Isaac Asimov - Net patys dievai

Tačiau tai ne toks jau amžinas dalykas. Saulė tik todėl gali pakelti vandens garus, kad ir ji pati, branduolinės energijos prasme, bėga pakalnėn. Ji bėga pakalnėn kur kas didesniu greičiu už pačią srauniausią Žemės upę, ir kai ji visa nutekės žemyn, mes jau nebežinosime, kaip ją užkelti į kalną.

Visi energijos šaltiniai mūsų visatoje teka pakalnėn.

Nuo mūsų tatai nepriklauso. Viskas teka pakalnėn viena kryptimi, ir mes galime laikinai priversti srautą tekėti atgal į viršų, tik pasinaudoję kokia šalia esančia stipresne žemyn tekančia srove. Jeigu norime amžino naudingos energijos šaltinio, tai reikia turėti kelią, kuris abiem kryptimis eina pakalnėn. Toks jau mūsų visatos paradoksas: žemyn vedantis nuolydis yra tuo pačiu aukštyn kylanti įkalnė.

Bet ar verta mums apsiriboti savo pačių visata?

Pamąstykime apie paravisata. Ji taip pat turi kelių, kurie eina žemyn ir tuo pačiu kyla į kalną. Tačiau tie keliai neatitinka mūsiškių. Iš paravisatos galima atkeliauti į visatą pakalnėn einančiu keliu, bet kai mes juo norėsime grįžti, jis vėl eis žemyn — taip yra todėl, kad šiose visatose vyrauja skirtingi dėsniai.

Elektroninis Siurblys naudojasi keliu, kuris veda pakalnėn abiem kryptimis. Elektroninis Siurblys…”

Lamontas dar kartą perskaitė straipsnio pavadinimą: „Kelias, abiem kryptimis vedantis pakalnėn”.

Jis susimąstė. Ši koncepcija, kaip ir jos termodinaminės pasekmės, savaime suprantama, buvo jam žinoma. Bet kodėl nepaanalizavus jos prielaidų? Juk tai kiekvienos teorijos silpnoji vieta. Kas, jeigu aksiomatiškai priimtos prielaidos pasirodytų klaidingos?

Kokios būtų pasekmės, jeigu pamėgintume remtis kitomis prielaidomis? Priešingos?

Jis pradėjo aklai, bet jau pirmąjį mėnesį jį apėmė visiems mokslininkams pažįstamas jausmas, kad atsitiktiniai gabalėliai gula vienas prie kito, virsdami mozaika, ir anomalijos daugiau nebeatrodo anomalijos.

.. Tai buvo Tiesos nuojauta.

Kaip tik nuo tada jis ir ėmė spausti Bronovskį.

Pagaliau vieną dieną Lamontas pareiškė: — Aš vėl einu pas Helemą. Bronovskis pakėlė antakius.

— Ko?

— Kad jis mane išvytų!

— Labai į tave panašu, Pitai. Jautiesi nelaimingas, jeigu tik tau nors kiek pradeda sektis.

— Nieko tu nesupranti. Labai svarbu, kad jis atsisakytų išklausyti mane. Nenoriu, kad paskui būtų sakoma, jog aš jį apėjau ir jis nieko nežinojo apie tai.

— Apie ką? Apie parasimbolių iššifravimą? Kol kas dar nė vienas neiššifruotas. Neperšokęs per balą, nesakyk op, Pitai.

— Ne, ne, ne apie tai, — nukirto tas ir daugiau nieko nebeaiškino.

Helemas nepalengvino Lamontui šios užduoties — praėjo kelios savaitės, kol jis surado laiko savo pavaldiniui. Tačiau ir Lamontas neketino nusileisti Helemui. Jis įžengė vidun, atstatęs visus savo nematomus šerius. Helemas pasitiko jį lediniu veidu, niūriai žvelgdamas.

— Apie kokią čia krizę jūs visiems kalbate? — tiesiai paklausė Helemas.

— Kai kas paaiškėjo, — atsakė Lamontas bejausmiu balsu. — Iš vieno jūsų straipsnio.

— O? — nustebo tas ir tuoj pat pasidomėjo: — Iš kurio būtent?

— „Kelias, abiem kryptimis vedantis pakalnėn”. Jūs skyrėte jį paaugliams, sere.

— Na ir ką?

— Mano manymu, Elektroninis Siurblys neveda abiem kryptimis pakalnėn, jei leisite man pasinaudoti jūsų metafora, kuri, tarp kitko, nėra pats tiksliausias įvaizdis antrajam dinamikos dėsniui nusakyti.

Helemas susiraukė.

— Ką jūs norite tuo pasakyti?

— Geriausiai aš galėčiau tai paaiškinti, sere, išvedęs abiejų visatų laukų lygtis ir parodęs sąveiką, kuri iki šiol nebuvo imama domėn — ir, man regis, visai be reikalo.

Taip taręs, Lamontas nužingsniavo tiesiai prie tikso tablo ir skubiai surinko lygtis, visą laiką greitai kalbėdamas.

Lamontas žinojo, kad Helemas įsižeis ir susierzins, nepajėgdamas sekti matematinių įrodinėjimų. Taip jis ir pasieks savo tikslą.

