Isaac Asimov - Net patys dievai

Tyla užsitęsė, pasidarė nebepakenčiama. Pagaliau Seleną ištarė: — Ak šitai…

Juodu tebežiūrėjo vienas į kitą — Denisonas sutrikęs, Seleną tarsi jaustųsi kalta.

— Aš dar nevaikštau po Mėnulį savo kojomis, — pasakė Gotšteinas, — bet tai jau niekai, palyginus su tuo, kas darėsi, nuvykus į Žemę! Jūs, Denisonai, verčiau nė nesvajokite apie grįžimą. Jums išvis nieko neišeis.

— Aš nė neketinu grįžti, misteri Gotšteinai, — atsakė Denisonas.

— Tam tikra prasme — gaila. Jus ten sutiktų kaip imperatorių. Na, o Helemas…

— Norėčiau žvilgtelti į jo fizionomiją, bet vien dėl šito grįžti neverta.

— Laurų vainikas, žinoma, ant Lamonto galvos. Juk jis pačiame įvykių verpete.

— Nė kiek nepavydžiu. Jis to nusipelnė… Jūs manote, kad Nevilis tikrai atvyks?

— Be abejonės. Jis jau pusiaukelėje… Klausykite, — suokalbiškai sušnibždėjo Gotšteinas. — Kol jo dar nėra, gal norėtumėte šokolado plytelės?

— Ko?

— Šokolado plytelės, su migdolais. Bet tik vienos.

Mažai teturiu.

— Tikro šokolado? — pagaliau suvokęs nušvito Denisonas.

— Tikrų tikriausio.

— Žino… — jau buvo besižiojąs Denisonas, bet tuoj pat susiraukęs pridūrė: —Ne, misteri Gotšteinai.

— Nenorite?

— Nenoriu. Kol šokoladas tirps mano burnoje, aš pradėsiu ilgėtis Žemės. Visko, kas ten yra. O šito negaliu sau leisti… Net nerodykite man to šokolado. Kad nematyčiau ir neužuosčiau.

Gotšteinas sutriko.

— Jūsų teisybė,— pagaliau tarė ir pamėgino nukreipti kalbą.— Žemėje dedasi sensacingi dalykai. Suprantama, mes stengėmės prilaikyti griūvantį Helemo autoritetą.

Jis ir toliau užims svarbų postą, bet jo žodis jau nebeturės vertės.

— Pats jis su kitais taip nesiterliodavo, — atsainiai tarstelėjo Denisonas.

— Mes tai darėme ne dėl jo. Jeigu išsyk sutriuškinsi į tokias aukštumas iškilusį autoritetą, tai tuo pačiu kompromituosi patį mokslą. Mokslo garbė — kur kas svarbesnis dalykas nei Helemo likimas.

— Iš principo nesutinku, — ramiai paprieštaravo Denisonas. — Mokslas turi atvirai pripažinti savo klaidas. — Viskam savo laikas… o štai ir daktaras Nevilis.

Gotšteinas nutaisė atitinkamą miną, o Denisonas pasisukę su kėde į duris.

Beronas Nevilis įžengė sunkiai — visai ne kaip mėnulietis. Trumpai pasisveikinęs atsisėdo, užsikėlė koją ant kojos ir klausiamai pažvelgė į Gotšteiną. Iš visko buvo matyti, kad pirmas pokalbio nepradės.

— Džiaugiuosi jus matydamas, daktare Nevili, — pasakė Žemės atstovas. — Iš daktaro Denisono sužinojau, kad jūs nepanorote įrašyti savo pavardės po straipsniu apie kosmooninį siurblį, nors tai žada būti fundamentalus šios srities darbas.

— O kam man to reikia? — atkirto Nevilis. — Tai, kas vyksta Žemėje, manęs nedomina.

— Ar jūs žinote apie eksperimentus su kosmoonu ir apie jų reikšmę?

— Žinau viską. Ne prasčiau už jus abu.

— Tuomet pradėsiu be įžangų. Aš ką tik grįžau iš Žemės su tiksliais planais ateičiai. Mėnulio paviršiuje, skirtingose vietose, bus pastatytos trys stambios kosmooninio pumpavimo stotys, ir pastatytos taip, kad bent viena iš jų pastoviai būtų nakties tamsoje. O pusę laiko tamsoje bus net dvi stotys. Kol stotys bus gaubiamos tamsos, jos gamins energiją, paprasčiausiai išspinduliuodamos ją į erdvę. Pagrindinis šių stočių uždavinys — kompensuoti Elektrinio Siurblio pažeistą lauko intensyvumą.

— Artimiausiais metais, — įsiterpė Denisonas, — jų pajėgumas turės viršyti Elektroninio Siurblio pajėgumą, idant mūsų visatos sektoriuje būtų atkurta tokia padėtis, kokia buvo prieš pradedant pumpuoti.

Nevilis linktelėjo.

— O Mėnulio miestas galės naudotis šia energija? — paklausė jis.

