Isaac Asimov - Net patys dievai

Žemietis dirstelėjo į cilindrinę ertmę. Lieknos figūros apačioje, žiūrint iš viršaus, atrodė neproporcingai trumpos. Vieni vilkėjo raudonus triko, kiti — mėlynus.

Dvi komandos, nusprendė jis. Triko, matyt, vaidino apsauginį vaidmenį, kaip ir pirštinės bei sandalai arba elastiniai raiščiai per kelius ir alkūnes. Kai kurie ryšėjo juosteles per klubus, kiti — per krūtinę.

— Aha, — sumurmėjo jis. — Vyrai ir moterys.

— Teisingai, — ėmė aiškinti Seleną.— O juostelės tam, kad prilaikytų tam tikras kūno dalis, kurios gali kliudyti rungtyniauti. Be to, skausmui jautrios zonos abiejų lyčių skirtingos. Taip kad čia ne kuklumas.

— Kažkur teko apie tai skaityti, atsakė žemietis.

— Gali būti, — abejingai atitarė Seleną.— Nors, atrodo, jūs gaunate ne itin daug informacijos. Mes tai nieko neslepiame, bet Žemės vadovybė paskelbia tik mažą dalį Mėnulio naujienų.

— Kodėl, Seleną?

— Juk jūs žemietis. Tai ir paaiškinkit… O mes, mėnuliečiai, manome, kad esame našta Žemei. Arba bent Žemės vadovybei.

Pasigirdo prislopintas būgnų tratėjimas, ir du varžybų dalyviai ėmė vikriai kopti priešingomis cilindro sienomis į viršų. Iš pradžių jie lipo tarytum kopėčiomis, laiptelis po laiptelio, paskui vis greičiau, o kai jau buvo užlipę iki pusės, tai vien tik stūmėsi nuo skersinių, garsiai pliaukšėdami delnais.

— Žemėje neįmanoma šito taip grakščiai padaryti, — pasakė žemietis susižavėjęs. — Arba visai neįmanoma, — skubiai pasitaisė.

— Maža svorio jėga čia dar ne viską lemia, — pasakė Seleną.— Pamėginkit, jei netikit! Norint taip padaryti, reikia labai ilgai treniruotis.

Gimnastai pasiekė turėklus, atsispyrė į tramplinus ir, vienu metu apsivertę ore, pasileido žemyn.

— Kai nori, jie gali judėti labai greitai, — pasakė žemietis.

— Dar ir kaip! — atsakė Seleną aidint plojimams. — Aš įtariu, kad žemiečiai — turiu galvoje tikrus žemiečius, niekada nebuvusius Mėnulyje, — įsivaizduoja, jog pas mus galima vaikščioti tik po paviršių ir su skafandrais.

Savaime aišku, šitaip didelio greičio nepasieksi.

Skafandras gerokai padidina masę, o tuo pačiu padidėja inercija, kurios nedidelė svorio jėga negali įveikti.

— Tikrai, — sutiko žemietis. — Mokykloje esu matęs visus klasikinius filmus apie pirmuosius astronautus — jie judėdavo tarytum po vandeniu. Tas vaizdas taip įsirėžia atmintin, kad išlieka netgi tuomet, kai žinai, jog yra ne taip.

— Nepatikėtumėt, kad mes dabar lakstome po Mėnulio paviršių su visais tais skafandrais, — pasakė Seleną.— O čia, planetos gelmėje, judame taip pat greitai, kaip kad jūs Žemėje. Teisingas raumenų darbas kompensuoja nedidelę svorio jėgą.

— Betgi jūs galite ir lėtai judėti, — pasakė žemietis, žiūrėdamas į akrobatus, kurie, pilnu greičiu užkopę į viršų, dabar tyčia leidosi kuo lėčiau. Jie planiravo, pliaukšėdami per skersinius tam, kad sustabdytų kritimą, o ne pagreitintų judėjimą, kaip kad kopiant į viršų. Pagaliau jie nusileido ant grindų, ir į viršų ėmė lipti kita pora. Po jos dar viena ir dar. Taip pakaitomis rungtyniavo abiejų komandų poros — kuri parodys didesnį virtuoziškumą.

Partnerių judesiai buvo suderinti, ir sulig kiekviena pora darėsi vis sudėtingesni. Štai du gimnastai sutartinai atsistūmė ir, nubrėžę ore lanką, pralėkė vienas pro kitą ir įsikibo į rankenas priešingoje pusėje — kiekvienas į tą pačią, nuo kurios buvo atsistūmęs partneris. Nuaidėjo garsūs plojimai.

— Bijau, — pasakė žemietis, — jog neturiu tiek patyrimo, kad galėčiau deramai įvertinti šio meno subtilybes. Ar visi jie gimę Mėnulyje?

— Savaime suprantama, — atsakė Seleną.— Šis kompleksas prieinamas visiems Mėnulio gyventojams, ir kai kurie imigrantai pasiekia visai neblogų rezultatų.

