesnę tikrojo jos potencialo ugdymo problemą. Pavyzdžiui, nepaisant visų medicinos laimėjimų, per pastaruosius du su puse šimtmečio vidutinis žmogaus amžius nedaug viršija šimtą metų.

Gerontologai nesiliauja tvirtinę, kad teoriškai nėra nieko, kas stovėtų žmogaus kelyje į mirtingumą, bet kol kas šiai problemai nebuvo skirta reikiamo dėmesio.

— Nemirtingumą! —pasipiktino Lamontas. — Juk tai niekų pasaka.

— Gal jūs ir esate niekų pasakų specialistas, profesoriau, — atsakė Čenas, — bet aš ketinu pasistengti, kad tokie tyrimai būtų pradėti. Jeigu pumpavimas nutrūks, jie nebus pradėti. Mes turėsime sugrįžti prie brangios energijos, šykščios energijos, nešvarios energijos. Du milijardai Žemės gyventojų vėl turės dirbti, kad galėtų pragyventi, o niekų pasaka apie nemirtingumą taip ir liks niekų pasaka.

— Šiaip ar taip liks. Niekam nepavyks būti nemirtingu. Niekas net neišgyvens normalaus savo amžiaus.

— Bet juk tai tik jūsų spėlionės.

Lamontas pasvėrė galimybes ir ryžosi mesti kozirį. — Misteri Čenai, iš pradžių aš sakiau, kad dėl tam tikrų priežasčių nenorėčiau aiškinti, iš ko sprendžiu apie paražmonių nusiteikimą. Ką gi, klausykitės. Mes gauname jų pranešimus.

— Taip, bet ar galite juos iššifruoti?

— Mes gavome mūsišką žodį.

Čenas suraukė kaktą, paskui staiga susikišo rankas į kišenes, ištiesė priešais savo trumpas kojas ir atsikėlė.

— Ir koks gi tas žodis?

— Baisu! — Lamontas nematė reikalo užsiminti apie klaidą.

— Baisu! — pakartojo Čenas. — Ir ką, jūsų manymu, tai reiškia?

— Nejaugi neaišku, kad jie baiminasi dėl pumpavimo?

— Nieko panašaus. Jeigu jie baimintųsi, tai pumpavimą nutrauktų. Teisingai, ir aš manau, kad jie bijo, bet bijo, kad mes jo nenutrauktume. Jie pajuto jūsų ketinimus, ir jeigu mes liausimės pumpavę, kaip jūs kad norėtumėte, jie taipogi turės liautis. Jūs pats sakėte, kad jie negalėtų tęsti pumpavimo be mūsų, nes tai lazda su dviem galais. Nė kiek nenuostabu, kad jie bijo.

Lamontas sėdėjo ir tylėjo.

— Matau, kad jūs nebuvote apie tai pagalvojęs. Ką gi, tuomet mes mėginsime pakovoti dėl nemirtingumo.

Manau, kad tokia kampanija bus daug populiaresnė.

— Taip, populiaresnė…— iš lėto pratarė Lamontas. — Aš nežinojau, kas jums svarbiausia. Kiek jums metų, misteri Čenai?

Čenas tankiai sumirksėjo ir nusisuko. Sugniaužęs kumščius, jis greit atsistojo ir išėjo iš kambario.

Vėliau Lamontas pasidomėjo jo biografija. Genui buvo šešiasdešimt, o jo tėvas mirė šešiasdešimt dviejų.

Bet tai nebeturėjo reikšmės.

— Neatrodo, kad tau būtų pasisekę,— nusprendė Bronovskis.

Lamontas sėdėjo savo laboratorijoje, įsmeigęs akis į batų nosis ir galvojo tik apie tai, kad jos kaip niekada nubrozdintos. Paskui papurtė galvą: — Ne.

— Net ir didysis Genas tave nuvylė.

— Jis nieko nedarys. Jam irgi duok įrodymus. Visi jie nori įrodymų, bet kad ir ką sakytum, viską neigia. Iš tikrųjų tai jiems rūpi tik tas nelemtas jų Siurblys, sava reputacija arba vieta istorijoje. Čenui rūpi nemirtingumas.

— O tau kas rūpi, Pitai? — švelniai paklausė Bronovskis.

— Žmonijos saugumas, — atsakė Lamontas. — Tu netiki? — pridūrė, pastebėjęs pašnekovo akyse pašaipą.

