Isaac Asimov - Net patys dievai

Bet jau kitą mėnesį jis susidūrė su begale nemalonumų. Jo paraiškos dėl naujų įrengimų, techninio personalo, dėl papildomo naudojimosi elektronine skaičiavimo mašina buvo vis atidedamos, pareiškimas komandiruotpinigiams be ceremonijų atmestas, visi jo pasiūlymai per tarpfakultetinius posėdžius — ignoruojami.

Pagaliau, kai garbinga vyresniojo bendradarbio vieta, turėjusi atitekti Lamontui, buvo pasiūlyta Henriui Garisonui, turinčiam gerokai mažesnį stažą ir svarbiausia — daug menkesnius gabumus, kantrybės taurė persipildė. Štai tada Lamontas taip įdūko, kad nusprendė jau nebepasitenkinti vien savo teisumo įrodymu. Jis pasiryžo sutriuškinti, iš pagrindų sunaikinti Helemą. Šį nusiteikimą kasdien, kone kas valandą kurstė nedviprasmiškas kitų Siurblio stoties darbuotojų elgesys. Dygus Lamonto būdas nekėlė simpatijų, tačiau daugelis jį mėgo.

Pats Garisonas jautėsi nesmagiai. Malonus, tyliai kalbantis jaunuolis, kuris tikrai nelinkėjo niekam blogo, stovėjo dabar ant Lamonto laboratorijos slenksčio su ištįsusiu veidu.

— Sveikas, Pitai, — tarė jis. — Ar galite skirti man keletą minučių?

— Galiu ir daugiau, — niauriai atsakė Lamontas, vengdamas jo žvilgsnio.

Garisonas įėjo ir prisėdo ant kėdės.

— Pitai, — tarė jis. — Aš negaliu atsisakyti paskyrimo, bet norėčiau jus užtikrinti, kad aš jo neprašiau. Tai man buvo staigmena.

— O kas jūsų prašo atsisakyti? Man nusispjaut.

— Pitai. Čia Helemas įsikišo. Jeigu aš atsisakyčiau, vieta atitektų kam kitam, bet ne jums. Ką jūs tam seniui padarėt?

— Sakykit, o ką jūs manote apie Helemą? Kaip jums atrodo, kas jis per žmogus? — užsipuolė jį Lamontas.

Garisonas apstulbo. Pačiaupė lūpas, pasitrynė nosį.

— Na… — pradėjo jis ir tuo baigė.

— Didis žmogus? Puikus mokslininkas? Įkvepiantis vadovas?

— Na…

— Geriau aš pasakysiu. Jis šarlatanas! Apsišaukėlis!

Susikūrė reputaciją, patogiai įsitaisė ir dabar dreba, kad kas jo iš tos vietos neišstumtų. Jis žino, kad kiaurai jį permatau ir todėl taip prieš mane nusiteikęs.

Garisonas nesmagiai sukikeno: — Bet juk jūs nenuėjote pas jį ir nepasakėte…

— Ne, nieko aš jam tiesiai nepasakiau, — piktai atšovė Lamontas. — Bet ateis diena — pasakysiu. Nors jis ir šiaip žino. Žino, kad aš esu tas, kurio nepavyko apmauti, nors ir nieko nesakau.

— Bet, Pitai, kam reikia, kad jis tai žinotų? Ir aš nesakau, kad jis pasaulinio masto genijus, bet kokia prasmė skambinti apie tai iš visų varpinių? Paglostykite jį šiek tiek. Juk jūsų karjera jo rankose.

— Nejaugi? O mano rankose — jo reputacija. Aš jį demaskuosiu. Nuplėšiu jam kaukę.

— Kaip?

— Čia jau mano reikalas! — burbtelėjo Lamontas, nors tuo tarpu neturėjo apie tai nė menkiausio supratimo. — Bet juk tai juokinga. Jūs nieko nepešite. Jis tiesiog sunaikins jus. Net jeigu jis ir iš tiesų ne Einšteinas ar Openheimeris, pasauliui jis atrodo didesnis už juos.

Dviem bilijonams žemės gyventojų jis yra Elektroninio Siurblio Tėvas ir, kad ir kaip besistengtumėt, nepadarysit jiems įspūdžio, nes Elektroninis Siurblys yra raktas į žmonijos rojų. Kol taip bus, Helemas neliečiamas, ir tik beprotis gali tikėtis ką nors pakeisti.

Kurių velnių, Pitai! Pasakykite jam, kad jis didis, ir prarykite piliulę. Nebūkite antras Denisonas!

— Žinot, ką aš jums pasakysiu, Henri, — staiga įtūžo Lamontas. — Pasilikite savo patarimus sau.

Garisonas staiga atsistojo ir, nieko nesakęs, išėjo.

Lamontas įsigijo dar vieną priešą arba, geriausiu atveju, prarado dar vieną draugą. Tačiau galiausiai jis nusprendė, kad apsimokėjo, nes viena šio pokalbio frazė viską iš pagrindų pakeitė.

Iš esmės Garisonas pasakė tik tiek: „…Elektroninis Siurblys yra raktas į žmonijos rojų… Helemas yra neliečiamas”.

Staiga atitokęs, Lamontas pirmąkart susimąstė ne apie Helemą, o apie Elektroninį Siurblį.

