Isaac Asimov - Net patys dievai

Здесь есть возможность читать онлайн «Isaac Asimov - Net patys dievai» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Город: Vilnius, Год выпуска: 1981, Издательство: Vaga, Жанр: Фантастика и фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Net patys dievai: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Net patys dievai»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Net patys dievai — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Net patys dievai», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

— Kaip kilniaširdiška dėl mūsų gaminti energijos perteklių!— nusišaipė Denisonas. — Tiktai kad ne dėl mūsų. Mat jeigu Elektroninis Siurblys susprogdins Saulę, tai jūs tuo laiku dar nė Marso orbitos nebūsite pasiekę, tad ir iš jūsų teliks dujų debesėlis.

— Galbūt, — pasakė Nevilis. — Bet mes gaminsime perteklių, todėl šito neatsitiks.

— Bet jūs negalite to padaryti! — susijaudinęs šūktelėjo Gotšteinas. — Jūs negalite palikti savo orbitos.

Juk jeigu jūs per daug nutolsite, tai kosmoonines stotys jau nebepajėgs neutralizuoti Elektroninių Siurblių! Aš teisingai sakau, Denisonai?

Denisonas gūžtelėjo pečiais.

— Kai jie priartės prie Saturno, gali prasidėti nemalonumai — jeigu aš čia gerai mintyse sumečiau.

Tačiau kol jie tenai atsidurs, mes lengvai suspėsime pastatyti kosmoonines stotis ir išvesti jas į buvusią Mėnulio orbitą. Tiesą sakant, mums nereikia Mėnulio.

Gali sau keliauti. Tik kad nekeliaus.

— Įdomu, kodėl jūs taip manote? — kreivai šyptelėjo Nevilis. — Mūsų neįmanoma sustabdyti. Žemiečiai negali primesti mums savo valios.

— Jūs pasiliksite todėl, kad nėra prasmės temptis su savimi viso Mėnulio. Norint tokiai masei suteikti bent kiek pastebimą pagreitį, reikia daugybės metų. Jūs šliaušite. Geriau pradėkite kosminių laivų statybą. Tai bus mylios ilgumo gigantai su nuosava ekologija ir kosmooniniais siurbliais. Aprūpinkite juos kosmooniniais varikliais, ir jūs darysite stebuklus. Netgi jeigu užtruksite dvidešimt metų juos statydami, greičiau negu po metų jie pasieks tašką, kuriame atsidurtų Mėnulis, išjudėjęs šiandien pat. Ir kursui pakeisti tokiems laivams tereikės tik nedidelės dalies to laiko, kurį sugaištų visas Mėnulis.

— O kaip su nekompensuotomis kosmooninėmis stotimis? Ką jos padarys visatai?

— Kosminiam laivui, net ir visam laivynui, reikės žymiai mažiau energijos, negu planetai, be to, ta energija išsiskirstys milžiniškuose visatos plotuose.

Prabėgs milijonai metų, kol atsiras bent kiek pastebimi pakitimai. Užtat jūs galėsite manevruoti. O Mėnulis judės taip lėtai, kad neverta jo nė judinti.

— O mes niekur ir neskubame, — niekinamai atšovė Nevilis. — Kad tik toliau nuo Žemės.

— Turėti Žemę šalia nėra jau taip blogai, — pasakė Denisonas. — Iš Žemės plūsta imigrantai. Abi planetas sieja kultūriniai ryšiai. Danguje jūs kasdien galite matyti planetą, kurioje gyvena du milijardai žmonių. Nejaugi norite viso to atsisakyti?

— Su didžiausiu džiaugsmu!

— Visi mėnuliečiai to nori? Ar tiktai jūs vienas? Jūs kažkoks keistas, Nevili. Bijote išlipti į paviršių. O kiti — nebijo. Gal ir be ypatingo noro, bet išlipa. Mėnulio gelmės — nėra vienintelė vieta, kurioje jie gali egzistuoti. Jiems tai nėra kalėjimas, kaip kad jums. Jūs sergate neuroze, kurios kiti mėnuliečiai neturi — bent jau tokio laipsnio. Atplėšę Mėnulį nuo Žemės, jūs paversite jį kalėjimu visiems. Ir visi įkalintieji jūsų planetoje — ne tiktai jūs pats, — ims bijoti paviršiaus, iš kur jau nebegalės pamatyti kito civilizuoto pasaulio. Bet gal jūs kaip tik to ir siekiate?

— Aš siekiu nepriklausomybės. Siekiu turėti laisvą pasaulį, kurio neveiktų jokios pašalinės įtakos.

— Tai statykitės laivus. Kiek tik jums reikia. Kai tik jūs duosite impulsą kosmoonui, jūsų greitis priartės prie šviesos greičio. Per vieno žmogaus gyvenimą galėsite ištirti visą mūsų galaktiką. Nejaugi nenorite keliauti su tokiu laivu?

— Ne, — pasakė Nevilis su pasišlykštėjimu.

— Nenorite ar negalite? Į bet kokią kelionę reikia boginti su savimi visą Mėnulį? Bet kodėl kiti turi daryti taip, kaip jums reikia?

— Todėl kad taip bus, ir baigta! — atkirto Nevilis.

