Isaac Asimov - Net patys dievai

— Ačiū, Benai. Aš nejuokauju. Iš tikrųjų malonu girdėti. Vienas iš jūsų privalumų, Benai, tas, kad, būdamas grantas, nesistengiate primesti mums savo požiūrio. Mes, mėnuliečiai — požemio žmonės, urviniai žmonės, koridoriniai žmonės. Na ir kas čia bloga?

— Nieko.

— Bet jūs negirdėjote, ką šneka žemekšliai! O aš gidė ir turiu jų klausytis. Visus jų samprotavimus esu girdėjusi milijonus kartų, bet dažniausiai jie man sako šitaip — ir Seleną ėmė kalbėti, nukaisdama žodžių galūnes, kaip kad daro žemekšliai, vartojantys tarpplanetinį esperanto. — ,Bet, mieloji, kaip gi jūs vis dėlto galite visą laiką gyventi urvuose? Nejaugi jūsų negniuždo toks baisus uždarumas? Nejaugi nesinori pasižiūrėti į mėlyną dangų, medžius, pajusti vėjo dvelkimą, įkvėpti gėlių aromato?..” Ak, galėčiau šitaip tęsti be galo, Benai! Tiesa, paskui jie susigriebia:,Beje, juk jūs net nežinote, kas yra mėlynas dangus, ir jūra, ir medžiai, tad negalite jų ir ilgėtis…” Lyg mes nežiūrime Žemės televizijos laidų, lyg mums būtų neprieinama visa jos literatūra — tiek vaizdinė, tiek garsinė, o kartais ir olfaktorinė.

Denisoną suėmė juokas.

— Ir ką tokiais atvejais dera atsakyti?

— Kuo trumpiau. Tiesiog sakome:,Mes taip įpratę, madam.” Arba „sere”, jeigu vyras. Bet paprastai šitaip klausinėja moterys. Vyrai būna per daug susidomėję mūsų bliūzėmis ir vis spėlioja, ar nusirengsim. Žinot, ką man knieti toms kvaišoms atsakyti?

— Nagi? Jeigu jau negalite nusivilkti bliūzės iš po skafandro, tai bent išliekite širdį.

— Koks kalambūras!.. Norėčiau joms pasakyti:,Klausykite, madam, kuriam galui man jūsų sumautas pasaulis? Kam mums įsikandus laikytis paviršiaus ir laukti, kol nuo ko nors nusirisim arba kol nupūs vėjas.

Mes nenorime, kad mūsų plaučiai būtų pilni užteršto oro, o ant galvos pliauptų purvinas vanduo. Nereikia mums jūsų nelemtų mikrobų, jūsų susmirdusios žolės, to jūsų suknisto mėlyno dangaus ir baltų debesėlių.

Norėdami galime grožėtis Žeme mūsų pačių danguje, bet nenorim. Mūsų namai — Mėnulis, ir jis toks, kokį mes jį padarėm. Toks, kokį norėjome jį padaryti. Jis priklauso mums, ir mes kuriame čia savą ekologiją. Mes einame savo keliu, ir jūsų gailesčio mums nereikia. O jūs keliaukite į savo Žemę, ir tegu nuo jūsiškės svorio jėgos jūsų krūtys nutįsta iki kelių!” Štai ką aš norėčiau pasakyti!

— Na ir puiku! — pasakė Denisonas. Kai tik pajusit, kad visi šie žodžiai dilgina liežuvį, išsakykit juos man, ir jums palengvės.

— Ar galite įsivaizduoti? Kartas nuo karto koks nors grantas — pasiūlo užveisti Mėnulyje Žemės parką — tokį mažą kampelį su Žemės augalais, išaugintais iš sėklų arba sodinukų, ir gal net vienu kitu gyvūnėliu. Gimtųjų namų vaizdelis — taip jis paprastai vadinamas.

— Jeigu gerai suprantu, jūs prieš?

— Žinoma, prieš. Kieno gimtųjų namų? Mūsų gimtieji namai — Mėnulis. O jeigu grantas panūdo turėti gimtųjų namų vaizdelį, tai verčiau tegu keliauja atgal į savo namus. Grantai kartais būna bjauresni už žemekšlius.

— Turėsiu tai galvoje, — pasakė Denisonas.

— Jūsų tai neliečia… kol kas, — tarė Seleną.

Abu nutilo, ir Denisonas nusprendė, kad Seleną netrukus pasiūlys sugrįžti į miestą. Būtų, žinoma, neblogai, nes Denisoną jau spyrė tam tikros bėdos, bet, kita vertus, gulėti buvo taip neapsakomai gera. Įdomu, ar ilgam užtektų deguonies jo balione?

— Benai, — nutraukė jo mintis Seleną,— norėčiau paklausti jus vieno dalyko.

— Prašom. Jeigu jus domina mano asmeninis gyvenimas, tai aš neturiu paslapčių. Esu metro septyniasdešimt keturių centimetrų ūgio, Mėnulyje sveriu trylika kilogramų, kadaise buvau vedęs, o dabar išsiskyręs, turiu vieną dukterį, jau suaugusią ir ištekėjusią, studijavau universitete…

— Ne, Benai. Aš kalbu rimtai. Ar galiu paklausti kai ko apie jūsų darbą?

