Isaac Asimov - Net patys dievai

— Bet jums šis klausimas vis dar rūpi?

— Žinoma. Aš manau, kad mes žengiame į pražūtį, o man labai nesinori to sulaukti.

— Todėl ir atvykote į Mėnulį, tikėdamasis padaryti čia tai, ko Helemas, amžinas jūsų priešas, neleido padaryti Žemėje?

— Jūs, atrodo, irgi linkęs spėlioti, — patylėjęs pasakė Denisonas.

— Nejaugi? — abejingai paklausė Gotšteinas. — Gal ir aš iš tų daug žadančiųjų. Ar teisingai atspėjau?

— Galbūt. Aš dar nepraradau vilties vėl atsidėti mokslui. Jeigu galėčiau bent kiek prisidėti gelbstint žmoniją nuo pražūties šmėklos — įrodyti, kad jos nėra arba, kad yra ir turi būti sunaikinta, — tai būčiau laimingas.

— Šit kaip. Daktare Denisonai, norėčiau su jumis aptarti dar vieną dalyką. Mano pirmtakas, atsistatydinęs atstovas misteris Montesas sako, kad mokslinės minties avangardas yra čia, Mėnulyje. Jo manymu, čia įsikūrusi didžioji dalis protingų ir iniciatyvių žmonių.

— Gal tai ir tiesa, — pasakė Denisonas. — Nežinau.

— Gal ir tiesa, — susimąstęs pakartojo Gotšteinas. — Bet tuomet ar nemanote, jog jums tai gali būti neparanku? Kad ir ką darytumėt, visi sakys ir manys, jog tai Mėnulio mokslo pasiekimas. O jūsų indėlis — nors rezultatai būtų ir labai vertingi — nesulauks deramo įvertinimo… Juk tatai, žinoma, būtų neteisinga.

— Aš pailsau gainiotis pripažinimo, atstove Gotšteinai. Norėčiau susirasti įdomesnį užsiėmimą, negu ultragarsinių prietaisų gyvaplaukiams šalinti realizavimas. O tą padarysiu sugrįžęs į mokslą. Jeigu matysiu, kad pavyko šį tą pasiekti, — nieko daugiau man nereikia.

— O man, sakykim, reikia. Jūsų triūsas bus įvertintas pagal nuopelnus. Man, kaip atstovui, nebus sunku pateikti faktus taip, kad Žemėje jūs pelnytute pripažinimą, kurio būsite vertas. Juk, kaip ir kiekvienas žmogus, norėtumėte būti atlygintas pagal nuopelnus.

— Be galo malonu. Na o kas gi mainais? — Jūs — cinikas. Bet tai pateisinama. Mainais man reikia jūsų pagalbos. Misteriui Montesui nepavyko sužinoti, kokio pobūdžio yra Mėnulyje vykdomi moksliniai tyrinėjimai. Ryšiai tarp Žemės ir Mėnulio nėra glaudūs, ir tikrai nepakenktų tiek vieniems, tiek kitiems koordinuoti abiejose planetose vykdomą mokslinį darbą.

Savaime suprantama, prieš jus iškils nepasitikėjimo siena, bet jeigu pavyks tą sieną nugriauti, tai pasitarnausite mums ne mažiau, nei padaręs mokslinį atradimą.

— Manau, kad jūs, sere, ir pats suprantate, jog aš ne toks žmogus, kuris galėtų mėnuliečius įtikinti mokslinius Žemės sluoksnius turint gerų norų ir prielankumo.

— Neverta spręsti apie visus žemiečius pagal vieną kerštingo mokslininko pavyzdį, daktare Denisonai.

Tebūnie taip: informuosite mane apie savo mokslinius tyrinėjimus, kad galėčiau garantuoti jums pelnytą pripažinimą, o kad būtų lengviau tuos tyrinėjimus įvertinti — juk aš, nepamirškite, nesu mokslininkas — būtų labai gerai, jeigu jūs pateiktumėte man juos dabartinės mokslo padėties Mėnulyje kontekste.

Sutarta?

— Jūsų prašymą ne taip lengva įvykdyti, — atsakė Denisonas. — Iš neatsargumo ar per didelio entuziazmo paskelbus negalutinius duomenis, galima visiškai sugriauti mokslininko reputaciją. Man būtų labai nemalonu aptarinėti savo darbo eigą — nesvarbu su kuo, — kol nebūčiau tikras, kad einu teisingu keliu.

Patyrimas su komisija, kurioje ir jūs dalyvavote, gera pamoka, kad reikia būti atsargiam.

— Viską puikiai suprantu, — nuoširdžiai sutiko Gotšteinas. — Nuspręsite savo nuožiūra, kada mane informuoti… Betgi jau vėlu, ir jūs turbūt norite pailsėti.

Supratęs, kad pokalbis baigtas, Denisonas atsisveikino ir išėjo, o Gotšteinas dar ilgai sėdėjo, įsmeigęs akis į vieną tašką.

