Isaac Asimov - Net patys dievai

— Nejaugi niekas to nežino?

— Aišku, kad visi žino. Tai jau kone iš pat pradžių buvo aišku. Net Helemas suprato. Štai kodėl tas šunsnukis taip įsikarščiavo. Aš pradėjau jam visus tuos dalykus smulkiai aiškinti, lyg jis nebūtų anksčiau apie tai girdėjęs, ir žmogelis neatlaikė.

— Tai kur čia šuo pakastas? Ar pavojinga, kad sąveika išsilygins?

— Žinoma. O tu kaip manai?

— Aš nieko nemanau. O kada ji išsilygins?

— Esant dabartiniam pumpavimo tempui, maždaug per 1030 metų.

— O kiek tai užtruks? — Tiek, kad trilijonas trilijonų tokių visatų kaip mūsiškė gimtų, nugyventų amžių ir užleistų vietą kitoms.

— Po velnių, Pitai! Tai kokią visa tai turi reikšmę?

— Tokią, kad šis skaičius, — iš lėto ir raiškiai tardamas žodžius atsakė Lamontas, — tarp kitko, oficialus, buvo gautas, remiantis, mano manymu, neteisingomis prielaidomis. O jeigu remtumėmės teisingomis prielaidomis, tai jau dabar mes esame pakliuvę į bėdą.

— Kokią bėdą?

— Jeigu, sakykim, Žemė per penkias minutes virstų dujų debesėliu, argi tai ne bėda?

— Dėl pumpavimo?

— Dėl pumpavimo.

— O kaip paražmonės? Jiems taip pat gresia pavojus?

— Be abejo. Kitoks pavojus, bet vis dėlto gresia.

Bronovskis atsistojo ir ėmė žingsniuoti, rankomis šiaušdamas tankią rusvaplaukę ševeliūrą.

— Jeigu paražmonės protingesni už mus, argi jie būtų kūrę Siurblį? Juk pirmi būtų suvokę, kad jis pavojingas, — pasakė jis.

— Man buvo atėjusi tokia mintis, — atsakė Lamontas. — Matyt, Siurblio idėja jiems šovė į galvą visai neseniai, ir, susižavėję kaip ir mes nauda, kurią jis atneš, nepagalvojo apie pasekmes.

— Bet dabar tu sakai, kad jau žinai, kokios bus pasekmės. Argi jie kvailesni už tave?

— Viskas priklauso nuo to, kada jie susirūpins tomis pasekmėmis ir apskritai ar susirūpins. Siurblys toks reikalingas daiktas, kad tiesiog nesinori prie jo kibti. Aš ir pats nebūčiau pradėjęs, jeigu ne… Beje, Maikai, ką tu man žadėjai pasakyti?

Bronovskis sustojo, įdėmiai pažvelgė į Lamontą ir pasakė: — Mano manymu, mes jau šį tą turime.

Lamontas išvertė akis ir prišokęs čiupo Bronovskį už rankovės: — Tu turi galvoje parasimbolius? Sakyk, Maikai!

— Kai tu buvai pas Helemą. Kaip tik tuo metu, kai buvai pas jį užėjęs. Aš nežinojau, ką daryti, nes nelabai suvokiau, ką tai reiškia. Bet dabar…

— Bet dabar?

— Aš dar ir dabar nesu tikras. Jie atsiuntė foliją su keturiais ženklais…

— Tikrai?

— …iš lotyniškų raidžių. Galima perskaityti. — Ką?

— Štai ji.

Bronovskis kaip tikras fokusininkas išsitraukė foliją.

Joje, visai nepanašios į ankstesniąsias painias ir įmantrias spirales, buvo išgraviruotos keturios išsiskėtusios, vaikiškos raidės: „BASU”!

— Kaip manai, ką tai reiškia? — bejėgiškai paklausė Lamontas.

— Kiek mano galva neša, tai klaidingai parašytas žodis „BAISU”.

— Tai dėl to tu mane kvotei? Nusprendei, kad kažkam anapus pasidarė baisu?

— Ir nusprendžiau, kad tai gali būti susiję su tavo paties vis augančiu nerimu pastarąjį mėnesį. Atvirai kalbant, Pitai, nemėgstu, kai nuo manęs kas slepiama.

— Gerai jau gerai. Tik neskubėkime daryti išvadų. Tu esi frazių nuotrupų specialistas. Tavo supratimu, paražmonės pradėjo baimintis dėl Elektroninio Siurblio?

— Nebūtinai, — atsakė Bronovskis. — Nežinau, kaip jie suvokia mūsų visatą. Jeigu jie jaučia volframą, kurį mes jiems siūlome, jeigu suvokia mūsų buvimą, tai gal suvokia ir ką mes jaučiame. Galbūt jie nori nuraminti mus, sakydami, kad bijoti nėra ko.

— Tai kodėl nesako NEBAISU?

— Todėl, kad dar gerai nemoka mūsų kalbos.

