Isaac Asimov - Net patys dievai

— Galų gale, — pasigavo jo mintį Gotšteinas ir, sukryžiavęs rankas ant krūtinės bei prisimerkęs, užbaigė:—įvyksta didžiulis sprogimas.

— Kaip tik taip.

— Jūsų manymu, būtent šitaip atsitiko su mūsų visata prieš dešimt milijardų metų?

— Galbūt. Kosmogonijos specialistai vis dar laužo galvas, negalėdami nuspręsti, kodėl kosminis kiaušinis sprogo būtent tada, o ne kuriuo nors kitu metu. Kai kas spėjo buvus pulsuojančią visatą, kurioje kosminis kiaušinis sprogsta vos tik susidaręs. Tačiau pulsuojančios visatos hipotezė buvo atmesta ir dabar laikomasi nuomonės, kad kosminis kiaušinis egzistuoja tam tikrą laiką, o paskui dėl nežinomų priežasčių sprogsta.

— Ir tai galbūt įvyksta dėl to, kad jo energija pradeda naudotis kitos visatos?

— Galbūt. Tačiau nebūtinai čia turi dalyvauti protingos būtybės. Gali įvykti ir savaiminiai nuotėkiai.

— O kai įvyksta sprogimas, — paklausė Gotšteinas, — ar mes ir toliau galime siurbti energiją iš kosmooninės visatos?

— Nežinau, bet kol kas apie tai nėra ko galvoti. Kol mūsų stipri branduolinė sąveika, pereidama į kosmooninę visatą, pasieks kritinį tašką, prabėgs milijonai metų. Be to, egzistuoja ir kiti kosmoonai — begalė kosmoonų.

— Na o kaip su pakitimais mūsų visatoje?

— Stipri branduolinė sąveika silpnėja. Pamažu, labai pamažu mūsų Saulė vėsta.

— O ar mes pajėgsime kompensuoti jos šalimą kosmooninę energija?

— To nė nereikės, — karštai ėmė įrodinėti Denisonas. — Nuo pumpavimo iš kosmoono stipri branduolinė sąveika mūsų visatoje silpnės, o Elektroninis Siurblys ją didins. Jeigu energiją gausime tokiu dvejopu būdu, gamtos dėsniai keisis tik paravisatoje bei kosmoone, o pas mus liks tokie patys.

Šiuo atveju mes — kelias tarp dviejų galinių stočių.

Beje, dėl tų galinių stočių mums taipogi nėra ko nerimauti. Paražmonės, matyt, kažkaip prisitaikė prie vėstančios savo saulės, kuri ir šiaip niekada nebuvo karšta. Na o kosmooninėje visatoje, be abejo, jokios gyvybės būti negali. Tiesą sakant, sudarydami sąlygas įvykti didžiajam sprogimui, mes atversime kelią naujai visatai, kurioje ilgainiui gali atsirasti gyvybė.

Gotšteinas susimąstė. Apvalus jo veidas buvo ramus ir neįžvelgiamas. Kelissyk jis linktelėjo galva, tarytum pritardamas savo paties minčių tėkmei.

Pagaliau prabilo: — Žinote, Denisonai, manau, kad pasaulis turėtų suklusti! Dabar jau nebereikės įtikinėti vadovybės, kad Elektroninis Siurblys kelia grėsmę žmonijai.

— Taip, niekas nebebijos pripažinti Siurblio pavojingu, nes jau pats to įrodymas savaime siūlo optimalią išeitį,— pritarė Denisonas.

— Kada jūs galite paruošti straipsnį? Aš pažadu, kad jis bus atspausdintas nedelsiant.

— O ar jūs iš tikrųjų galite tai pažadėti? — Blogiausiu atveju išleisiu brošiūrą per savo žinybą.

— Pirmiausia norėčiau rasti būdą, kaip stabilizuoti nuotėkio vietą.

— Be abejo.

— O kol kas reikėtų susitarti su daktaru Lamontu dėl bendraautorystės, — pasakė Denisonas. — Jis galėtų apdoroti matematinę pusę, nes ji ne mano jėgoms. Be to, kryptį mano ieškojimams suteikė būtent jo teorija. Ir dar vienas dalykas, misteri Gotšteinai…

— Nagi?

— Manyčiau, kad čia turėtų dalyvauti ir Mėnulio fizikai. Pavyzdžiui, daktaras Beronas Nevilis galėtų būti trečiuoju bendraautoriumi.

— Bet kam? Juk tai tik nereikalingos komplikacijos!

— Be jų pionotrono aš nieko nebūčiau padaręs.

— Tokiais atvejais, man regis, pakanka straipsnyje apie tai užsiminti… Bet argi daktaras Beronas dirbo kartu su jumis?

— Tiesiogiai — ne.

— Tai kodėl norite įtraukti ir jį?

Denisonas nuleido akis ir, pamatęs ant trumpikių šapelį, rūpestingai jį nupurtė.

