Isaac Asimov - Net patys dievai

— Kažin. Tiesą sakant, man netgi visai patiko, — atsakė ji šypsodama. — Toks jaudinantis vaizdas!

Bijodamas pasirodyti negrabus, jis susidėjo rankas už nugaros — kad manęs nesutraiškytų, ko gero.

— Pasilik smulkmenas sau.

— Kodėl, bene tau tas svarbu? — staiga užsiplieskė ji. — Argi ne jūs esate misteris Platonikas?

— Norėtum, kad būtų kitaip? Dabar pat?

— Gali įsakymų nebevykdyti!

— O tau patarčiau juos vykdyti! Kada mes gausime iš tavęs tai, ko mums reikia?

— Kai tiktai man pavyks, — bespalviu balsu atsiliepė Seleną.

— O jis nesužinos?

— Jam rūpi tiktai energija.

— Ir pasaulio išgelbėjimas, — nusišaipė Nevilis. — Ir didvyrio aureolė. Ir sąskaitų suvedinėjimas. Ir bučiavimasis su tavimi.

— Jis to nė neslepia. O tu?

— O aš neslepiu savo nekantravimo, — suurzgė Nevilis. — Nežmoniško nekantravimo.

— Džiaugiuosi, kad diena baigėsi, — lėtai ištarė Denisonas, apžiūrinėdamas ištiestą dešinę ranką po skafandru. — Niekaip negaliu priprasti prie Mėnulio saulės. Ir nenoriu priprasti. Jai šviečiant net šis skafandras atrodo nelyginant mano paties oda.

— O kuo jums nepatinka saulė? — paklausė Seleną.

— Tik nesakykite, kad ji jums patinka, Seleną! — Ne, žinoma, ne. Aš jos nekenčiu. Bet, kita vertus, niekad jos ir nematau. O jūs juk žem… Jūs pratęs prie saulės.

— Tik ne prie tokios kaip čia. Mėnulio saulė šviečia juodame danguje ir savo spindesiu ne prislopina, bet visai užgožia žvaigždes. Jos spinduliai karšti, skaudūs ir pavojingi. Tai priešas, ir kol jis danguje, man vis atrodo, kad mums nepavyks sumažinti lauko intensyvumo.

— Gryni prietarai, Benai, — pasakė Seleną suirzusi. — Saulė čia niekuo dėta. Pagaliau mes juk stovėjome kraterio šešėlyje, kur buvo tamsu kaip naktį. Ir žvaigždės buvo matyti, ir visa kita.

— Ne visai, — paprieštaravo Denisonas. — Šiaurėje, Seleną, visą laiką driekėsi saulės nušviesta paviršiaus juosta. Iš paskutiniųjų stengiausi ta kryptimi nežiūrėti, bet negalėjau savęs įveikti. O kai tik pažvelgdavau, išsyk pajusdavau, kaip kieti ultravioletiniai spinduliai atsimuša į mano skafandro stiklą.

— Taip tik atrodė. Pirmiausia, koks gali būti ultravioletinis spinduliavimas atsispindinčioje šviesoje?

Antra, skafandras apsaugo nuo bet kokio spinduliavimo.

— Ne nuo šiluminio. Bent jau nepakankamai.

— Bet dabar juk naktis!

— Taip, — su pasitenkinimu pritarė Denisonas, — dabar man gerai.

Jis apsidairė, negalėdamas atsigėrėti. Žemė kabėjo įprastoje vietoje — platus pietvakarių pusėn išlinkęs pjautuvas. Tiesiai virš jo — Orionas medžiotojas, kyląs iš savo žėrinčio sosto. Horizontas skendėjo švelnioje Žemės šviesoje.

— Nuostabu! — šūktelėjo jis ir tuoj pat pasiteiravo — Ar pionotronas ką nors rodo, Seleną?

Seleną, kuri tuo laiku tylėdama žiūrėjo į dangų, žengė link prietaisų, jau ketvirta mėnulio para stovinčių kraterio šešėlyje.

— Dar ne, — atsakė ji. — Bet tai geras ženklas. Lauko intensyvumas tebėra šiek tiek didesnis kaip penkiasdešimt.

— Reikėtų, kad būtų mažesnis.

— Galima dar sumažinti, — sutiko Seleną.— Aš tikra, kad visi parametrai tinka.

— Magnetinis laukas taipogi?

— Dėl magnetinio lauko negarantuoju.

— Bet jeigu mes jį sustiprintume, atsirastų nestabilumas.

— Neturėtų atsirasti. Jaučiu, kad neturėtų. — Seleną, aš vertinu jūsų intuiciją labiau už viską pasaulyje, išskyrus faktus. Nestabilumas atsiranda. Mes juk jau mėginome.

— Žinau, Benai. Tačiau parametrai buvo trupučiuką kitokie. Intensyvumas išsilaiko ties penkiasdešimt dviejų riba stebėtinai ilgai. Ir jeigu mes stengsimės jį išlaikyti ne minutes, o valandas, tai turėsime sustiprinti magnetinį lauką dešimt kartų ne per sekundę, kaip anksčiau, bet per minutę… Pabandom?

