Isaac Asimov - Net patys dievai

— Ir dažnai šitaip būna?

— Nedažnai. Negirdėjau, kad per pastaruosius penkerius metus kas nors būtų žuvęs dėl oro trūkumo. — Paskui staiga šoko gintis — O pas jus Žemėje amžinai visokios stichinės nelaimės. Stiprus žemės drebėjimas arba cunamis gali nusinešti tūkstančius gyvybių.

— Daugiau įrodymų nereikia, — iškėlė rankas Denisonas. — Aš pasiduodu.

— Gerai, — pasakė ji. — Aš nė neketinau to karštai įrodinėti… Ar girdite?

Ji stabtelėjo klausydamasi.

Denisonas taipogi sukluso, bet nieko neišgirdo.

Paskui staiga apsižvalgė: — Kaip tylu! O kur visi žmonės dingo? Ar jums neatrodo, kad mes paklydome?

— Bet juk čia ne natūralus urvas su nežinia kur vedančiais išsišakojimais, kaip kad Žemėje. Esu jų mačiusi nuotraukose.

— Taip, dažniausiai tai vandens išgraužti kalkakmenio urvai. Mėnulyje tokių dalykų, žinoma, negali būti.

— Vadinasi, ir paklysti mes negalime, — nusišypsojo Seleną.— O tai, kad mes vieni — grynas prietaringumas.

— Kas? — netikėdamas perklausė Denisonas, iš nuostabos pakėlęs antakius.

— Nedarykite taip! — pasakė Seleną.— Kakta — vienos raukšlės. Dabar kas kita. Išlyginkite visai. Jūs dabar atrodote žymiai geriau negu ką tik čionai atvykęs.

Štai ką daro maža svorio jėga ir pratimai.

— Ir pastangos neatsilikti nuo jaunų nuogų damų, kurios turi stebėtinai daug laisvų dienų ir iš neturėjimo ką veikti vedžioja turistus po įžymiąsias Mėnulio vietas netgi laisvu nuo darbo metu.

— Štai ir vėl jūs žiūrite į mane kaip į gidę. Be to, aš ne nuoga. — Jeigu jau taip, tai nuogybė kur kas mažiau pavojinga negu intuityvizmas… Bet kaip ten su tuo prietaringumu?

— Gal, sakyčiau, ir ne iš prietaringumo, bet daugumas žmonių vengia šio koridoriaus.

— Bet kodėl?

— Tuojau parodysiu kodėl. Štai vėl… girdite? Ji stabtelėjo, ir Denisonas ištempė ausis.

— Jūs turite galvoje tą tylų caksėjimą? Cak cak…

Taip? Seleną nubėgo į priekį — iš lėto, plačiais šuoliais, kaip visi mėnuliečiai, kai jie niekur neskuba. Denisonas pasileido iš paskos, stengdamasis mėgdžioti jos judesius.

— Štai čia, čia!

Denisonas pasižiūrėjo ten, kur nekantriai pirštu bedė Seleną.

— Viešpatie! — pasakė jis. — Iš kur gi jis čia atsirado?

Tuo tarpu iš uolos paptelėjo tikrų tikriausio vandens lašas. Labai iš lėto lašai vienas po kito krito į uoloje įtaisytą keramikinį lovelį.

— Iš akmens. Mes juk, kaip žinote, turime Mėnulyje vandens. Daugiausia gauname iš gipso. Bet mums pakanka, juoba kad mokame taupyti.

— Tą tai aš pastebėjau! Nė karto nepavyko žmoniškai nusimaudyti.

— Bet aš juk mokiau jus, kaip daryti. Pirmiausia reikia apsipilti vandeniu. Paskui užsukti čiaupą ir apsipurkšti dezinfekavimo priemone. Išsitrinti… ak, Benai, negi aš dabar viską kartosiu! Be to, Mėnulyje nėra nė kur labai susitepti… Bet mes kalbėjome ne apie tai. Kai kur yra ir gryno vandens telkinių — paprastai ledo, glūdinčio netoli paviršiaus kokio nors kalno šešėlyje. Kai koridorius išrausiamas šalia tokio telkinio, ledas pradeda tirpti, ir vanduo laša. Šioje vietoje jis laša jau aštuoneri metai.

— Bet kuo čia dėti prietarai?

— Nesunku pastebėti, kad vanduo yra gyvenimo Mėnulyje pagrindas. Mes jį geriame, juo prausiamės, jame auginame maistą, gauname iš jo deguonį, naudojamės juo visur ir visada. Suprantama, kad gamtinis vanduo kelia mums didžiausią pagarbą. Kai tik šis telkinys buvo aptiktas, tunelių kasimo darbai šia kryptimi nutrūko. Net sienos buvo paliktos neužbaigtos.

— Iš tiesų panašu į prietaringumą.

— Gal greičiau į baimingą garbinimą. Visi manė, kad telkinys išseks po kelių mėnesių. Paprastai taip ir būna.