— Aha. Tuomet aš Bertui šito neminėsiu.

— Nepatarčiau. Labai jau dviprasmiška. Tiesą sakant, išvis neičiau pas Bertą, kol negausime kokių naujų žinių.

— Ne, negaliu delsti, Maikai. Aš žinau, kad mano tiesa, ir mes turime labai maža laiko.

— Gerai, bet jeigu tu pasimatysi su Bertu, tai sudeginsi visus tiltus. Kolegos niekad tau nedovanos. O kodėl nepasitarus su vietiniais fizikais? Vienas neįveiksi Helemo, o visa grupė…

Lamontas įnirtingai papurtė galvą.

— Nieko neišeis. Stotyje išsilaiko vien tik bestuburiai.

Nėra nė vieno, kuris išdrįstų prieš jį stoti.. Ar juos sutelkti prieš Helemą, ar virtus makaronus išrikiuoti — vienas ir tas pats.

Geraširdiškas Bronovskio veidas pasidarė neįprastai rūškanas.

— Gal ir tavo teisybė.

— Aš žinau, kad mano teisybė,— atsiliepė toks pat rūškanas Lamontas.

Ne taip greit senatorius sutiko priimti Lamontą, ir šis niršo, juoba kad paražmonės nebesiuntė daugiau jokių žinių lotyniškomis raidėmis. Apskritai jokių žinių, nors Bronovskis perdavė jiems ne mažiau kaip dešimt su įvairiausiomis parasimbolių kombinacijomis, taipogi „BASU” ir „BAISU” variantais.

Lamontas nelabai suprato, kam prireikė tiek variantų, bet Bronovskis daug iš jų tikėjosi.

Tačiau jokių naujienų nebuvo, ir Lamontas pagaliau atvyko į priėmimą pas Bertą.

Senatorius buvo siauro veido, skvarbaus žvilgsnio pagyvenęs žmogus. Nuo neatmenamų laikų jis vadovavo Techninio progreso ir aplinkos komitetui.

Bertas ėjo savo pareigas labai stropiai, ir daug sykių buvo tai įrodęs.

Senatorius pasičiupinėjo senamadišką savo kaklaryšį, kuris buvo tapęs jo emblema, ir, žvilgtelėjęs į laikrodį ant rankos, tarė: — Turiu jums, mielasis, tik pusvalandį.

Lamontui tas buvo nė motais. Jis tikėjosi taip sudominsiąs senatorių, kad tas užmirš apie laiką.

Šiandien jis nemanė pradėti nuo įžangų: dabar jo ketinimai buvo visai kitokie, negu kad einant pas Helemą.

— Nevarginsiu jūsų matematiniais išvedžiojimais, senatoriau, — pasakė jis. — Manau, kad jūs žinote, jog vykstant pumpavimui, dviejų visatų gamtos dėsniai išsilygina.

— Maišosi, — ramiai pridūrė senatorius, — ir galutinai išsilygins po 1030 metų. Teisingai?

Jo antakiai vis kilnojosi aukštyn žemyn, suteikdami raukšlėtam veidui pastovią nuostabos išraišką.

— Visiškai teisingai, — atsakė Lamontas, — bet šis skaičius gautas remiantis prielaida, kad dėsniai, besiskverbiantys iš jų į mūsų visatą ir atvirkščiai, nuo įsiskverbimo vietos plinta į visas puses šviesos greičiu.

Ši prielaida, mano manymu, klaidinga.

— Kodėl?

— Išmatuotas yra tik skverbimosi greitis plutonyje- 186, atsiųstame į mūsų visatą. Iš pradžių jis labai nedidelis, — matyt, dėl medžiagos tankumo, — o paskui vis didėja. Jeigu plutonį sumaišysime su ne tokia tankia medžiaga, tai skverbimosi greitis didės daug sparčiau.

Iš keleto tokio pobūdžio matavimų paaiškėjo, kad šviesos greitį skverbimasis pasieks vakuume. Kitos visatos dėsniai per tam tikrą laiką prasiskverbs pro atmosferą, paskui jau daug greičiau pereis išorinius jos sluoksnius ir tada išsisklaidys į visas puses trijų šimtų tūkstančių kilometrų per sekundę greičiu, per akimirksnį susilpnėdami, iki taps neveiksmingi.

Lamontas nutilo, svarstydamas, kaip geriausia būtų kalbėti toliau, ir senatorius bemat įsiterpė.

— Vis dėlto… — pradėjo jis kaip žmogus, nemėgstantis gaišti laiko.

— Ši prielaida patogi, įtikinama ir, rodos, patikima.

Bet kas, jeigu kitos visatos dėsnių skverbimąsi stabdo ne medžiaga, o pati mūsų visatos struktūra?

— Ką reiškia „pati struktūra”?

— Sunku paaiškinti. Yra matematinė formulė, kuri, mano supratimu, čia tinka, bet aš negaliu jos nusakyti.