Tačiau šitokio judesių tobulumo gali pasiekti tik tie, kurie buvo išnešioti ir gimė Mėnulyje. Jie ne tik labiau prisitaikę prie vietinių sąlygų, negu gimusieji Žemėje, bet nuo pat mažumės gauna specialų paruošimą.

Daugumai rungtynių dalyvių nėra nė aštuoniolikos.

— Manau, jog tai pavojinga netgi Mėnulio sąlygomis.

— Taip, kaulų lūžimai ne tokia jau retenybė. Kad kas būtų užsimušęs — neteko girdėti, bet vienam gimnastui lūžo stuburas ir jį paralyžavo. Labai baisu buvo. Aš kaip tik tuo metu žiūrėjau… Na štai, tuoj prasidės parodomieji.

— Kas prasidės?

— Iki šiol buvo privalomieji pratimai. Kopimas pagal iš anksto nustatytą tvarką.

Būgnai pritilo, ir kažkuris gimnastas staiga šovė į viršų, viena ranka pagavo skersinį, persivertė išsitempęs ir vėl nusileido.

Žemietis žiūrėjo neatitraukdamas akių.

— Neįtikėtina! — pasakė jis. — Jis apsisuko apie skersinį nelyginant gibonas.

— Kas? — nesuprato Seleną.

— Gibonas. Tokia žmogbeždžionių rūšis — tiesą sakant, vienintelė iki šiol gyvenanti laisvėje. Jie… — jis pagavo Sėlenos žvilgsnį ir pridūrė:— Aš nenorėjau pasakyti nieko įžeidžiamo. Seleną. Gibonai — labai grakštūs padarai.

— Teko matyti jų nuotraukas.

— Bet vargu ar matėte, kaip jie juda… Gal kai kurie žemekšliai ir vadina mėnuliečius gibonais, norėdami pašiepti, kaip kad jūs, vadindami mus žemekšliais, tačiau aš nieko panašaus galvoje neturėjau.

Jis atsirėmė į barjerą ir ėmė stebėti gimnastus. Jie tartum šoko ore.

— O kaip Mėnulyje žiūrima į imigrantus iš Žemės, Seleną? Turiu omenyje tuos, kurie nusprendė pasilikti čia visam laikui? Juk jie daug ko nesugeba, lyginant su mėnuliečiais…

— Nesvarbu. Grantai — tokie pat piliečiai kaip ir mes. Oficialiai nėra jokios diskriminacijos.

— Ką reiškia — oficialiai?

— Juk ir pats sakėte, kad jie daug ko nesugeba. Ir šiaip yra skirtumų. Pavyzdžiui, medicininiu požiūriu — paprastai jie būna prastesnės sveikatos. Jeigu atvyksta vidutinio amžiaus žmogus, tai jis atrodo senas.

Žemietis sumišęs nusuko akis.

— O tuoktis imigrantams su mėnuliečiais galima?

— Žinoma. Kryžmintis galima.

— Taip taip, aš tą ir turėjau galvoje.

— Tai savaime suprantama. Bene imigrantai negali turėti vertingų genų? Dievaži, juk ir mano tėvas buvo grantas, nors iš motinos pusės esu jau antros kartos mėnulietė.

— Bet jūsų tėvas turbūt atvyko čionai būdamas dar visai… O viešpatie! — jis įsikibo į turėklus, bet tuoj pat su palengvėjimu išpūtė orą.— Maniau, nepasieks skersinio.

— Neįmanomas dalykas. Juk tai Markas Foras. Jis visada ištiesia ranką paskutinę akimirką. Tiesą sakant, tai pigus triukas, ir tikri čempionai niekada jo nesigriebia. Bet vis dėlto… Mano tėvas atskrido į Mėnulį, būdamas dvidešimt dvejų metų amžiaus.

Matyt, taip ir reikia. Tokiam jaunam lengviau adaptuotis, be to, ir su Žeme dar nėra tvirtų emocinių ryšių. Mano, kaip vyro, požiūriu, mylėti mėnulietę turėtų būti be galo…

— Mylėti?! — nusijuokė Seleną, nors atrodė stačiai pritrenkta. — Nejaugi manote, kad mano tėvai mylėjosi?

Jeigu mano motina išgirstų jūsų žodžius, tai jums būtų liūdna.

— Bet…

— Tai buvo dirbtinis apvaisinimas. Kokia gali būti meilė su žemiečiu?

— Bet jūs pati sakėt, kad nėra jokios diskriminacijos, — nusivylęs paprieštaravo žemietis.

— Tai anaiptol ne diskriminacija. Tai materialus faktas. Mėnulio sąlygomis žemietis negali jaustis laisvai.

Kad ir kiek būtų treniravęsis, žiūrėk, ims ir susilaužys ranką ar koją aistros pagautas, o dar baisiau, jeigu taip atsitiks partneriui. Genų sintezė yra viena, o meilė — kita.