— Jeigu reikės. Mūsų manymu, saulės akumuliatoriai pilnai aprūpina jus energija. Bet jeigu jums prireiks papildomo šaltinio…

— Labai malonu girdėti, — neslėpdamas pašaipos tarė Nevilis. — O kas statys kosmoonines stotis? Kas prižiūrės jų darbą?

— Tikimės, kad mėnuliečiai, — atsakė Gotšteinas.

— Mėnuliečiai, kurgi ne! — nukirto Nevilis. — Žemiečiai Mėnulyje nepaslankūs.

— Mes tai suprantame ir tikimės Mėnulio piliečių paramos, — pasakė Gotšteinas.

— O kas nuspręs, kiek energijos reikia gaminti, kiek panaudoti vietiniams tikslams ir kiek išspinduliuoti į erdvę? — Vyriausybė nuspręs. Tai abiejų planetų reikalas.

— Kaip matote, dirbs mėnuliečiai, o vadovaus žemiečiai.

— Ne, — ramiai paaiškino Gotšteinas. — Dirbs tie, kurie sugebės dirbti, ir vadovaus tie, kurie tą darbą išmanys.

— Vien žodžiai, — atkirto Nevilis. — O po jais tik viena: mes dirbame, o jūs sprendžiate… Ne, misteri Gotšteinai. Mes sakome — ne.

— Kitaip tariant, atsisakote statyti kosmoonines stotis?

— Stotis mes statysime. Bet jos bus mūsų. Ir mes nuspręsime, kiek energijos gaminti ir kaip ją panaudoti.

— Vargu ar verta. Jūs turėsite nuolatos komunikuoti su Žeme, nes kosmooninių stočių energija turi kompensuoti Elektroninio Siurblio energiją.

— Dėl to nesijaudinkite, bet mes turime kitokių planų. Galiu tuoj pat su jais supažindinti. Susiliečiant visatoms, neišsemiama pasidaro ne vien tik energija.

— Mes puikiai žinome, kad yra daugybė tvermės dėsnių,— nutraukė jį Denisonas.

— Tuo geriau! — pasakė Nevilis sužaibavęs akimis jo pusėn. — Tokiam pat dėsniui paklūsta linijinis momentas ir judesio kiekio momentas. Kol objektas reaguoja tiktai į lauką, kuriame jis yra, tai jo būseną galima apibūdinti kaip laisvą kritimą, išsaugant masę. Norint priversti jį judėti kuria nors kita kryptimi, reikia suteikti jam pagreitį, o norint tai padaryti, kažkuri jo dalis turi judėti atgal.

— Kaip kosminis laivas, — įsiterpė Denisonas, — kuris išmeta tam tikrą kiekį masės viena kryptimi ir tuomet su pagreičiu gali judėti priešinga.

— Neabejoju, kad jūs tai žinote, daktare Denisonai, — pasakė Nevilis. — Aš aiškinu misteriui Gotšteinui.

Didinant masės išmetimo greitį, išmetamos masės kiekį galima sumažinti iki minimumo, nes linijinis momentas lygus masei, padaugintai iš greičio. Nepaisant to, netgi esant didžiuliam greičiui, kažkiek masės vis tiek turi būti atmetama. Jeigu pagreitį reikia suteikti milžiniškai masei, tai ir atmesti reikės milžinišką masę. Pavyzdžiui, jeigu Mėnulį…

— Kaip tai Mėnulį?! — šūktelėjo Gotšteinas.

— Būtent Mėnulį,— kuo ramiausiai patvirtino Nevilis. — Jeigu Mėnulį reiktų išstumti iš orbitos ir išmesti už Saulės sistemos ribų, linijinio momento tvermės dėsnis, ko gero, būtų neįveikiama kliūtis.

Tačiau jeigu pavyktų pernešti impulsą į kitą visatą, Mėnuliui būtų galima suteikti bet kokį pagreitį, visai neprarandant masės. Taip Žemėje, sprendžiant iš paveikslėlio, kartą matyto jūsų knygelėje, jūs plaukiate plaustu prieš srovę, stumdamiesi kartimi.

— Bet kam? Aš noriu pasakyti, kam reikia Mėnuliui to pagreičio?

— Nejaugi neaišku? Kuriam galui mums ta varginanti Žemės kaimynystė? Mes turime energiją ir patogų pasaulį, kurį galėsime plėsti dar mažiausiai keletą šimtmečių. Tai kodėl mums nepasukus savais keliais? Ir mes tą padarysime. Aš atėjau jums pranešti, kad sukliudyti jūs mums nesukliudysite, tad patarčiau verčiau nesikišti. Mes perduosime impulsą į kosmooną ir išeisime iš orbitos. Kaip statyti kosmoonines stotis — žinome. Mes gaminsimės visą reikalingą energiją, o jos perteklius galės neutralizuoti pakitimus, kurie atsiranda veikiant jūsų jėgainėms.