Isaac Asimov - Net patys dievai

— Taigi… — nutęsė Denisonas. Sėlenos lūpos suvirpėjo.

— Jaučiu, norėtumėte pasakyt?.: „Taigi štai kodėl jis su jumis susidėjo.“ — Ne, nieko panašaus, Seleną. Jus galima įsimylėti ir neturint jokių slaptų kėslų.

— Galbūt, bet sviestas košės negadina, o Beronui mano intuityvizmas negalėjo būti neparankus. Kodėl gi ne? Jis tik privertė mane po senovei dirbti gide. Pasak jo, aš esu brangus Mėnulio gamtinis turtas ir jis nenorįs, kad Žemė monopolizuotų mane, kaip kad monopolizavo sinchrofazotroną.

— Įdomu. Tačiau, kita vertus, kuo mažiau žmonių žino, kad jūs intuityvistė, tuo daugiau šansų pelnyti atradėjo šlovę.

— Dabar jūs kalbate visai kaip Beronas!

— Nejaugi? O ar jis kartais nepyksta, kai jūsų intuicija pasireiškia itin vaisingai?

Seleną gūžtelėjo pečiais.

— Beronas įtarus. Visi mes turime trūkumų.

— Argi protinga tuomet šitiek laiko būti su manimi vienudu?

— Nereikia įsižeisti, kad aš jį ginu! Jis visai jums nepavyduliauja. Juk jūs iš Žemės. Neslėpsiu, jis netgi skatina mūsų draugystę. Jo manymu, iš jūsų aš galėčiau pasimokyti.

— Na ir kaip, pasimokėte? — šaltai paklausė Denisonas.

— Taip. Bet man tai nėra svarbiausia, kaip Beronui.

— O kas jums svarbiausia?

— Jūs pats puikiai žinote, — atsakė Seleną.— Būtent tai, ką jūs ir norėtumėte išgirsti: man patinka būti su jumis. Antraip aš jau seniai būčiau išsiaiškinusi visus man rūpimus dalykus.

— Na gerai, Seleną. Vadinasi, mes draugai?

— Draugai.

— Gal tuomet galiu paklausti, ko jūs iš manęs pasimokėte?

— Trumpai neatsakysi. Kaip žinote, mes negalime statyti Siurblių kur panorėję, nes nemokame kontaktuoti su paravisata, o jie bet kada gali užmegzti su mumis ryšį. Matyt, jie daug protingesni arba techniškai pranašesni už mus…

— Kas nebūtinai yra vienas ir tas pats, — sumurmėjo Denisonas.

— Žinau. Todėl ir sakau „arba”. Bet gali būti, kad mes nei labai kvaili, nei atsilikę, tik mus kur kas lengviau aptikti. Jeigu para visatoje stipri branduolinė sąveika intensyvesnė, tai jų saulės, taipogi ir planetos, turėtų būti daug mažesnės. Todėl mums daug sudėtingiau nustatyti jų planetos buvimo vietą, negu jiems mūsų. — Gali būti ir kitaip, — tęsė ji. — Sakykime, kad jie orientuojasi į elektromagnetinį lauką. Planetos elektromagnetinis laukas visada daug didesnis už ją pačią, todėl lengviau jį aptikti. Tai reiškia, kad Žemę jie gali surasti, o Mėnulio negali, nes jis neturi elektromagnetinio lauko. Gal kaip tik dėl to mums nepavyko pasistatyti pumpavimo stoties. O jeigu jų mažos planetos neturi elektromagnetinių laukų, tai niekaip ir nesužinosime, kur jos yra.

— Įdomi mintis, — pasakė Denisonas.

— O dabar apsvarstykime tarp visatinį pasikeitimą dėsniais, silpninantį stiprią branduolinę sąveiką jų pasaulyje, vėsinantį jų saules ir stiprinantį tą pačią sąveiką pas mus, o tuo pačiu kaitinantį bei sprogdinantį mūsų saules. Kas iš to seka? Sakykime, jie gali gauti energiją vieni patys, be mūsų pagalbos, bet naudingumo koeficientas būtų labai mažas. Normaliomis sąlygomis šitoks būdas nesusilauktų pasisekimo. Todėl, norint apsirūpinti koncentruota energija, jiems reikia mūsų pagalbos — reikia, kad mes tiektume jiems volframą-186 ir priimtume iš jų plutonį-186. Bet įsivaizduokite, kad mūsų galaktikos šaka sprogsta ir pavirsta kvazarų. Tuomet energijos koncentracija buvusios Saulės sistemos rajone pasidaro nepalyginamai didesnė negu dabar ir išsilaiko tokia milijonus metų. O susidarius kvazarui, netgi esant pačiam mažiausiam naudingumo koeficientui, jie galės gauti energijos tiek kiek reikės. Tad mūsų žūtis neturi jiems jokios reikšmės. Ko gero, jiems netgi parankiau, kad mes susprogtume. Kol to neįvyko, mes galime liautis pumpavę dėl pačių įvairiausių priežasčių, ir jie liks bejėgiai. O po sprogimo jų rankos laisvos, ir niekas nebegali sukliudyti… Todėl žmonės, kurie sako: „Jeigu jau Siurblys toks pavojingas, tai kodėl tie išminčiai iš paravisatos jo nesustabdo?”, ničnieko apie tai neišmano.

