Isaac Asimov - Net patys dievai

— Daktaras Nevilis negali nežinoti, kad jo gyvenimo draugė—intuityvistė,— pasakė jis. — Nejaugi jis tuo nepasinaudotų? Bet kodėl tuomet ji dirba gide? Ar ne todėl, kad dėl kažkokių sumetimų norėtų nuslėpti savo sugebėjimus?

— Kiek man žinoma, Nevilis dažnai griebiasi panašių priemonių. Bet aš neturiu įpročio visur įžiūrėti beprasmiškus sąmokslus.

— Kažin kodėl jūs nusprendėte, kad jie beprasmiški?

— Kai aš, su savo kosmoplanu artėdamas prie paviršiaus, žiūrėjau į jus, — prieš pat atsirandant spindinčiai žvaigždutei virš pionotrono — tai jūsų šalia prietaisų nebuvo.

Denisonas mėgino prisiminti.

— Taip, nebuvo. Aš žiūrėjau į žvaigždes. Paviršiuje dažnai žiūriu į žvaigždes.

— O ką veikė mis Lindstrem?

— Nemačiau. Ji juk sakė, kad stiprino magnetinį lauką, kol susidarė nuotėkis.

— Ir ji dažnai dirba prie įrengimų be jūsų?

— Ne. Tačiau jos nekantravimą galima suprasti.

— O ar tuo metu neturėjo būti kokio nors išmetimo?

— Nesuprantu jūsų.

— Aš ir pats nelabai suprantu. Žemės šviesoje nelyginant žiežirba pralėkė per erdvę. Nežinau, kas ten buvo.

— Ir aš nežinau, — atsakė Denisonas.

— Bet tai negalėjo būti koks nors reiškinys, neišvengiamai, lydintis jūsų eksperimentus?

— Lyg ir ne.

— Tai ką gi veikė mis Lindstrem?

— Nežinau.

Stojo slegianti tyla. Paskui Gotšteinas pasakė: — Vadinasi, jūs dabar mėginsite stabilizuoti nuotėkio vietą ir pradėsite rašyti straipsnį. Aš savo ruožtu taipogi imsiuosi žygių, o kai nuvyksiu į Žemę, pasirūpinsiu straipsnio atspausdinimu ir pranešiu vyriausybei apie jūsų atradimus.

Denisonas suprato, kad pokalbis baigtas, ir atsistojo.

Nerūpestingai šypsodamas Gotšteinas pridūrė: — Ir pamąstykite apie daktarą Nevilį ir mis Lindstrem.

Šį kartą žvaigždė buvo dar apvalesnė, dar skaistesnė. Denisonas, pajuto jos karštį ant skafandro stiklo ir pasitraukė atatupstas. Jos švytėjime, be abejonės, buvo rentgeno spindulių, todėl, nors ir patikimas ekranavimas, nevertėjo palikti viso galingumo.

— Manau, kad čia tai, ko mums reikia, — sumurmėjo jis. — Nuotėkio taškas — stabilus.

— Be jokios abejonės, — patvirtino Seleną.

— Tuomet išjungiam ir grįžtam į miestą.

Jie judėjo iš lėto ir vangiai. Nežinia kodėl Denisonas jautėsi prislėgtas. Netikrumas, jaudinimasis — viskas liko praeityje. Dabar pralaimėjimo galima nebebijoti.

Atitinkamos Žemės instancijos informuotos, ir toliau viskas priklausys jau nebe nuo jo.

— Ko gero, galima pradėti straipsnį,— pasakė jis.

— Ko gero, — atsargiai pritarė Seleną.

— Jūs kalbėjotės su Beronu dar sykį?

— Taip.

— Jis neapsigalvojo?

— Ne. Jis nedalyvaus. Benai…

— Taip?

— Tikrai neverta jo įkalbinėti. Jis nenori dalyvauti jokiame projekte, jeigu su juo susijusi Žemė.

— Bet jūs paaiškinote jam padėtį?

— Smulkiai.

— Ir jis vis dėlto nenori.

— Sakė kalbėsiąs su Gotšteinu. Atstovas žadėjo priimti jį, kai tik sugrįš iš Žemės. Gal Gotšteinui pavyks jį perkalbėti? Nors nemanau.

Denisonas patraukė pečiais, nors, būnant su skafandru, šis gestas absoliučiai nieko nereiškė.

— Aš jo nesuprantu, — pasakė jis.

— O aš suprantu, — tyliai ištarė Seleną.

Denisonas nutylėjo. Įstūmė pionotroną, bei visą kitą aparatūrą į nišą uoloje ir paklausė: — Viskas?

— Taip.

Jie tylėdami įėjo į tambūrą P-4. Denisonas ėmė lėtai leistis kopėčiomis. Seleną čiūžtelėjo pro šalį, tik kada ne kada prisilaikydama skersinio. Denisonas jau irgi buvo taip išmokęs, bet šįkart neturėjo ūpo, tad lipo, statydamas koją ant kiekvieno skersinio — sakytum tyčia nenorėdamas taikytis prie Mėnulio sąlygų.

