Isaac Asimov - Net patys dievai

— Arba fizikas, arba kokios kitos srities mokslininkas, — murmėjo jis panosėje. — Tuo esu tikras.

Ir asocijuojasi jis man su pavojumi…

— Sveiki! — linksmai pasakė Seleną. Žemietis atsisuko. Pažino iškart.

— Seleną! Aš neapsirinku? Seleną?

— Teisingai! Vardą neblogai prisimenat. Na, kaip jums čia patinka?

— Labai! — rimtai atsakė žemietis. — Tik dabar supratau, kokiame nepakartojamame amžiuje mes gyvename. Dar taip neseniai buvau Žemėje ir jaučiausi toks pavargęs nuo viso pasaulio, nuo savęs paties.

Kartą man atėjo į galvą tokia mintis: jeigu gyvenčiau prieš šimtą metų, tai vienintelis būdas palikti šį pasaulį — būtų mirtis, bet dabar aš galiu nuskristi į Mėnulį.— Ir jis liūdnai nusišypsojo.

— Na ir kaip, Mėnulyje jaučiatės laimingesnis?

— Šiek tiek. — Jis apsidairė.— Kur jūsų avelės?

— Neturiu, — atsakė ji linksmai. — Šiandien man laisva diena. Nežinau, gal pasiimsiu dar kokias dvi tris.

Baisiai nuobodus darbas.

— Bet jums ir nesiseka. — laisvą dieną užsidūrėt ant turisto!

— Aš neužsidūriau ant jūsų. Aš jūsų ieškojau. Ir turiu pasakyti, jog tai buvo nelengvas darbas. Jums nevertėtų vaikštinėti vienam.

Žemietis pažvelgė į ją susidomėjęs.

— O kodėl gi jūs manęs ieškojote? Ar jau jums taip patinka žemiečiai?

— Ne, — atsakė ji nė kiek nesivaržydama. — Man nuo jų bloga darosi. Apskritai jų nemėgstu, o dar pikčiau, kai kasdien susiduri darbe.

— Ir vis dėlto manęs ieškote, nors niekas visoje Žemėje — norėjau pasakyti Mėnulyje — negalėtų manęs įtikinti, jog esu jaunas ir gražus.

— Net jeigu ir būtų taip — nepadėtų. Žemiečiai manęs nedomina — apie tai žino visi, išskyrus Beroną.

— Tai kodėl tuomet manęs ieškote?

— Todėl, kad žmogus gali dominti daugeliu kitų atžvilgių ir dar todėl, kad jūs parupote Beronui.

— O kas toks tasai Beronas? Jūsų draugas? Seleną nusijuokė.

— Beronas Nevilis. Jis man kur kas daugiau negu draugas. Kai užeina ūpas — pasimylim.

— Aš kaip tik tą ir turėjau galvoje. Vaikų auginate?

— Sūnų. Dešimties metų. Beveik visą laiką jis praleidžia berniukų internate. Užbėgdama jums už akių, pasakysiu, kad jis ne Berono. Gal ir su Beronu turėsiu, jeigu neišsiskirsim iki to laiko, kol gausiu leidimą kūdikiui — jeigu gausiu… Nors apskritai aš tuo neabejoju.

— Jūs labai atvira.

— Nelaikau tokių dalykų slaptais. Nebent… Na, o ką jūs dabar norėtumėt veikti? Jie ėjo koridoriumi, išraustu pieno baltumo uolienoje.

Poliruotos jo sienos buvo inkrustuotos padūmavusiais „Mėnulio brangakmeniais”, kurių apsčiai galėjai rasti paviršiuje. Ji avėjo sandalus, kurie einant vos lietė grindis, o jis švino pripiltus storapadžius — be jų kiekvienas žingsnis jam būtų buvusi tikra kančia.

Judėjimas čia turėjo vieną kryptį. Kartkartėmis juos pasivydavo nedideli elektromobiliai ir tyliai pračiuoždavo pro šalį.

— Ką dabar norėčiau veikti? — pakartojo jos klausimą žemietis. — Labai plataus radiuso pasiūlymas.

Verčiau nustatykite man ribines sąlygas, kad netyčia neišsišokčiau.

— Jūs fizikas?

Žemietis valandėlę dvejojo, paskui pasiteiravo: — Kodėl klausiate?

— Tam, kad pažiūrėčiau, ką atsakysit. Aš žinau, kad fizikas.

— Iš kur?

— Argi dar kas nors pasakytų „nustatykite ribines sąlygas”? Juoba kad tas žmogus, atsidūręs Mėnulyje, pirmiausia nori pamatyti sinchrofazotroną.

— Štai kodėl jūs manęs ieškojote — nusprendėt, kad esu fizikas?

— Tai Beronas dėl to mane pasiuntė, nes jis pats fizikas. O aš sutikau, nes jūs pasirodėte man kitoks negu visi žemiečiai.

— Kuria prasme?