— Tai Nevilio argumentas?

— Taip.

— Bet juk parasaulė vis labiau vės, ar ne?

— Na ir kas iš to? — nekantriai atkirto Seleną.— Kam jiems saulė, jeigu jie turi Siurblį?

— Aš pasakysiu jums tai, ko jūs tikrai nežinote, Seleną. Žemėje sklinda gandai, kad Lamontas gavęs iš paražmonių pranešimą, kuriame sakoma, jog Siurblys pavojingas, bet jie jo sustabdyti negalį. Niekas tais gandais, žinoma, netiki, bet gal tai tiesa? Tarkime, Lamontas iš tiesų gavo tokį pranešimą. Argi paražmonių tarpe negalėjo atsirasti vienas kitas iš humaniškumo nelinkįs bloga protingiems savo sąjungininkams, bet nerandąs mėgstančios praktiškus dalykus daugumos pritarimo?

— Galėjo būti ir taip, — linktelėjo galvą Seleną.— Visa tai aš žinojau, arba, tikriau sakant, nujaučiau dar prieš jums pasirodant. O paskui jūs pasakėte, kad tarp vieno ir begalybės nėra jokių prasminių skaičių. Prisimenate?

— Žinoma.

— Taigi stiprios branduolinės sąveikos skirtumas mūsų ir jų visatoje toks akivaizdus, kad visi tyrimai iki šiol buvo vykdomi tiktai šia kryptimi. Bet juk tai ne vienintelė sąveika, yra dar trys: elektromagnetinė, silpna branduolinė ir gravitacinė, kurių stiprumai santykiauja kaip 130:1:10–10:10-42. Tačiau jeigu jau jos keturios, tai kodėl ne be galo daug, tiktai tokių silpnų, kurios negali daryti įtakos mūsų visatai ir kurių neįmanoma nustatyti?

— Jeigu sąveika tokia silpna, kad neįmanoma nustatyti, tai ją galima laikyti praktiškai neegzistuojančia, — įsiterpė Denisonas.

— Mūsų visatoje — taip! Bet niekas nežino, kas egzistuoja ir kas ne paravisatose! Esant begalinei daugybei skirtingo intensyvumo sąveikų, skirtingų visatų gali būti be galo daug.

— Kontinuumo begalybė… Greičiau alef- vienas negu alef- nulis.

— O ką tai reiškia? — suraukė antakius Seleną.

— Nekreipkite dėmesio, kalbėkite toliau.

— Taigi, užuot bendravus su viena paravisata, kuri primetė mums save ir kuri mums gal visai netinka, kodėl begalinėje daugybėje visatų nepasiieškojus tokios, kuri geriausiai mums tiktų ir kurią lengviausia būtų surasti. Išsigalvokime visatą — juk ji, šiaip ar taip, turi egzistuoti — ir ieškokime jos.

Denisonas nusišypsojo.

— Seleną, ir aš kaip tik taip galvojau. Kad ir nėra įstatymo, kuris nustatytų, jog neklystu, vis dėlto vargu ar toks įstabus protas kaip mano būtų galėjęs prašauti pro šalį, jeigu toks įstabus protas kaip jūsų priėjo tokią pačią išvadą… Žinote ką?

— Nežinau.

— Aš jau pradedu mėgti jūsų mėnulietiškus skanėstus. Bent jau pradedu priprasti. Eime namo ir užkąskime, o paskui apsvarstysime tolesnių veiksmų planą… Ir dar žinote ką?

— Ką?

— Jeigu jau mes dirbsime kartu, norėčiau jus pabučiuoti — kaip eksperimentatorius intuityvistę.

Pasvarsčiusi Seleną pasakė: — Mums abiems, aš manau, tai jau nebebus pirmas bučinys gyvenime. Tai gal paprasčiau — kaip vyras moterį?

— Ką gi, galima ir taip. Bet ką man daryti, kad nepasirodyčiau nevėkšla? Kokios Mėnulyje bučiavimosi taisyklės?

— Pasikliaukite instinktu, — lyg niekur nieko atsakė Seleną. Atsargiai, susidėjęs rankas už nugaros, Denisonas pasilenkė prie Sėlenos. Po valandėlės jo rankos apsivijo Sėlenos pečius.

— O paskui aš pati jį pabučiavau, — susimąsčiusi pasakė Seleną.

— Šit kaip? — tūžmingai burbtelėjo Nevilis. — Taip smarkiai neverta buvo aukotis.