— O, tikiu tikiu… Bet ko tu iš tikrųjų nori?

— Na, gerai, dievai nematė!—Lamontas garsiai pliaukštelėjo delnu per stalą.— Aš noriu, kad būtų mano viršus, ir aš tą jau turiu, nes mano viršus ir yra.

— Tu dėl to tikras?

— Tikras! Ir nieko nebijau, nes esu pasiryžęs laimėti.

Žinai, po pasikalbėjimo su Čenu beveik nekenčiau savęs.

— Savęs?

— Taip, savęs. O ką manai? Helemas stabdo kiekvieną mano žingsnį. Kol Helemas prieš mane, visi turi dingstį manimi netikėti. Kol jis stovės prieš mane kaip uola, aš nieko nepasieksiu. Iš tikrųjų, kodėl gi aš nesigriebiau gudrybės, kodėl gi neprisimeilinau prie jo, kodėl nepasistengiau, kad jis mane paremtų, užuot taip išerzinęs ir įsigijęs priešą?

— Manai, kad būtum galėjęs?

— Ne, niekada. Bet iš nevilties maniau, — ak, ko tik neprisigalvojau! Kad, sakykim, galėčiau nukakti į Mėnulį. Žinoma, kai aš pirmąsyk nuteikiau jį prieš save, dar nebuvo iškilęs klausimas dėl Žemės pavojaus, o kai iškilo, tai aš pasistengiau dar pabloginti padėtį. Nors, tu teisingai sakai, — niekas nebūtų privertęs jo atsisakyti Siurblio.

— Bet dabar jau, rodos, susitaikei su savimi?

— Taip. Todėl, kad pokalbis su Čenu nebuvo tuščias.

Aš supratau gaišęs laiką.

— Panašu, kad taip.

— Ne, ne todėl. Išeities ieškoti reikia visai ne Žemėje. Aš sakiau Čenui, kad mūsų Saulė gali sprogti, o parasaulė — ne, tačiau tai neišgelbės paražmonių, nes mūsų Saulei sprogus nutrūks pumpavimas Žemėje, o tuo pačiu ir ten. Jie negali be mūsų, supranti?

— Ko gi čia nesuprasti?

— Tai kodėl nepadarius atvirkščiai? Mes negalime tęsti pumpavimo be jų. Tai koks skirtumas, ar mes sustabdysime Siurblį, ar jie. Tegu paražmonės sustabdo.

— Taip, bet ar jie norės?

— Jie parašė,BASU”. Vadinasi, bijo. Čenas sako, bijo mūsų: bijo, kad mes nesustabdytume. Bet aš tuo netikiu. Būtent jie bijo. Aš Čenui į tai nieko neatsakiau, ir jis pamanė užklupęs mane. Labai suklydo. Tą akimirką aš paprasčiausiai galvojau, kad mes turime priversti paražmonės sustoti. Ir mes tą padarysim. Aš jau iš niekur pagalbos nesitikiu. Dabar tavo eilė. Tu — pasaulio viltis. Pasistenk, kad jie tave suprastų.

Bronovskis nusijuokė saldžiai kaip vaikas.

— Pitai, tu — genijus, — pasakė jis.

— Aha, pagaliau pastebėjai!

— Ne, aš visai rimtai. Dar nespėju išsižioti, o tu jau žinai, ką aš norėjau pasakyti. Aš siunčiau jiems laišką po laiško, išdėstydamas simbolius taip, kad jie galėtų reikšti Siurblį, greta pavartodamas ir mūsų žodį.

Pasitelkęs informaciją, surinktą per tuos mėnesius, komponavau simbolius taip, kad jie reikštų nepritarimą, vis įstatydamas mūsišką žodį. Neturėjau supratimo, ar bent kiek pataikau, ar duriu pirštu į dangų, o kadangi atsakymo nebuvo, tai nusprendžiau, kad viskas beviltiška.

— Tu man nieko apie tai nesakei.

— Bet juk tai mano sritis. Tu irgi nelabai noriai man aiškini parateoriją.

— Na ir kas toliau?

— Vakar išsiunčiau lygiai du mūsų kalbos žodžius.

Išraižiau folijoje: „SIURBLYS BLOGAI”.

— Ir?

— Ir šį rytą pagaliau radau atsakymą, kuris buvo paprastas ir aiškus: „TAIP SIURBLYS BLOGAI BLOGAI BLOGAI”. Štai pažvelk.