Vladimiras Savčenka - Savęs atradimas

— Apolonas Matve… tai yra Matvejus Apolonovičius, — kimiu balsu pratarė Anisimovas ir atsikrenkštė.

— Matote, Matvejau Apolonovičiau, išėjo taip: eksperimento procese man teko pasinerti į baką su biologine informacine terpe. Deja, bakas buvo nestipriai pritvirtintas ir apvirto. Aš nukritau drauge su juo, trenkiausi galva į grindis, netekau sąmonės. Bijau, kad bakas krisdamas užkliudė ir mano laborantą — jis, kiek pamenu, paskutinę akimirką bandė sulaikyti… Aš atsipeikėjau po klijuote, ant grindų. Išgirdau, kad laboratorijoje kalbasi žmonės… — Krivošeinas kerinčiai nusišypsojo. — Sutikite, Matvejau Apolonovičiau, man būtų buvę labai nesmagu savo laboratorijoje pasirodyti pašaliniams tokia, švelniai tariant, šokiruojančia išvaizda — nuogam, sudaužyta galva. Be to, tas skystis… jis, žinote, limpa pikčiau nei muilo putos! Todėl aš patyliukais išlindau iš po ceratos, šmurkštelėjau, atleiskit, į dušą — apsiplauti, persirengti… Turiu prisipažinti, kad man ūžė galvoje, mintys painiojosi. Aš vargu ar benuvokiau, ką darąs.

Neprisimenu, kiek laiko isbuvciu duse, — pamenu tik, kad, man išėjus iš jo, laboratorijoje nieko nebebuvo. Ir aš patraukiau namo — išsigulėti… Štai bendrais bruožais ir viskas. Jei jūs pageidaujate, galiu pasiaiškinti raštiškai, ir baigsime visa tai.

— Taip, aišku… — Anisimovas pamažu ėmė rimti. — O kokius gi ten bandymus jūs darėte laboratorijoje?

— Matote… aš atlieku aukštųjų junginių biochemijos tyrinėjimus sistemologiniu aspektu, naudodamas polimorfinį antropologizmą, — ramiai pakėlė antakius Krivošeinas. — Arba aukštųjų sistemų sistemologijos tyrinėjimus biocheminiu aspektu, naudodamas antropologinį polimorfizmą. Kaip jums patinka.

— Aišku… O skeletas iš kur atsirado? — Matvejus Apolonovičius pašnairavo į dėžę, stovinčią ant stalo krašto. „Na, palauk!”

— Skeletas? Ale, taip, skeletas! — Krivošeinas nusišypsojo. — Matote, tą skeletą mes laikome laboratorijoje, taip sakant, kaip vaizdinę mokymo priemonę. Jis visada guli tame pat kampe, kur ir mane paguldė, kol buvau be sąmonės…

— O ką jūs į tai pasakysite? — Ir Matvejus Apolonovičius greitu judesiu nukėlė dėžę, po kuria buvo pakišta Krivošeino galvos lipdytinė kopija. Šviesiai pilki plastilinininiai giedravalkiai žiūrėjo tiesiai į lankytoją — lankytojo veidas viena akimirka papilkėjo ir subliuško. — Pažįstate?

Aspirantas Krivošeinas nuleido galvą. Tik dabar jis galutinai įsitikino tuo, ką seniai numanė ir su kuo iki paskutinės minutės nenorėjo susitaikyti: Valia eksperimento metu žuvo…

— Nesueina jums galas su galu, pilieti… nežinau, kas jūs ir kaip jus vadinti! — veltui stengdamasis užgniaužti džiūgavimą, Anisimovas atsilošė kėdėje. — Vakar jūs mane šitąjį… mistifikavote, bet šiandien nieko neišeis! Sit aši tuojau pat jums surengsiu akistatėlę su jūsų bendrininku Kravecu, ką jūs tuomet man pagiedosite?

Jis ištiesė ranką prie telefono, bet Krivošeinas sunkia plaštaka prispaudė ragelį.

— Nagi, ką jūs, leis… — karingai atmetė galvą Anisimovas ir užsikirto: priešais jį sėdėjo… jis pats. Plačiaskruostis veidas siauromis lūpomis ir smailiu smakru, plona nosis, raukšlės aplink burną ir po mažomis, pernelyg arti kita kitos sustatytomis akimis. Tik dabar Matvejus Apolonovičius atkreipė dėmesį į m lyną, kaip ir jo paties, pašnekovo kostiumą ir marškinius, ukrainietiškais raštais išsiuvinėta apykakle.

— Nekvailiokite, Anisimovai! Tai bus ne ta akistata — jūs pats atsidursite keblioje padėtyje, ir tiek. Ne daugiau kaip prieš dvidešimt minučių tardytojas Anisimovas paleido į laisvę tardomąjį Kravecą dėl įkalčių stokos.