Ar iš tiesų Elektroninis Siurblys yra raktas į žmonijos rojų? O gal jis tikrai turi kokį „kabliuką”?

Viskas istorijoje turėdavo savo silpnąsias vietas. O Elektroninis Siurblys?

Lamontas pakankamai buvo susipažinęs su parateorijos istorija ir žinojo, kad „kabliuko” klausimas jau buvo iškilęs. Vos paskelbus, kad Elektroninio Siurblio darbas pagrįstas elektronų perpumpavimu iš visatos į paravisata, ne vienas tuoj pat paklausė: „O kas atsitiks, kai visi elektronai bus perpumpuoti?”

Į tai nesunku buvo atsakyti. Perpumpuojant kad ir didžiausią elektronų kiekį, jų pakaks mažiausiai trilijonus trilijonų padaugintų iš milijono metų — o pati visata ir paravisata kartu paėmus egzistuos žymiai trumpiau.

Kitas argumentas buvo gudresnis. Perpumpuoti visų elektronų neįmanoma. Vykstant pumpavimui, bendras paravisatos neigiamas krūvis didės kaip ir bendras visatos teigiamas krūvis. Kiekvienais metais didėjant skirtumui, elektronus pumpuoti bus vis sunkiau, nes reikės įveikti priešingų krūvių sąveikos jėgą. Tiesa, pumpuojami buvo neutralūs atomai, bet orbitinių elektronų sutrikdymas sukurdavo efektyvų krūvį, kuris stulbinamai didėjo dėl po to sekusių radioaktyvių pakitimų. Jeigu krūviai būtų pastoviai kaupęsi perpumpavimo vietose, jų poveikis perpumpuojamiems atomams su pasislinkusiais elektronais beveik tuoj pat būtų nutraukęs visą procesą, bet tuomet, žinoma, pasireikšdavo difuzija. Nesikaupiantis krūvis išsisklaidydavo atmosferoje, tad, kalbant apie jo įtaką perpumpavimo procesui, būtina buvo turėti tai omenyje.

Didėjant Žemės teigiamam krūviui, teigiamas Saulės vėjas vis labiau tolo nuo mūsų planetos, o jos magnetosfera plėtėsi. Makfarlendo, kuriam, anot Lamonto, priklausė „Didysis Praregėjimas”, darbai padėjo įrodyti, kad tam tikrą pusiausvyrą užtikrino Saulės vėjas, nešantis šalin vis daugiau ir daugiau susikaupusių teigiamų dalelyčių, kurios atsiplėšdavo nuo Žemės paviršiaus vis aukščiau į egzosferą. Didėjant siurbimo intensyvumui, sulig kiekviena naujai įrengta Siurbimo Stotimi, bendras teigiamas Žemės krūvis palengva didėjo, ir magnetosfera išsiplėsdavo per keletą mylių. Tačiau pakitimai buvo nežymūs, ir Saulės vėjas galiausiai išsklaidydavo teigiamą krūvį po išorinius Saulės sistemos rajonus.

Ir vis dėlto, netgi esant kuo smarkiausiai krūvio difuzijai, ateitų laikas, kai lokalinis visatos ir paravisatos krūvių skirtumas pasidarytų toks didelis, kad minėtas procesas nutrūktų, ir daug greičiau, negu būtų sunaudoti visi elektronai — maždaug per vieną trilijoninę to laiko dalį.

Bet ir tada pumpuoti būtų galima trilijoną metų. Tik vieną trilijoną, tačiau to pakaktų. Visiškai pakaktų.

Žmogaus, ir net pačios saulės sistemos egzistavimas nesieks trilijono metų. O jeigu žmogus arba koks kitas žmogaus ainis ir perėmėjas išliks iki to laiko, tai, be abejonės, sugalvos ką nors padėčiai ištaisyti. Per trilijoną metų galima labai smarkiai pažengti priekin.

Lamontas negalėjo su tuo nesutikti.

Tuomet jis pagalvojo apie kitką, prisiminė, ką Helemas pats buvo kartą rašęs viename savo straipsnių.

Su pasidygėjimu jis susirado tą straipsnį. Norint judėti į priekį, reikėjo sužinoti, ką šiuo klausimu manė Helemas.

Straipsnyje jis rado tokią mintį: „Dėl amžinos traukos jėgos mes įpratome pasakymą „pakalnėn” sieti su tam tikru neišvengiamu pakitimu, kurį galima panaudoti naudingai energijai gauti. Tolimoje praeityje bėgantis pakalnėn vanduo sukdavo siurblių ir turbinų ratus. Bet kas atsitiks, kai nutekės visas vanduo?

Tuomet darbas sustos, kol vanduo nebus sugrąžintas į kalną, o tatai ne taip lengva padaryti. Tiesą sakant, norint pakelti vandenį į viršų, reikia daug daugiau energijos, negu jos buvo gauta, jam tekant žemyn. Taip energija tik prarandama. Laimė, saulė čia mus pavaduoja. Ji taip įkaitina vandenynus, kad vandens garai pakyla aukštai į atmosferą, susikaupia debesyse ir kartas nuo karto iškrinta žemėn lietaus ar sniego pavidalu. Čia jie susigeria į visus žemės sluoksnius, maitindami upelius bei šaltinius, ir todėl vanduo nesiliauja tekėjęs pakalnėn.