Isaac Asimov - Net patys dievai

— Na tuomet gal… — neryžtingai pradėjo Denisonas. — Seleną, o jūs pranešite man, kada vėl turėsite išeiginę dieną?

— Argi aš kada nepranešiau? Bet mes ir anksčiau susitiksime… Judu jau galite eiti. Prietaisus aš išjungsiu.

Beronas Nevilis mindžikavo vietoje — jeigu kambarys būtų buvęs erdvesnis, o svorio jėga didesnė, jis būtų siuvęs iš kampo į kampą, tačiau Mėnulio sąlygomis tik slysčiojo čia į kairę, čia į dešinę, niekur nenužengdamas.

— Tai tu tvirtini, kad prietaisai veikia? Iš tikrųjų, Seleną? Tu nesuklydai?

— Ne, nesuklydau! — atsakė Seleną.— Kartoju jau lygiai penktą kartą.

Tačiau Nevilis, rodos, negirdėjo jos.

— Vadinasi, Gotšteino pasirodymas nieko nepakeitė?

— šnibždėjo jis greitai. — Jis nemėgino nutraukti eksperimentų?

— Ne. Žinoma, ne.

— Ir neatrodė, kad ketintų pasinaudoti valdžia?…

— Klausyk, Beronai, kokia valdžia jis gali pasinaudoti? Atsiųsti čia Žemės policininkus? Be to… tu juk žinai, jie negali mūsų sustabdyti.

Nevilis staiga suakmenėjo.

— Jie nežino? Iki šiol nežino?

— Aišku, nežino. Benas užsižiūrėjo į žvaigždes, o paskui atvyko Gotšteinas. Taigi aš pamėginau sudaryti lauko nuotėkį. O tą kitką buvau gavusi anksčiau. Beno prietaisai…

— Kuo čia dėtas Benas? Juk tai buvo tavo idėja, ar ne? Seleną pakraipė galvą.

— Mano buvo abstraktus spėjimais. Benas viską įgyvendino. — Bet tu juk gali dabar visa tai tiksliai atkurti!

Nejaugi dėl to mums teks kreiptis į žemekšlį, sakyk?

— Manau, galėčiau atkurti tiek, kad mūsiškiai pajėgtų viską užbaigti.

— Tuomet puiku. Eime!

— Dar ne. Dievaži, Beronai, dar ne.

— O kodėl?

— Juk mums reikia ir energijos.

— Bet mes juk gavome ją!

— Ne visai. Nuotėkio vieta nestabili. Labai nestabili.

— Tatai galima sureguliuoti, pati sakei.

— Sakiau, kad man taip atrodo.

— Man to gana.

— Ir vis dėlto bus geriau, jeigu Benas padarys viską iki galo ir pasieks visišką stabilumą.

Stojo tyla. Liesas Nevilio veidas persikreipė, pasidarė priešiškas.

— Manai, kad aš to padaryti nesugebėsiu? Taip?

— Tu išlipsi su manim į paviršių tęsti eksperimentų?

— paklausė Seleną.

Vėl stojo tyla. Paskui Nevilis iškošė: — Tavo sarkazmas nedaro man įspūdžio. Ir aš nenorėčiau ilgai laukti.

— Argi aš galiu įsakinėti gamtos dėsniams? Bet manau, ilgai laukti neteks… O dabar, jums leidus, norėčiau numigti. Rytoj vedžioju turistus.

Nevilis dirstelėjo į savo miegamąją nišą, lyg būtų ketinęs kviesti ją pasilikti, tačiau taip nieko ir nepasakė.

Seleną, lyg nieko nebūtų pastebėjusi, linktelėjo jam galva ir išėjo.

— Atvirai kalbant, aš tikėjausi, kad mudu matysimės dažniau, — pasakė Gotšteinas, su šypsena žvelgdamas į lipnią, šleikščiai saldžią masę, kuri buvo patiekta desertui.

— Labai malonu, kad jūs taip domitės mano darbu, — atsakė Denisonas. — Jeigu pavyktų pašalinti nuotėkio vietos nestabilumą, tai mano atradimas — tai yra mano ir mis Lindstrem — ko gero, būtų gana reikšmingas.