Iškaitusiais skruostais, bet ramiu balsu Denisonas paklausė: — Kas davė jums teisę šitaip sakyti? Mėnulio mieste yra daug žmonių, kurie galbūt su jumis nesutinka.

— Jūsų tai neliečia.

— Net labai liečia. Aš imigrantas ir artimiausiu laiku ketinu priimti Mėnulio pilietybę. Ir aš nenoriu, kad mano likimą spręstų žmogus, kuris nepajėgia išlipti į paviršių ir kuris savo asmeninį kalėjimą nori paversti visų kalėjimu. Jeigu aš visam laikui palikau Žemę, tai tik todėl, kad persikelčiau į Mėnulį, už ketvirčio milijono mylių nuo savo gimtosios planetos. Nesutinku ir nesiruošiu sutikti, kad mane atplėštų nuo jos nežinia per kokį atstumą.

— Tai grįžkite į Žemę,— abejingai pasakė Nevilis. — Laiko dar yra.

— O kaip Mėnulio piliečiai? Kaip imigrantai?

— Viskas jau nuspręsta.

— Dar nenuspręsta… Seleną!

Tarpduryje pasirodė Seleną. Veidas rimtas, akyse iššūkis. Nevilis nuleido koją ir abiem padais įsispyrė į grindis.

— Ilgai laukei kitame kambaryje, Seleną?

— Aš atėjau anksčiau už tave, Beronai, — atsakė ši.

Nevilio akys lakstė nuo Sėlenos prie Denisono ir vėl atgal.

— Jūs… jūs abu… — pradėjo jis, rodydamas pirštu čia į vieną, čia į kitą.

— Nežinau, ką tu turi galvoje, sakydamas „jūs abu“, — nutraukė jį Seleną,— tačiau Benas jau seniai žinojo apie impulso perdavimą.

— Seleną čia niekuo dėta, — pasakė Denisonas. — Misteris Gotšteinas pastebėjo kažkokį lekiantį daiktą, kai niekas nė neįtarė, jog jis mato prietaisus. Aš supratau, kad Seleną ieško kažko, apie ką aš dar nebuvau pagalvojęs, ir bemat susiprotėjau, jog tai gali būti impulso perdavimas. O paskui…

— Na gerai, jus žinojote, — pasakė Nevilis. — Dabar tas nebesvarbu.

— Ne, svarbu! — sušuko Seleną.— Aš įsišnekėjau su Benu ir nusprendžiau, kad be reikalo tikėjau kiekvienu tavo žodžiu. Galbūt aš niekada negalėsiu nuvykti į Žemę. Galbūt net ir nenoriu to. Bet aš įsitikinau, kad man patinka matyti ją danguje, kai kyla noras pasižiūrėti. Man nereikia tuščio dangaus! Be to, aš kalbėjausi su kitais grupės nariais. Ne visi nori iškeliauti.

Daugumas mano, kad reikia statyti laivus tiems, kurie nori išvykti, o kas nenori — tegu pasilieka.

— Tu kalbėjaisi apie tai! — ėmė dusti Nevilis. — Kas tau leido…

— Aš pati, Beronai. Beje, dabar tai nebeturi reikšmės. Daugumas nubalsuos prieš tave.

— Ir viskas per šitą… — Nevilis atsistojo ir grėsmingai žengė Denisono link. — Prašyčiau nesinervinti, daktare Nevili, — įsikišo Gotšteinas. — Tegu jūs ir mėnulietis, bet su dviem vis tiek nesusidorosite.

— Su trimis, — pataisė Seleną.— Ir aš gimusi Mėnulyje. Visa tai padariau aš, Beronai, o ne jie.

— Klausykite, Nevili, — tarė Denisonas. — Žemei vienas ir tas pats, ar Mėnulis pasiliks savo orbitoje, ar ne. Žemiečiai gali pasistatyti kosmines jėgaines. Tačiau Mėnulio miesto gyventojams ne tas pats. Selenai ne tas pats. Ir man. Ir visiems kitiems. Niekas nekliudo jums veržtis į kosmosą, palikti Mėnulį ir pajusti laisvę. Daugių daugiausia per dvidešimt metų visi norintieji iškeliauti galės tą padaryti. Taipogi ir jūs, jeigu pajėgsite išsiskirti su savo belange. O tie, kurie norės pasilikti — pasiliks.

Pamažu Nevilis atsisėdo. Atrodė pralaimėjęs.

19

Sėlenos bute dabar visi langai buvo su Žemės panorama. — Daugumas nubalsavo prieš jį, Benai, — pasakė Seleną.— Didesnė pusė.

— Ir vis dėlto nemanau, kad jis atsisakytų savo planų. Jeigu statant stotis prasidės trintis, Mėnulio visuomenės opinija gali palinkti jo pusėn.

— Bet juk galima apsieiti be trinties.

— Žinoma, galima. Šiaip ar taip, istorijoje nebūna laimingų pabaigų. Tik po vienos krizės seka kita. Su viena iš jų mes ką tik sėkmingai susidorojome. Apie kitas galvosime tuomet, kai jos atsiras. Na, o kai bus pastatyti kosminiai laivai, įtampa gerokai atslūgs.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Net patys dievai»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Net patys dievai» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Отзывы о книге «Net patys dievai»

Обсуждение, отзывы о книге «Net patys dievai» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x