Isaac Asimov - Net patys dievai

.— O kuo tau norisi tikėti, Beronai?

— Man reikia tiesos.

— O ar tu kartais nebūsi iš anksto nusprendęs, kokia toji tiesa turėtų būti? Juk Elektroninio Siurblio Mėnulyje tau reikia tam, kad nebetektų daugiau susidurti su paviršiumi, ar ne? Todėl visa, kas gali pastoti kelią į šį tikslą, savaime nebesivadina tiesa? — Aš su tavim nesiginčysiu. Taip, man reikia Elektroninio Siurblio ir reikia kitko. Reikia abiejų derinio.

O ar tu tikrai ne…

— Ne!

— Bet pasakysi?

Seleną prilėkė prie jo pasišokčiodama į taktą piktai kaukšintiems sandalams.

— Nieko aš jam nesakysiu! — užriko. — Bet man reikia informacijos. Tu negali man jos duoti, o jis gali.

Jis bent jau daro eksperimentus, kurių tu nedarai. Man reikia pasikalbėti su juo ir sužinoti, ką būtent jis nori nustatyti. Jeigu man kliudysi, niekada negausi to, ko tau reikia. Ir gali nebijoti, kad jis mane aplenks. Jis pratęs prie Žemės mąstymo ir neišdrįs padaryti galutinės išvados. O aš išdrįsiu.

— Na gerai. Bet ir tu neužmiršk skirtumo tarp Žemės ir Mėnulio. Tavo pasaulis čia — kito tu neturi. O tas žmogėnas, tas Denisonas, tas tavo Benas, arba imigrantas, atvyko iš Žemės ir, jeigu panorės, visada galės sugrįžti. O tu niekada nenuvyksi į Žemę, niekada.

Tu visą gyvenimą liksi mėnulietė.

— Mėnulio mergelė,— nusišaipė Seleną.

— Ne mergele, — pasakė Nevilis. — Nors tau gali tekti ilgokai palaukti, kol aš tau vėl tą įrodysiu.

Seleną nė nemirktelėjo.

— O kai dėl to baisaus sprogimo, tai jeigu jau rizika, susijusi su pagrindinių visatos konstantų pakitimu, tokia didelė, tai kodėl paražmonės, techniškai taip toli mus pralenkę, nesustabdė Siurblio?

Nelaukdamas atsakymo, Nevilis išėjo.

Sukandusi dantis, Seleną įsispitrėjo į ką tik užsitrenkusias duris.

— Todėl, kad sąlygos čia ir ten nevienodos, mulki tu!

— iškošė ji, bet Nevilis jau buvo toli.

Seleną spyrė į pedalą, kuris nuleido lovą, ir griuvo ant jos dusdama iš įtūžio. Ar ji priartėjo prie to tikslo, kurio Beronas su savo grupe jau taip seniai siekia?

Nė iš tolo.

Energija! Visi trokšta energijos! Magiškas žodis!

Gausybės, ragas! Vienintelis raktas į visuotinį perteklių!

Ir vis dėlto energija dar ne viskas.

Gavus energiją, galima gauti ir tą kitką. Jeigu būtų surastas raktas energijai gauti, tas kitkas atsirastų savaime. Tikrai taip būtų, jeigu tik pavyktų apčiuopti tam tikrą momentą, kuris tą pačią akimirką pasidarytų aiškus. (Viešpatie mieliausias, ji taip užsikrėtė tuo amžinu Berono įtarumu, kad net mintyse sako „tas kitkas“!) Nė vienas žemietis to momento neįžvelgs, nes jam neateis į galvą jo ieškoti.

O Benas Denisonas suras tai, ko jai reikia, pats to nenujausdamas.

Tiktai… Jeigu visata pasmerkta, tai kam visa tai?

Denisonas stengėsi paslėpti sumišimą. Jis tolydžio graibstėsi už juosmens, norėdamas patraukti aukštyn nesamas kelnes. Vieninteliai jo drabužiai buvo sandalai ir siaurutėlės, net veržiančios trumpikės. Na ir, žinoma, antklodė rankoje.

Seleną, kuri buvo su panašia apranga, nusijuokė: — Klausykite, Benai, neskaitant šiokio tokio suglebimo, jūsu kūnas visai neblogai atrodo. Puikiausiai atitinka čionykštės mados reikalavimus. Tiesą sakant, jeigu trumpikės ankštos, galite jas nusimauti.

— Ne, — burbtelėjo Denisonas ir persimetė antklodę per petį taip, kad ji pridengtų pilvą, tačiau Seleną tuoj pat ją nutraukė.

— Atiduokite ją man! — paliepė ji. — Koks iš jūsų bus mėnulietis, jeigu neatsikratysite žemiško puritonizmo?

Juk jūs tikriausiai žinote, kad per didelis drovumas yra gašlumo sinonimas.

— Prie viso to reikia priprasti, Seleną.