— Taip bus diplomatiškiau, — pasakė jis. — Juk kosmooninį Siurblį teks statyti Mėnulyje.

— O kodėl ne Žemėje?

— Pirmiausia tam reikia vakuumo. Juk tai vienpusis substancijos perdavimas, o ne dvipusis, kaip kad Elektroninio Siurblio atveju, todėl ir sąlygos kitokios.

Mėnulio paviršiuje mes turime neribotą kiekį natūralaus vakuumo, o Žemėje jo pagaminimas labai brangiai kainuotų.

— Bet juk vis dėlto galima pagaminti, ar ne?

— Antra, — tęsė. Denisonas, nuleidęs jo pastabą negirdomis, — jeigu du tokie galingi energijos šaltiniai, esantys priešingos pusėse nuo mūsų visatos, turės išėjimus pernelyg arti vienas kito, tai gali įvykti savotiškas trumpas sujungimas. Ketvirtis milijono mylių vakuumo, skiriančio Žemę su Elektroniniais Siurbliais nuo Mėnulio su kosmooniniais siurbliais — ideali, o, tikriau pasakius, būtina izoliacija. Na, o jeigu jau mums tek panaudoti Mėnulį, tai būtų neišmintinga ir netgi nesąžininga nesiskaityti su Mėnulio fizikų ambicijomis.

Mes privalome juos įtraukti.

Gotšteinas nusišypsojo: — Mis Linstrem taip patarė?

— Neabejoju, kad ji pritartų šiam pasiūlymui, tačiau jis toks akivaizdus, kad ir man pačiam atėjo į galvą. Gotšteinas atsistojo, visas išsitempė ir triskart šoktelėjo iš vietos, tik žemiečio akimis žvelgiant, — baisiai lėtai, be to, sulig kiekvienu šuoliuku vis sulenkdamas ir vėl ištiesdamas kelius. Galiausiai atsisėdo ir pasiteiravo: — Niekada nebandėte, daktare Denisonai? Denisonas papurtė galvą.

— Pratimas rekomenduojamas kraujotakai galūnėse pagyvinti. Kai tik pajuntu, kad nusėdėjau kojas, — tuoj pat jo imuosi. Netrukus trumpam vyksiu į Žemę, tad stengiuosi per daug nepriprasti prie Mėnulio svorio jėgos… Ar nepašnekėjus mums apie mis Lindstrem, daktare Denisonai?

— O apie ką būtent? — visiškai pasikeitusiu tonu paklausė Denisonas.

— Jinai gidė.

— Taip. Jūs tą jau anksčiau sakėte.

— Ir dar sakiau, kad ji keistoka asistentė fizikui.

— Aš juk fizikas mėgėjas, o ji, sakyčiau, — asistentė mėgėja.

Gotšteinas surimtėjo.

— Nevedžiokite manęs už nosies, daktare Denisonai.

Aš apsiėmiau surinkti apie ją duomenis. Be galo įdomi biografija, tik niekam, matyt, neateina į galvą su ja susipažinti. Aš įsitikinęs, kad ji — intuityvistė.

— Argi tokių mažai? — atsakė Denisonas. — Neabejoju, kad jūs ir pats savotiškas intuityvistas. Ir aš — taip pat.

— Čia esama šiokio tokio skirtumo. Jūs — gabus mokslininkas profesionalas, o aš gabus administratorius profesionalas. O mis Lindstrem — gidė, nors turi tokią tobulą intuiciją, jog gali padėti jums spręsti sudėtingiausias teorinės fizikos problemas.

— Ji neturi specialaus išsilavinimo, — padvejojęs atsakė Denisonas. — Jos intuityvizmas nepaprastai išsivystęs, tačiau beveik nekontroliuojamas sąmonės.

— Ar ji nėra kadaise propaguotosios genetinės inžinerijos produktas?

— Nežinau. Nenustebčiau, jeigu taip būtų.

— Jūs pasitikite ja?

— Kuria prasme? Ji man daug padėjo.

— Ar žinote, kad ji yra daktaro Berono Nevilio žmona?

— Žinau tiek, kad jų santykiai nėra legaliai apiforminti, — Mėnulyje nepriimta forminti santuokų. Tai tas pats Nevilis, kurį jūs norite padaryti trečiuoju savo straipsnio bendraautoriumi? — Taip.

— Grynas sutapimas?

— Ne. Nevilis domėjosi manimi ir, manau, prašė Sėlenos man padėti.

— Tai ji jums taip sakė?

— Sakė, kad jis manimi domisi. Nematau čia nieko ypatinga.

— O ar jūs niekada nepagalvojote, daktare Denisonai, kad ji padeda jums, vadovaudamasi savo ir Nevilio interesais?

— Argi jų interesai skiriasi nuo mūsų? Ji padėjo man be jokių išlygų.

Gotšteinas pakeitė pozą ir ėmė trūkčioti pečiais, tarytum ir vėl mankštindamas raumenis.