— Nieko ypatingo, jeigu jūs laukiate komplimentų.

Tiesiog man pasirodė, kad jūs nemėgstate kitų žemiečių.

— Iš ko taip nusprendėt?

— Mačiau, kaip žiūrite į savo grupės narius. Be to, aš tokius dalykus jaučiu. Mėnulyje paprastai pasilieka tie žemiečiai, kurie saviškių nemėgsta. Ta proga grįšiu prie savo klausimo… Tai ką gi norėtumėt veikti? Sakykite, o aš nustatysiu ribines sąlygas. Turiu galvoje — pačius apžiūros objektus.

Žemietis įsmeigė į ją akis.

— Įdomu. Jūs šiandien nedirbate. O darbas toks neįdomus ir nemalonus, kad labai džiaugiatės turėdama laisvą dieną ir dar mielai pasiimtumėt dvi tris. Tačiau praleisti šią dieną ketinate vėlgi dirbdama savo darbą, priedo — su manim vienu… Ir tik tam, kad patenkintumėt paprasčiausią smalsumą.

— Ne savo, o Berono… Kol kas jis turi darbo, ir aš tuo tarpu galiu jus užimti… Be to, juk tai visai kas kita! Nejaugi neaišku? Darbe aš turiu ganyti kokias dvi dešimtis žemekšlių… Ar nepykstate, kad taip vadinu?

— Aš pats juos taip vadinu.

— Žinoma, nes jūs žemietis, bet kai mėnulietis taip sako, daugumas jūsiškių piktinasi.

— Jūs norite pasakyti — kai mėnuleigis taip sako?

Seleną paraudo.

— Taip, kaip tik taip ir norėjau pasakyti.

— Gerai, nesipykime dėl žodžių. Jūs nebaigėte pasakoti apie savo darbą.

— Tai va. Aš turiu žiūrėti, kad tos dvi dešimtys žemekšlių nenusisuktų sprandų, turiu vedžioti juos vis tomis pačiomis vietomis, sakyti tuos pačius žodžius ir sekti, kad jie valgytų, gertų ir vaikščiotų pagal instrukcijas. O kol jie atlieka visus šiuos mielus darbelius ir apžiūri jiems skirtus vaizdelius, aš turiu būti nepriekaištingai mandagi ir motiniškai rūpestinga.

— Baisu! — pasakė žemietis.

— Tačiau mudu galime daryti kas mums patiks.

Tikiuosi, jums maga pasinaudoti proga, o man norisi laisvai pasišnekėti.

— Aš juk sakiau jums, kad drąsiai galite vadinti mane žemekšliu.

— Tvarka. Savo laisvalaikį skirsiu turistui. Tai ką norėtumėt veikti?

— Labai nesunku atsakyti. Norėčiau pamatyti sinchrofazotroną.

— To tai jau ne. Gal Beronas ką nors sugalvos po to, kai judu pasimatysit.

— Ką gi, jeigu sinchrofazotrono negalima, tai nebežinau, ką čia dar vertėtų apžiūrėti. Kitoje pusėje, regis, įrengtas radioteleskopas, tik anokia čia naujiena…

Sakykit jūs. Ką paprastai turistai apžiūri?

— Į maršrutą daug kas įeina. Kad ir dumblių baseinai. Ne sterilios įmonės, kuriose jie apdorojami — ten jūs jau buvote, — bet pats ūkis. Tik kvapas ten stiprokas, ir nemanau, kad žemekšliui — žemiečiui jis būtų prie širdies. Žeme… žemiečiams ir taip mūsų maistas skersai gerklės stojasi.

— Ar jus tas stebina? Ragavote kada Žemės patiekalų?

— Tiesą sakant, ne. Nors, manau, kad nepatiktų.

Svarbu, prie ko žmogus pripranta.

— Ko gero, — atsakė žemietis atsidusdamas. — Tikros jautienos gyslų ir riebaliukų jūs neprarytumėt.

— Galime vykti į priemiestį, kur pamatinėje uolienoje rausiami nauji koridoriai, bet jums reikės apsivilkti specialius apsauginius drabužius. Paskui dar yra įmonės…

— Aš pasikliauju jumis, Seleną.

— Gerai, tik pirmiausia atvirai atsakykite man į vieną klausimą.

— Negaliu pažadėti, nežinodamas, kas tai per klausimas.

— Aš pasakiau, kad žemekšliai, kurie nemėgsta saviškių, paprastai pasilieka Mėnulyje. Jūs neužginčijote. Vadinasi, ketinate čia likti?

Žemietis įsispitrijo į bukas savo sunkiasvorių batų nosis.

— Seleną,— tarė jis, nepakeldamas akių,— aš labai sunkiai gavau vizą į Mėnulį. Mane tikino, jog esu per senas tokiai kelionei, ir jeigu ilgiau užtruksiu, tai jau nebegalėsiu sugrįžti į Žemę. Taigi pasakiau jiems, kad ketinu tenai gyventi.