Bet kai ir po metų vanduo tebesisunkė, tai ėmė atrodyti, jog jis niekada neišseks. Taip jis ir vadinamas —„Amžinasis“. Matysite, žemėlapiuose ši vieta irgi taip pažymėta. Natūralu, kad žmonės ėmė teikti šiam reiškiniui ypatingos svarbos, o šaltinio išsekimą laikyti blogą lemiančiu ženklu.

Denisonas nusijuokė.

— Niekas iš tikrųjų tuo netiki, — karštai ėmė aiškinti Seleną.— Ir vis dėlto… Nors, suprantama, telkinys nėra amžinas ir turi kada nors išsekti. Tiesą sakant, dabar vanduo laša jau triskart lėčiau, negu iš pradžių, kitaip tariant, pamažu senka. Manau, kad žmonės nenori būti to paskutiniojo pikta lemiančio lašo liudininkais. Tik taip būtų galima logiškai paaiškinti, kodėl čia retai kas užsuka.

— Kaip matau, pati jūs tuo netikite.

— Tikėjimas čia neturi reikšmės. Suprantate, aš esu tikra, kad telkinys išseks ne staiga, o taip pamažu, kad niekam negalės užtraukti nelaimės. Vanduo lašės vis lėčiau ir lėčiau, ir joks žmogus nesugebės tiksliai pasakyti, kada jis baigėsi. Tad ko nerimauti?

— Sutinku.

— Tuo labiau kad man pakanka kitų rūpesčių,— nežymiai nukreipė kalbą Seleną,— kuriuos ir norėčiau aptarti su jumis, kol mes vieni.

Ji pasitiesė antklodę ir atsisėdo ant jos sukryžiavusi kojas.

— Tai štai kodėl jūs mane čionai atsivedėte! — pasakė Denisonas, atsigulęs priešais ir pasirėmęs alkūne.

— Na matote, — tarė jam Seleną,— jūs jau laisvai galite į mane žiūrėti. Pradedate prie manęs priprasti…

Juk iš tiesų ir Žemėje turėjo būti periodai, kai nuogas kūnas nesukeldavo sąmyšio.

— Tam tikrais laikotarpiais ir tam tikrose vietose, — sutiko Denisonas, — bet tik iki Krizės. Mano gyvenime…

— Na, o Mėnulyje vienintelis elgesio modelis — „daryk taip, kaip daro mėnuliečiai“.

— Ar pasakysite, kam, tiesą sakant, mane čionai atsivedėte? Ar tik neketinate suvedžioti?

— Malonu girdėti, bet tą aš kuo patogiausiai būčiau galėjusi ir namie padaryti. Mano tikslai kitokie.

Paviršiuje būtų buvę dar geriau, bet kol tą padarysi, tai visi jau žinos. O čia atėjome nepastebėti. Be to, ši vieta yra vienintelė visame mieste, kur gali būti ramus, kad niekas nesutrukdys.

Seleną nutilo, tartum nesiryždama kalbėti toliau.

— Taigi?

— Beronas pyksta. Atvirai kalbant, net labai. — Nė kiek nesistebiu. Aš įspėjau jus, kad taip bus, jeigu pasakysite, jog žinau apie jūsų intuityvizmą. Kodėl jums būtinai prireikė jam tai sakyti?

— Sunku ilgam ką nors nuslėpti nuo žmogaus, su kuriuo… Beje, šia prasme jo požiūris į mane jau pasikeitė.

— Labai dėl to apgailestauju.

— Be reikalo, jau ir taip viskas ėjo į pabaigą.

Ganėtinai ilgai tęsėsi. Man labiau — kur kas labiau rūpi tai, kad jis kategoriškai nenori pripažinti jūsų išvadų, kurias padarėte dirbdamas su pionotronu po stebėjimų paviršiuje.

— Ar aš jums nesakiau?

— Jis matė jūsų rezultatus.

— Tik akį užmetė ir suburbleno kažką po nosim.

— Kaip liūdna! Nejaugi žmogus tiki tik tuo, kuo nori tikėti?

— Kol įmanoma — tiki. O kartais ir ilgiau.

— O jūs?

— Jūs klausiate, ar aš irgi žmogus? Žinoma. Aš netikiu, kad esu jau senas. Tikiu esąs be galo patrauklus. Tikiu, kad jus tik todėl ir ieškote mano draugės — nepaisant to, kad tolydžio vis kreipiate kalbą prie fizikos.

— Ne! Man tie dalykai rimtai rūpi!

— Ką gi! Nevilis, be abejo, pareiškė jums, kad mano duomenys telpa eksperimento klaidos rėmuose ir užtat yra abejotini. Iš tikrųjų taip ir yra… Bet vis dėlto aš bemeiliju tikėti, kad jie patvirtina būtent tai, ko nuo pat pradžių tikėjausi.

— Tik todėl, kad norite tuo tikėti?

— Ne tik todėl. Sakykime, Siurblys nekelia jokio pavojaus, tik aš užsispyręs manau priešingai. Tuomet aš liksiu kvailys ir mano reputacija skaudžiai nukentės.