Isaac Asimov - Net patys dievai

— Žinau, kad Mėnulis nemažai jų patiekia.

— Žemė save šitaip apgaudinėja, kad būtų ramiau.

Mėnulis — pagrindinis jų tiekėjas. O esant tokiai padėčiai, labai greitai gali pasidaryti vienintelis… Čia juntamas spartus intelektualinis augimas, Gotšteinai; aš esu tikras, kad Žemėje nėra tokio jauno pradedančio mokslininko, kuris kartkartėmis — o gal ir ne tik kartkartėmis — nepasvajotų apie tai, kaip vieną gražią dieną jis nuvyks į Mėnulį. Techniniu požiūriu Žemė atsilieka, visos naujovės — čia.

— Jūs turbūt turite galvoje sinchrofazotroną?

— Ir jį taipogi. Kada Žemėje buvo pastatytas paskutinis sinchrofazotronas? Nors tai tik pats ryškiausias ir dramatiškiausias, bet anaiptol ne vienintelis ir ne svarbiausias pavyzdys, jeigu norite žinoti, lemiantis mokslo faktorius Mėnulyje…

— Kokia nors paslaptis, kurios aš dar nežinau?

— Ne, tai toks akivaizdus dalykas, kad apie tai niekas net nepagalvoja. Turiu omenyje dešimt tūkstančių čionykščių protų. Dešimt tūkstančių rinktinių žmonijos protų, esančių Mėnulyje. Vieninga dešimttūkstantinė protų armija, iš pašaukimo ir reikalo atsidėjusi mokslui.

Gotšteinas neramiai sujudėjo ir pamėgino pasislinkti su kėde. Tačiau kėdė buvo pritvirtinta prie grindų, ir Gotšteinas pasijuto beslystąs nuo jos. Montesas ištiesęs ranką sulaikė jį.

— Atsiprašau, — paraudo Gotšteinas. — Niekis, greitai priprasite prie mūsų svorio jėgos.

— Pripažinkite, — tęsė kalbą toliau Gotšteinas, — kad jūs gerokai perdedate. Žemė anaiptol nėra tokia atsilikusi. Juk mes išradome Elektroninį Siurblį. Tai grynai Žemės nuopelnas. Nė vienas mėnulietis nedalyvavo šiame darbe.

Montesas papurtė galvą ir kažką sumurmėjo savo gimtąja ispanų kalba. Anaiptol ne taikiai.

— Ar jums kada teko susidurti su Frederiku Helemu?

— paklausė jis.

Gotšteinas nusišypsojo.

— Savaime suprantama. Elektroninio Siurblio Tėvas!

Manau, kad jis yra išsitatuiravęs šį vardą ant krūtinės.

— Jau vien tai, kad jūs nusišypsojote ir taip jį apibūdinote kalba mano naudai. Pagalvokite: argi toks žmogus kaip Helemas iš tiesų galėjo sukurti Elektroninį Siurblį? Neprotaujančios masės dar gali patikėti tokia pasakėle, bet iš tikrųjų — čia net galvoti daug nereikia — Elektroninis Siurblys neturi tėvo. Jį išrado paražmonės, gyvenantys paravisatoje — nesvarbu, kokie jie, ir kokia ta jų visata. Helemas buvo atsitiktinis jų instrumentas. Visa žemė — jų instrumentas.

— Vis dėlto reikėjo proto, norint pasinaudoti jų iniciatyva.

— Tiek pat kiek jo reikia karvei, norint suėsti šieną, kurį mes jai atnešam. Siurblys anaiptol nerodo progreso. Netgi priešingai.

— Jeigu Siurblys yra žingsnis atgal, tai aš sveikinu tokį žingsnį. Nenorėčiau likti be jo.

— O kas norėtų? Tik aš noriu pasakyti, kad Siurblys stebėtinai atitinka dabartinę Žemės nuotaiką. Amžinas energijos šaltinis, kuris nieko nekainuoja, neskaitant išlaidų Stočių įrengimams ir, be to, visiškai neteršia aplinkos! Bet Mėnulyje nėra Elektroninių Siurblių.

— Manau, kad jų čia nė nereikia, — atsakė Gotšteinas. — Mėnuliečiams gana Saulės akumuliatorių.

Amžinas energijos šaltinis, kuris nieko nekainuoja, neskaitant išlaidų akumuliatorių įrengimams, ir, be to, visiškai neteršia aplinkos… Ar gerai išmokau litaniją? — Viskas teisingai, tik Saulės akumuliatorius pagamino pats žmogus. Štai kas svarbiausia. Mėnulyje buvo numatyta pastatyti Elektroninį Siurblį, atgabenti įrengimai.

— Na ir?

— Nieko neišėjo. Paražmonės neėmė volframo.

Ničnieko neįvyko.

— Šito aš nežinojau. O kodėl? Montesas išraiškingai pakėlė antakius ir skėstelėjo rankomis.