Nusirengimo kambaryje jie nusivilko skafandrus ir sudėjo į spinteles.

— Ar nepapietautumėte su manimi, Seleną? — paklausė Denisonas.

— Jūs toks nusiminęs. Kas atsitiko? — susirūpinusi paklausė ji.

— Greičiausiai įprastinė reakcija. Tai kaip dėl pietų?

— Mielai.

Sėlenos prašymu, jie pietavo jos namuose. Girdi, norinti su juo pasikalbėti, o kavinėje būsią nepatogu.

Kai Denisonas iš lėto vatulojo kažkokį tolimą jautienos su riešutų padažu giminaitį, Seleną neištvėrė: — Benai, jūs visą laiką tylite. Jau savaitė.

— Nieko panašaus, — suraukęs antakius atsakė Denisonas.

— Ir vis dėlto — taip! — su nerimu žvelgdama jam į akis pakartojo Seleną.— Nežinau, ko verta mano intuicija už fizikos ribų, bet jaučiu, kad jūs kažką nuo manęs slepiate.

Denisonas patraukė pečiais.

— Žemėje kilo subruzdimas. Prieš išvykdamas, Gotšteinas patampė už lyno storumo virvučių. Dabar Lamontas pasidarė įžymybė, o ir mane kviečia sugrįžti, kai tik straipsnis bus baigtas, — Sugrįžti į Žemę?

— Taip. Matyt, ir aš pakliuvau į didvyrių skaičių.

— Jūs to vertas.

— Visų nuopelnų pripažinimas, — susimąstęs ištarė Denisonas, — štai ką jie man siūlo. Vadinasi, bet kuris universitetas ir mokslinė įstaiga Žemėje pasiruošę suteikti man vietą.

— Argi jūs ne šito norėjote?

— To, man rodos, nori Lamontas. Nori ir su džiaugsmu priims. O aš nenoriu.

— Tai ko gi jūs norite?

— Pasilikti Mėnulyje.

— Kodėl?

— Todėl, kad būtent čia yra žmonijos smaigalys, ir aš noriu būti to smaigalio dalimi. Noriu dalyvauti statant kosmooninius siurblius, o jie bus statomi tiktai čia, Mėnulyje. Noriu dirbti parateorijos srityje su prietaisais, kuriuos gali sukurti jūsų vaizduotė, Seleną… Aš noriu būti su jumis. Bet ar jūs liksite su manimi?

— Aš domiuosi parateorija ne mažiau negu jūs.

— Bet argi Nevilis leis jums toliau dirbti su manimi?

— Ar Beronas leis? Jūs norite mane įžeisti, Benai? — griežtai paklausė ji.

— Ką jūs!

— O gal aš neteisingai supratau jūsų užuominą? Jūsų manymu, aš dirbau su jumis Berono paliepimu?

— Argi ne taip?

— Taip, jis man liepė. Bet aš dirbau su jumis visai ne dėl to. Pati šito norėjau. Jis, matyt, tiki galįs man įsakinėti, bet aš paklustu tik tuomet, kai tie įsakymai sutampa su mano pačios norais — kaip kad buvo jūsų atveju. Mane siutina tas |o įsitikinimas, kad aš esu jam pavaldi, ir jūsų įsitikinimas taipogi.

— Judu — vyras ir žmona.

— Taip, vyras ir žmona, bet kas iš to? Aš turiu tokią pat teisę nurodinėti jam, kaip ir jis man.

— Vadinasi, jūs galėsite ir toliau dirbti su manimi, Seleną?

— Žinoma, — atsakė ji šaltai. — Jeigu panorėsiu.

— Bet jūs norite?

— Kol kas — taip. Denisonas nusišypsojo.

— Dabar aš suprantu, ko krimtausi visą savaitę: o jeigu, manau sau, jūs imsite ir nepanorėsite arba negalėsite? Bijojau net pagalvoti, kad, pasibaigus eksperimentams, turėsime skirtis. Atleiskite, Seleną.

Jums jau turbūt įsipyko sentimentalus sukriošusio žemekšlio prieraišumas…

— Šiaip ar taip, jūsų intelekto sukriošusiu nepavadinsi, Benai. O prisirišti galima įvairiai. Man patinka su jumis bendrauti.

Abu nutilo. Trumpam apsiniaukęs, Denisonas netrukus vėl nusišypsojo, tik dabar jau mechaniškai.

— Pavydžiu savo intelektui, — tarė jis, paskui nusisuko į šalį, palingavo galva ir vėl atsigręžė į Seleną.

Ši žiūrėjo į jį įdėmiai, veik nerimastingai.

— Seleną,— pasakė jis, — nuotėkis tarp visatų neapsiriboja vien energija. Manau, jūs jau galvojote apie tai.