— Dar palūkėkime.

Kurį laiką Seleną neryžtingai stovėjo vietoje, paskui pasitraukė nuo prietaisų į šalį.

— Benai, jūs vis dar ilgitės Žemės? — paklausė ji.

— Ne. Labai keista, bet ne. Maniau, kad neįmanoma nesiilgėti žydro dangaus, žalios žolės, sraunių upių — visų šių būdingiausių Žemės atributų. Bet aš jų nesiilgiu.

Netgi nesapnuoju.

— Kartais taip pasitaiko, — tarė Seleną.— Kai kurie grantai bent jau tikina nejaučią namų ilgesio. Žinoma, tokių mažuma, ir niekam dar nepavyko nustatyti, ką ši mažuma turi bendro. Šį reiškinį mėginta aiškinti įvairiai: pradedant visišku emociniu bukumu, nesugebėjimu apskritai ką nors jausti ir baigiant emocionalumo pertekliumi bei pasąmonės baime, kad nervų sistema gali neatlaikyti nostalgijos.

— Mano atvejis, regis, kur kas paprastesnis.

Paskutinieji dvidešimt metų Žemėje man nebuvo itin džiaugsmingi, o čia aš pagaliau dirbu darbą, kuriam esu gimęs. Be to, man padedate jūs… Dar daugiau — jūs su manimi draugaujate…

— Labai malonu, — rimtai pasakė Seleną,— kad pirmiausia paminėjote pagalbą, o paskui draugystę. Tik neatrodo, kad jums reikėtų pagalbos. Ar tik jūs neapsimetate, kad negalite be jos apsieiti, idant galėtumėte su manimi bendrauti?

Denisonas tyliai nusijuokė: — Nežinau, kuris atsakymas būtų jums labiau prie širdies.

— Pamėginkite sakyti teisybę.

— Bet kad aš ir pats jos nežinau. Ir viena, ir kita man vienodai brangu.

Jis pasisuko į pionotroną.

— Lauko intensyvumas vis dar toks pat, Seleną.

Stiklas, dengiantis Sėlenos veidą, švystelėjo Žemės šviesoje.

— Pasak Berono, — tarė ji, — nostalgijos nebuvimas rodo dvasios sveikatą. Nors žmogaus kūnas prisitaikęs prie Žemės paviršiaus ir yra priverstas derintis prie Mėnulio sąlygų, proto tas neliečia. Jo manymu, žmogaus smegenys visai kitoks, kokybiškai skirtingas ir, galima sakyti, ypatingas fenomenas. Jos neturėjo pakankamai laiko prisirišti prie Žemės, todėl sugeba paprasčiausiai priimti naujas sąlygas be jokio prisitaikymo. Anot jo, Mėnulio urvai, ko gero, smegenims labiausiai tinka, nes mūsų požeminis miestas — tai nelyginant didžiulės kaukolės skliautas.

— Ar jūs tuo tikite?

— Beronas moka taip nupasakoti, kad atrodo labai įtikėtina.

— Ne mažiau įtikėtina turėtų būti prielaida, kad Mėnulio urvai yra vadinamojo žmogaus troškimo sugrįžti į motinos įsčias išdava. Tiesą sakant, — pridūrė jis mąsliai, — turėdamas omenyje kontroliuojamą temperatūrą ir Slėgimą, taipogi maisto konsistenciją ir virškinamumą, puikiausiai galėčiau įrodyti, kad Mėnulio kolonija — atleiskite, Seleną,— Mėnulio miestas yra sąmoningai atkurta embriono gyvenamoji aplinka.

— Beronas nieku gyvu su tuo nesutiktų.

— Aš manau!

Ir Denisonas įsistebeilijo į Žemės pjautuvą su debesų sluoksniais palei kraštą. Stovėjo, akis įsmeigęs į vieną tašką, ir tylėjo — nepastebėjo net, kaip Seleną vėl sugrįžo prie pionotrono.

Atsižiūrėjęs į žvaigždėmis apsikaišiusią Žemę, jis nukreipė žvilgsnį į dantytą horizontą, virš kurio kartkartėmis, tarsi nedideliam meteoritui nukritus, iškildavo kamuolys dūmų.

Šį reiškinį jis buvo pastebėjęs dar praeitą Mėnulio naktį. Paklausta Seleną abejingai paaiškino:,Dėl Mėnulio libracijos Žemės padėtis danguje šiek tiek keičiasi, ir jos spinduliai, apšviečiantys nelygų gruntą, sukelia optines iliuzijas. Pavyzdžiui, jeigu šviesa, slysdama per nedidelį iškilimą, atsispindi nuo anapus esančios įdubos, tai toje vietoje tarsi pakyla mažas dulkių debesėlis. Tokie reiškiniai — dažnas dalykas, ir mes nekreipiame į juos dėmesio.”