— Jūs kalbate apdairiai kaip ir visi mokslininkai…

Nenoriu jūsų įžeisti siūlydamas mėnulietišką likerio pakaitalą — tai pasityčiojimas iš žemiškų gėrimų, ir aš pasižadėjau niekada jo negerti… Ar negalėtumėte kuo paprasčiau paaiškinti man jūsų atradimo svarbą? — Pamėginsiu, — atsargiai pasakė Denisonas. — Pradėkime nuo paravisatos. Stipri branduolinė sąveika tenai daug intensyvesnė negu mūsų visatoje, todėl sintezės reakcijai, palaikančiai žvaigždės degimą, para visatoje reikia palyginti nedaug protonų. Mūsų žvaigždėms ekvivalentinės materijos masės paravisatoje bematant susprogtų,— ten daug daugiau žvaigždžių negu pas mus, bet jos kur kas mažesnės. Dabar įsivaizduokime pasaulį, kuriame stipri branduolinė sąveika ne tokia intensyvi kaip kad mūsiškė. Jame net milžiniškas protonų skaičius taip menkai jungsis, kad žvaigždės gyvybei palaikyti reikės didžiulio kiekio vandenilio. Tokia antiparavisata, tai yra visata savo savybėmis priešinga para visatai, turės daug mažiau žvaigždžių negu mūsų, bet tos žvaigždės bus milžiniškos. Tiesą sakant, jeigu stiprią branduolinę sąveiką būtų galima iki tam tikro laipsnio susilpninti, tai turėtume visatą, sudarytą viso labo iš vienos žvaigždės, sukaupusios savyje visą tos visatos substancijos masę.

Tokia žvaigždė būtų nepaprastai tanki, bet reakcijos vyktų joje be galo lėtai, o spinduliuotų ne daugiau negu mūsų Saulė.

— Jeigu neklystu, — nutraukė jį Gotšteinas, — esama teorijos, jog būtent tokia buvusi mūsų pačių visata iki didžiojo sprogimo — vientisas didžiulis kūnas, turintis savyje visą visatos materiją.

— Teisingai, — sutiko Denisonas. — Kitaip tariant, mano pavaizduotoji antiparavisata yra ne kas kita kaip vadinamasis „kosminis kiaušinis” arba kosmoonas. Norint turėti vienpusį nuotėkį, mums reikia būtent tokio kosmoono. Paravisata su jos mažulytėmis žvaigždutėmis yra nelyginant tuščia erdvė. Gali be galo be krašto ją zonduoti ir vis tiek niekur neužtaikysi.

— Bet juk paražmonės mus susirado?

— Taip, galimas daiktas, jie orientavosi į magnetinius laukus. Tačiau yra pagrindo manyti, jog paravisatos planetos neturi magnetinio lauko arba jis labai silpnas, todėl mes negalime tuo pačiu būdu jų surasti. Na o zonduodami kosmooną, nesėkmių nepatirsime. Juk kosmoonas — jau pats savaime yra visa visata, tad kur tik dursime — visur atsimušime į substanciją.

— Įdomu, kaip gi jūs zonduojate? Patylėjęs Denisonas pasakė: — Čia tai jau man sunku paaiškinti. Jungiančioji stiprios branduolinės sąveikos grandis yra pionai.

Sąveikos intensyvumas priklauso nuo pionų masės, o tą masę tam tikromis specifinėmis sąlygomis galima pakeisti. Mėnulio fizikai sukūrė pionotroną — prietaisą, kuris leidžia sudaryti kaip tik tokias sąlygas. Sumažinus arba padidinus piono masę, jis iškart tampa kažkokios kitos visatos dalimi — įėjimu į tą visatą, pasienio punktu. Iki tam tikro laipsnio sumažinus piono masę, pionas pereis į kosmosą, o mums kaip tik to ir reikia.

— Ir galima siurbti substanciją iš… iš kosmoono? — paklausė Gotšteinas.

— Čia dar nieko sudėtingo. Atsiradus įėjimui, substancija pati pradeda skverbtis į mūsų visatą. Tuo metu ji paklūsta saviems dėsniams ir išlieka stabili.

Paskui palaipsniui į ją ima smelktis mūsų visatos dėsniai, stipri branduolinė sąveika joje suintensyvėja, įvyksta branduolinė sintezė ir atsipalaiduoja didžiulė energija.

— Bet jeigu ji supertanki, tai kodėl staiga neišsiplečia ir neišsisklaido kaip dūmas?

— Net ir tokiu atveju susidarytų energija. Tačiau čia didelės reikšmės turi magnetinis laukas, ir pirmenybę turėtų stipri branduolinė sąveika, kadangi mes kontroliuojame elektromagnetinį lauką. Smulkesniam paaiškinimui reikėtų labai daug laiko.

— Vadinasi, švytintis skritulys, kurį mačiau paviršiuje, yra būtent kosmoono substancija, kurioje prasideda branduolių sintezė?

— Taip, misteri Gotšteinai.

— Ir tą energiją galima panaudoti?

— Žinoma. Neribotą jos kiekį. Juk jūs stebėjote tik vieną mikrogramą mus pasiekusios kosmooninės substancijos. O teoriškai jos galima gauti tonas.

— Vadinasi, dabar mes galime atsisakyti siurblio?

— Ne, — papurtė galvą Denisonas. — Kosmoono energijos panaudojimas taip pat keičia abiejų visatų savybes. Vykstant gamtos dėsnių perėjimui iš vienos visatos į kitą, stipri branduolinė sąveika kosmoone palaipsniui intensyvėja, o pas mus silpsta. Kitaip sakant, branduolinės sintezės greitis kosmoone didėja, ir jis kaista. Galų gale…