— Klausykite, jaunuoli, — suniurzgė Helemas, — aš dabar neturiu laiko diskutuoti atskirų parateorijos klausimų. Atsiųskite man išsamų pranešimą, o dabar, jeigu norite dar ką nors pasakyti, tai prašome kuo trumpiau.

Lamontas pasitraukė nuo tablo paniekinamai raukydamasis.

— Gerai, — pasakė.— Antrasis termodinamikos dėsnis paaiškina procesą, kuris neišvengiamai išskiria kraštutines būsenas. Vanduo neteka žemyn, iš tikrųjų — susilygina gravitacinio potencialo ekstremalinės reikšmės. Veikiamas slėgimo, vanduo taip pat lengvai ims tekėti įkalnėn. Galima gauti darbą, išnaudojant temperatūrų skirtumą, bet galų gale tam tikrame tarpiniame taške temperatūros susilygins: įkaitęs kūnas atauš, o šaltas sušils. Tiek atšalimas, tiek įkaitimas yra vienodi antrojo termodinamikos dėsnio aspektai ir tam tikromis aplinkybėmis vienodai spontaniški.

— Nemokykite manęs termodinamikos pagrindų, jaunuoli. Ką jūs norite įrodyti? Aš turiu labai mažai laiko.

Lamontas vis ta pačia veido išraiška ir nė kiek neskubėdamas, tęsė: — Elektroninio Siurblio darbas pagrįstas kraštutinių būsenų suvienodinimu. Šiuo atveju šios kraštutinės būsenos yra dviejų visatų fizikos dėsniai. Sąlygos, užtikrinančios šių dėsnių egzistavimą, kad ir kokios jos būtų, pereina iš vienos visatos į kitą, ir galutinis šio proceso rezultatas yra dvi visatos su vienodais fizikos dėsniais — tarpiniais, lyginant su dabartiniais. Kadangi tai neišvengiamai sukels tam tikrus, kol kas dar neaišku kokius, bet labai reikšmingus pakitimus mūsų visatoje, būtina labai rimtai pasvarstyti, ar neverta sustabdyti Siurblio ir visam laikui užbaigti pumpavimo.

Būtent dabar Lamontas tikėjosi Helemą neišlaikysiant ir nutrauksiant visus tolesnius jo aiškinimus. Ir Helemas jo neapvylė. Jis taip pašoko, kad net kėdė apvirto. Paspyręs ją koja, Helemas žengė prie Lamonto.

Tas skubiai atsistūmė su kėde ir taip pat atsistojo.

— Idiote! — suriko Helemas, kone dusdamas iš pykčio. — Nejaugi jūs manot, kad niekas Stotyje nenutuokia apie fizikos dėsnių suvienodinimą? Ir jūs gaišinate man laiką vien tam, kad pasakytumėt tai, ką jau žinojau, kai jūs dar tik mokėtės skaityti! Lauk iš čia ir galite tuoj pat rašyti pareiškimą — aš neprieštarausiu.

Lamontas išėjo pasiekęs tai, ko norėjo, ir vis dėlto širdy užsigavęs dėl tokio elgesio.

— Šiaip ar taip, — pasakė Lamontas, — dabar mano rankos laisvos. Aš mėginau jam pasakyti. Jis nenorėjo klausytis. Dabar galiu žengti sekantį žingsnį.

— O kokį? — paklausė Bronovskis.

— Žadu pasimatyti su senatoriumi Bertu.

— Su Techninio progreso ir aplinkos komiteto pirmininku?

— Būtent. Tai tu apie jį esi girdėjęs?

— Kas apie jį nėra girdėjęs! Bet kokiu tikslu, Pitai?

Kuo tu gali jį sudominti? Juk ne vertimu. Paskutinį kart klausiu: kas tau šovė į galvą?

— Negaliu paaiškinti. Tu neišmanai parateorijos.

— O senatorius Bertas išmano?

— Manau, daugiau už tave. Bronovskis pagrasė pirštu.

— Pitai, nevedžiok manęs už nosies. Gal ir aš žinau tokių dalykų, kokių tu nežinai. Mudu negalime dirbti kartu, eidami vienas prieš kitą. Arba aš priklausau šiai mažai dviejų narių korporacijai, arba ne. Pasakyk man, ką esi sumanęs, ir aš tau taip pat šį tą pasakysiu.

Antraip, baigiam viską.

Lamontas patraukė pečiais.

— Gerai. Jeigu nori, prašom. Dabar, kai aš užbaigiau reikalus su Helemu, taip gal net bus geriau. Elektroninis Siurblys yra fizikos dėsnių perdavėjas. Paravisatoje stipri branduolinė sąveika yra šimtąkart stipresnė, negu pas mus, vadinasi, čia būdingesnis branduolių skilimas, o ten — sintezė. Jeigu Elektroninis Siurblys dirbs ir toliau, susidarys pusiausvyra, o stipri branduolinė sąveika bus tokia pati abiejose visatose — pas mus maždaug dešimt kartų stipresnė negu dabar, o pas juos — tiek pat kartų silpnesnė.