— Kas čia žino. Tarkime, pavyzdžiui, kad paražmonės gyvena planetoje, neturinčioje palydovo ir negali įsivaizduoti, jog šalia vienas kito gali egzistuoti du gyvenami pasauliai. Tad, suradę vieną, jie nė nemėgino ieškoti antro. Gal taip, o gal ir ne. Aišku tik tai, kad volframo jie neėmė, o mes patys, be jų, nieko negalėjome padaryti.

— Mes patys, — susimąstęs pakartojo Gotšteinas. — Jūs turite galvoje žemiečius?

— Taip.

— Ir mėnuliečius?

— Jie nedalyvavo.

— Tačiau domėjosi?

— Nežinau. Ir tai yra didžiausia mano netikrumo, mano baimės priežastis. Mėnuliečiai — čia gimusieji — laikosi kitokių pažiūrų, negu žemiečiai. Aš nežinau, kokie jų planai ir ketinimai. Man nepavyko šito išsiaiškinti.

Gotšteinas susimąstė.

— Bet ką gi jie gali? Ar jūs turite pagrindo manyti, kad jie ketina mums kenkti, arba kad gali pakenkti, jei panorėtų?

— Sunku pasakyti. Visi jie malonūs ir protingi žmonės. Man regis, jie nemoka nei neapkęsti, nei pykti, nei dargi ko nors bijoti. Bet gal man tik taip regis.

Baisiausia, kad nežinau nieko tikro.

— Jeigu neklystu, mokslinio tyrimo įrengimus Mėnulyje valdo Žemė?

— Teisingai. Sinchrofazotroną. Radioteleskopą priešingoje pusėje. Trijų šimtų colių optinį teleskopą…

Taigi daug įrengimų, kurie veikia jau daugiau kaip penkiasdešimt metų.

— O kas per tą laiką dar prisidėjo?

— Žemiečiai labai nedaug ką tepridūrė.

— O mėnuliečiai?

— Gerai nežinau. Jų mokslininkai dirba prie stambių įrengimų, bet kartą aš patikrinau jų tabelius ir aptikau daug spragų.

— Spragų?

— Nemaža laiko jie praleidžia kažkur kitur, ne prie stambių įrengimų. Lyg turėtų savas laboratorijas.

— Taip, bet jeigu jie gamina minielektroninius prietaisus ir tobulus biocheminius preparatus, tai argi tam nereikia laiko?

— Taip, ir vis dėlto, Gotšteinai, aš nežinau. Ir tas nežinojimas varo mane į neviltį. Kurį laiką abu tylėjo. Paskui Gotšteinas pasakė: — Jeigu aš teisingai supratau, tai jūs man visa tai papasakojot tam, kad būčiau atsargus ir pamėginčiau išsiaiškinti, ką mėnuliečiai veikia?

— Ko gero, — liūdnai sutiko Montesas.

— Bet juk jūs net nežinote, ar jie iš tikrųjų kažką veikia.

— Aš jaučiu.

— Keista, — pasakė Gotšteinas. — Aš turėčiau įtikinėti jus, kad visos tos nepaaiškinamos baimės neturi jokio pagrindo, ir vis dėlto… keista…

— Kas keista?

— Su manim tuo pačiu laivu atskrido dar vienas žmogus. Tikriau sakant, visa grupė atskrido, bet vienas veidas pasirodė man matytas. Aš su tuo žmogum nekalbėjau — tiesiog nebuvo progos — o paskui užmiršau. Bet šis mūsų pokalbis priminė man jį, ir dabar aš jau žinau…

— Ką būtent?

— Sykį teko dalyvauti komisijoje, nagrinėjusioje tam tikras Elektroninio Siurblio problemas. Konkrečiai — saugumo klausimą. Žemės išsikvėpimo požymis, kaip jūs pasakytumėt, — šyptelėjo jis. — Taip, mes viską tikrinam ir pertikrinam — ir labai gerai, velniai griebtų, kad ir kažin kaip būtume išsikvėpę. Konkrečiai nieko nepamenu, bet tas žmogus, kuris su manimi atskrido į Menulį, dalyvavo komisijos posėdžiuose. Galvą guldau.

— Jūsų manymu, čia ne šiaip atsitiktinumas?

— Nežinau. Man šis veidas asocijuojasi su kažkokiais neramumais. Pasistengsiu prisiminti. Šiaip ar taip, protingiausia būtų gauti keleivių sąrašą ir pasižiūrėti, ar nėra ten pažįstamos pavardės. Nors ir labai gaila, bet jūs, Montesai, mane jau užkūrėt.

— Nėra ko gailėtis, — atsakė šis. — Aš labai džiaugiuosi. Kai dėl to žmogaus, tai galimas daiktas, kad jis paprasčiausias turistas ir po dviejų savaičių išvyks, bet labai gerai, kad priverčiau jus susidomėti.

Gotšteinas nesiklausė.