Denisonas atidarė duris, paspaudęs rankeną. Kažkur buvo mygtukas, bet iš miegų jis negalėjo jo rasti.

Tarpduryje stovėjo tamsiaplaukis vyriškis susiraukusio, bet podraug patiklaus veido.

— Atleiskite… Aš turbūt per anksti?

— Per anksti? — pakartojo Denisonas, stengdamasis susigaudyti, kas atsitiko. — Anksti?… Ne… tai aš pamigau. — Aš jums skambinau. Mes buvome susitarę susitikti…

Tik dabar Denisonas prisiminė.

— Teisingai. Tai jūs daktaras Nevilis?

— Taip. Galiu užeiti? — paklausė jis ir įžengė į vidų.

Denisono kambarys buvo nedidukas, ir kone visą jį užėmė sujaukta lova. Tyliai burzgė ventiliatorius.

— Gerai miegojote? — iš mandagumo pasiteiravo Nevilis.

Denisonas žvilgtelėjo į savo pižamą ir persibraukė ranka susišiaušusius plaukus.

— Ne, — netikėtai atsakė jis. — Naktis buvo siaubinga. Jeigu jūs nieko prieš, norėčiau kiek apsitvarkyti.

— Žinoma, prašom. Jeigu norite, aš tuo laiku galiu paruošti pusryčius. Jūs dar turbūt menkai susipažinęs su mūsų virtuvių įrengimais.

— Labai jums dėkingas, — atsakė Denisonas.

Jis sugrįžo po kokių dvidešimties minučių — išsimaudęs, nusiskutęs, su kelnėmis ir marškinėliais.

— Ar tik nebūsiu sugadinęs dušo, — pasakė jis. — Vanduo staiga nustojo bėgęs, ir aš nieko nebegalėjau padaryti.

— Vanduo normuotas. Jums tiek tepriklausė. Jūs Mėnulyje daktare. Aš ryžausi pagaminti omletą ir buljoną mums abiems.

— Omletą?

— Mūsiškai tariant. Žemiečiai, manau, taip nepavadintų.

— A! — pasakė Denisonas ir atsisėdęs jau nebe taip pakiliai įsmeigė šakutę į tąsią gelsganą masę, kurią svečias buvo pavadinęs omletu. Pajutęs skonį, vis dėlto iškentė nesusiraukęs, paskui vyriškai nurijo ir pakabino sekančią porciją.

— Ilgainiui priprasite, — pasakė Nevilis. — Šis patiekalas nepaprastai kaloringas. Be to, maistas, turintis daug baltymų, Mėnulio traukos sąlygomis numuša apetitą.

— Tuo geriau, — delikačiai kostelėjęs, pasakė Denisonas.

— Seleną man sakė, kad jūs ketinate pasilikti Mėnulyje, — varė toliau Nevilis.

— Taip, iš pradžių ketinau, — jis pasitrynė akis. — Bet po šios baisios nakties, bijau, kad nesiryšiu.

— Kiek kartų iškritote iš lovos?

— Du… Vadinasi, taip ir turi būti?

— Atvykusieji iš Žemės to neišvengia. Kai nemiegate, dar galite koordinuoti judesius, o užmigęs vartotės kaip Žemėje. Tik tiek, kad krisdamas neužsigaunate.

— Antrą kartą išgriuvęs taip ir miegojau ant grindų.

Nė nepajutau. Kaip gi jūs, velniai griebtų, įsigudrinat ramiai išmiegoti?

— Neužmirškite reguliariai tikrintis širdį, spaudimą ir taip toliau, nes svorio jėgos pasikeitimas gali pakenkti.

— Aš jau ne kartą buvau apie tai įspėtas, — bodėdamasis atsakė Denisonas. — Po mėnesio turiu pasirodyti gydytojui, o kol kas esu aprūpintas įvairiausiomis tabletėmis.

— Na gerai, — pasakė Nevilis tokiu tonu, lyg jam būtų įgrisę kalbėti visokius niekus, — po savaitės jūs, ko gero, visiškai adaptuositės… Bet jums reikia kitokių drabužių. Šitos kelnės jokiu būdu netinka, o marškinėliai trumpomis rankovėmis visai nereikalingi.

— Turbūt čia yra parduotuvių, kur galėčiau įsigyti tinkamus?

— Žinoma. Jeigu pašnekinsite Seleną, tai po darbo ji mielai jums padės. Ji mane užtikrino, kad jūs rimtas vyras.

— Džiaugiuosi, kad ji taip mano, — atsakė Denisonas nurijęs pilną šaukštą buljono ir neryžtingai žiūrėdamas į likusį lėkštėje. Paskui su nuožmiu užsispyrimu ėmė tuštinti lėkštę.

— Seleną nusprendė, kad jūs fizikas, tačiau, be abejo, suklydo.

— Pagal specialybę aš radiochemikas.

— Bet savo srityje neilgai dirbote, daktare. Mes čia esame šiek tiek nuošaly, bet kai kas ir mus pasiekia. Jūs — viena iš Helemo aukų.