— Pradžiai galėtumėte kartas nuo karto pažvelgti į mane, bet ne taip lyg bijotumėt nusideginti. Į kitas moteris, pastebėjau, žiūrite visai dalykiškai.

— Jeigu pasižiūrėsiu į jus…

— Parodysite savo suinteresuotumą ir pasijusite nepatogiai. Bet jeigu atkakliai žiūrėsite ir toliau, tai priprasite ir nieko nebepastebėsite. Nagi, aš stoviu vietoje, o jūs žiūrėkite. Nusirengsiu visai.

— Seleną,— sudejavo Denisonas. — Aplinkui žmonės, o jūs tiesiog tyčiojatės iš manęs! Maldauju, eime toliau: leiskite man apsiprasti.

— Gerai. Bet, tikiuosi, pastebėjote, jog praeiviai visai nekreipia į mus dėmesio.

— Į jus nekreipia. O į mane dar kaip! Jie ko gero niekada nėra matę tokios senos griuvenos.

— Ko gero, — linksmai atitarė Seleną.— Bet teks ir jiems apsiprasti.

Denisonas ėjo nusiminęs, jausdamas kiekvieną žilą plauką ant savo krūtinės ir kiekvieną padribusio pilvo pliumptelėjimą. Tik tada, kai koridorius susiaurėjo ir praeivių pasidarė mažiau, jam šiek tiek palengvėjo. Dabar jo akys smalsiai lakstė aplink, jau nebe taip kliūdamos už kūgiškų Sėlenos krūtų bei glotnių šlaunų, kaip kad anksčiau. Koridoriui, rodės, nebus galo.

— Kiek mes nuėjome? — paklausė jis.

— Pavargote? — nusivylė Seleną.— Reikėjo pasiimti elektrorolerį. Vis užmirštu, kad jūs atvykote iš Žemės.

— Labai dėl to džiaugiuosi. Ko daugiau imigrantui benorėti! O pavargti — nepavargau. Na, nebent mažumėlę. Man tik: šaltoka.

— Taip tik atrodo, Benai, — užtikrino Seleną.— Jūs paprasčiausiai žinote, kad tokiam pusnuogiam turėtų būti šalta. Išmeskite tai iš galvos.

— Lengva pasakyti, — atsiduso jis. — Bet žingsniuoju aš jau pusėtinai, tiesa?

— Puikiai. Netrukus jūs man jau šuoliuosite.

— Ir dalyvausiu slydimo nuo paviršiaus šlaitų varžybose. Nepamirškite, kad aš jau nebe jauniklis. Bet iš tiesų, kiek gi mes nuėjome?

— Maždaug porą mylių.

— Tai bent! O kiek mylių sudaro visi koridoriai?

— Ko gero nė nežinau. Gyvenamieji koridoriai užima tik nedidelę dalį. Be jų, yra dar šachtiniai, geologiniai, pramoniniai, mikologiniai… Visus sudėjus, tikrai susidarytų keli šimtai mylių.

— O žemėlapius ar turite?

— Žinoma, turime. Negi dirbsi aklai.

— Aš klausiu, ar kartais dabar neturite?

— Kad ne, nepasiėmiau. Šiame sektoriuje man plano nereikia. Pažįstu kiekvieną kampelį. Vaikystėje mėgdavau čia klaidžioti. Tai seni koridoriai. Daugumas naujų — o mes kasmet išrausiame po dvi tris mylias — yra šiaurėje. Tenai be žemėlapio nieku gyvu neičiau.

Nors greičiausiai ir jis nepadėtų.

— O kurlink mes traukiame?

— Aš žadėjau parodyti jums nuostabų dalyką — ne, ne save. Iš anksto spėlioti niekada neverta. O parodyti žadėjau patį nuostabiausią Mėnulio klodą, kuris neįeina į jokį turistinį maršrutą.

— Gal norite pasakyti, kad Mėnulyje esama deimantų?

— Ką ten deimantai!

Koridoriaus sienos čia jau nebuvo poliruotos — gryna pilkšva uoliena, apšviesta neryškios liuminescencinės šviesos. Buvo maloniai šilta, o ventiliatoriai dirbo taip puikiai, kad nebuvo justi jokio vėjelio. Negalėjai patikėti, jog tiesiai virš galvos, už kokių šešiasdešimties metrų, uolos tai įkaista, kol saulė brėžia danguje savo didingą dvisavaitinį puslankį, tai sustingsta į ledą, jai dingus už horizonto.

— Ar oras negali iš čia dingti? — paklausė Denisonas, staiga nemaloniai suvokęs, kad visai čia pat, virš jo galvos, prasideda begalinis beorės erdvės okeanas.

— Jokiu būdu. Šios sienos hermetiškos. Be to, čia įrengti apsauginiai mechanizmai. Jeigu oro spaudimas kurioje nors sekcijoje sumažėja bent dešimčia procentų, pasigirsta toks sirenos kauksmas ir tiek užsidega visokių signalų bei rodyklių, kad tokio vaizdo jūs gyvenime nesate matęs.