— Aišku galite, Seleną. Tik nežinau, ar sugebėsiu jums viską išaiškinti.

— Na… jūs žinote, kad Beronas ir aš…

— Žinau, — nutraukė ją Denisonas.

— Mudu pasišnekam. Ir jis man kai ką pasako. Iš jo sužinojau, kad, jūsų manymu, Elektroninis Siurblys gali susprogdinti visatą.

— Tą jos dalį, kurioje esame mes. Dėl jo mūsų galaktikos šaka gali pavirsti į kvazarą.

— Nejaugi? Jūs iš tiesų taip manote?

— Kai atvykau į Mėnulį —pasakė Denisonas, — dar abejojau. O dabar esu tikras. Esu tikras, kad taip atsitiks. — Ir kada, jūsų supratimu, taip atsitiks?

— Sunku tiksliai numatyti. Gal po kelių metų, o gal po kelių dešimtmečių.

Kurį laiką abu tylėjo, paskui Seleną sumurmėjo: — Beronas taip nemano.

— Žinau. Ir aš nė neketinu jį versti galvoti priešingai.

Netikėjimo frontaliniu puolimu nepramuši. Lamontas kaip tik ir padarė tokią klaidą.

— O kas toks Lamontas?

— Atleiskite, Seleną, užsimiršau, kad esu ne vienas.

— Ne, Benai. Prašau pasakyti. Man įdomu. Labai prašau. Denisonas pasivertė ant šono, veidu į ją.

— Gerai, — pasakė.— Aš paaiškinsiu. Lamontas — Žemės fizikas. Jis buvo ėmęsis žygių įspėti pasaulį apie Siurblio keliamą pavojų. Tačiau jam nepasisekė.

Žemiečiams Siurblys reikalingas; jiems reikalinga pigi energija. Taip reikalinga, kad jie net galvoti nenori galį jos netekti.

— Bet kaip galima naudoti energiją, kuri neša mirtį?

— Tereikia viso labo netikėti, jog ji neša mirtį.

Lengviausia išspręsti problemą ją paneigiant. Jūsų draugas daktaras Nevilis daro tą patį. Jis nemėgsta paviršiaus ir įtikinėja save, jog Saulės akumuliatoriai nepasiteisina, nors bet kuris nešališkas asmuo pasakys, jog Mėnuliui tai idealus energijos šaltinis. Tam, kad galima būtų visam laikui pasilikti gelmėje, reikia Siurblio, todėl jis ir nenori tikėti, jog šis pavojingas.

— Nemanau, kad Beronas nenorėtų tikėti tuo, ką galima įrodyti. Ar jūs iš tiesų galite tai įrodyti?

— Manyčiau, kad galiu. Stačiai neįtikėtina, Seleną.

Viską lemia tam tikri subtilūs kvarkų sąveikos faktoriai.

Ar suprantate, apie ką aš kalbu?

— Puikiausiai. Mes taip dažnai su Beronu aptarinėjame panašius dalykus, kad galite manimi pasikliauti.

— Taigi iš pradžių aš maniau, kad man reikės sinchrofazotrono pagalbos. Sinchrofazotrono, kurio skersmuo dvidešimt penkios mylios, kuris aprūpintas superlaidžiais magnetais ir gali produkuoti dvidešimties tūkstančių higaelektronvoltų energijas. Tačiau pasirodo, kad jūs turite čia įrengimą, kurį pavadinote pionotronu, ir kuris, tūpdamas nedideliame kambaryje, atlieka visas sinchrofazotrono funkcijas. Mėnulį galima pasveikinti padarius tokį nuostabų žingsnį į priekį.

— Dėkoju, — patenkinta tarė Seleną.— Mėnulio vardu, žinoma.

— Taigi mano tyrimai su pionotronu parodė, kad stipri branduolinė sąveika intensyvėja, ir intensyvėja būtent tokiu greičiu, kokį nurodo Lamontas, o ne visuotinai priimta teorija.

— Ar jūs pranešėte apie tai Beronui?

— Ne. Manau, kad jis vis tiek nepatikės. Sakys, kad rezultatai atsitiktiniai, kad aš padariau klaidą, kad ne visus faktorius paėmiau domėn, kad mano metodika neteisinga… O visa tai reikš tik tiek, kad jam reikia Elektroninio Siurblio ir kad jis nenori jo atsisakyti.

— Anot jūsų, išeities nėra?

— Kodėl, yra, tik ji ne tokiu tiesiu keliu prieinama, kaip kad siūlė Lamontas.

— O kokiu?

— Lamonto supratimu, reikia atsisakyti Siurblio, bet juk ne taip paprasta žengti atgal. Neįmanoma viščiuko vėl sugrūsti į kiaušinį, vyno paversti vynuogėmis, o berniuko sugrąžinti į motinos įsčias. Kai mažas vaikelis įsikimba į jūsų laikrodį, neverta prašyti, kad paleistų — verčiau pasiūlyti jam dar įdomesnį daikčiuką.