— Tai, vadinasi… — Anisimovas pakerėtas žiūrėjo, kaip Krivošeino veidas suglebo ir pamažu ėmė atgauti ankstesnius bruožus; nuo skruostų slūgo kraujas. Jam užgniaužė kvapą. Daugelyje nemalonių įvykių teko dalyvauti Matvejui Apolonovičiui, dirbant milicijoje: ir jis šaudė, ir į jį šaudė, bet niekada jam nebuvo taip baisu, kaip dabar. — Vadinasi, jūs… tai jūs?

— Kaip tik: aš — tai aš, — Krivoaeinas pakilo, priėjo prie pat stalo; Anisimovas susigūžė nuo jo pikto žvilgsnio. — Klausykite, baikit jūs tą šurmulį! Visi gyvi, visi savo vietose — ko jums dar reikia? Jokiais lipdiniais, jokiais skeletais jūs neįrodysite, kad Krivošeinas mirė. Stai jis, Krivošeinas, stovi priešais jus! Nieko neįvyko, suprantate? Tiesiog toks darbas.

— Bet… kaipgi taip? — suvebleno Matvejus Apolonovičius. — Gal jūs vis dėlto paaiškinsite?

Krivošeinas apmaudžiai persikreipė į šoną.

— Ak, Matvejau Apolonovičiau, na, ką aš jums paaiškinsiu! Jūs visą sekimo techniką naudojote: televideofonus, daktiloskopiją, chemines analizes, išvaizdos atkūrimą Gerasimovo metodu — ir vis tiek… dargi tokios asmenybės, kaip Chilobokas, nevaliojote perprasti. Cia, kaip sakoma, viskas aišku. Nusikaltimo neįvyko, dėl to galite būti ramus.

— Bet juk… iš manęs pareikalaus ataskaitos. Man juk reikės atsiskaityti už bylą, garantuoti… Kaipgi dabar?

— Va čia tai dalykiška kalba. — Krivošeinas vėl atsisėdo ant kėdės. — Tuojau paaiškinsiu kaip. Įsiminkite, kodėl skeletas atitinka mano kūno sudėjimą. Sis skeletas — šeimos relikvija. Mano senelis iš motinos pusės Andrejus Stepanovičius Kotliaras, kitados žinomas biologas, prisakė prieš mirdamas nelaidoti jo, o išpreparuoti ir perduoti skeletą tiems palikuonims, kurie eis mokslo keliu. Seno mokslininko įgeidis, suprantate? Ir dar: dešinėje skeleto pusėje, jūs, tur būt, pastebėjote šonkaulių lūžius, kas, aiškus dalykas, kelia abejones… Tai va: senelis žuvo autokatastrofoje. Jis labai mėgo vaikyti motociklą neleistinu greičiu. Dabar aišku?

— Aišku, — guviai linktelėjo Anisimovas.

— Šitaip bus geriau. Aš tikiuosi, kad, nutraukus bylą, ta… šeimos relikvija bus grąžinta jos savininkui. Taip pat, kaip ir kiti „įkalčiai”, paimti iš laboratorijos. Ateis laikas, Matvejau Apolonovičiau, — Krivošeino balsas suskambo mįslingai, — ateis laikas, kai ši galva puikuosis ne ant jūsų stalo, o ant postamento… Na, man metas. Tikiuosi, aš jums viską paaiškinau. Būkit geras, grąžinkite man Kraveco dokumentus. Dėkoju jums. Taip, ir dar: viršila, kurį jūs maloniai pastatėte saugoti laboratoriją, prašosi pakeičiamas. Malonėkite atleisti jį, patys… Viso labo!

Krivošeinas įsikišo dokumentus į kišenę, pasuko prie durų. Bet pakeliui jam šovė į galvą mintis.

— Klausykite, Matvejau Apolonovičiau, — pasakė jis, grįžęs prie stalo, — neužsigaukite, susimildamas, ant manęs dėl to, ką aš jums pasiūlysiu. Ar nenorite pasidaryti protingesnis? Pradėsite mitriai suvokti, mąstysite plačiai ir giliai. Matysite ne tik įkalčius, o prasiskverbsite į daiktų ir reikšmių esmę, perprasite pačią žmogaus sielą! Į galvą jums ateis puikiausios idėjos — tokios, kad skruostai bals iš žavėjimosi jomis… Suprantate, gyvenimas sudėtingas, o toliau bus dar sudėtingesnis. Vienintelis būdas jame išlikti žmogumi, neprarasti žmogiškos vertės — viską suprasti. Kito kelio nėra… Ir tai įmanoma, Matvejau Apolonovičiau! Norite? Galiu padėti.

Anisimovo veidas truktelėjo iš nuoskaudos, ėmė plūsti kraujas.

— Tyčiojatės… — sunkiai ištarė jis. — Maža jums to, kad jūs… tai dar ir tyčiojatės. Keliaukite sau, pilieti!

Krivošeinas gūžtelėjo pečiais, pasuko į duris.

— Palaukite!

— Kas dar?

— Palaukite minutę, pilieti… Krivošeinai. Na tiek to: aš nesuprantu. Gal iš tikrųjų jūsų toks mokslas… Ir su jūsų versija aš sutinku — nieko man daugiau nelieka. Galite manyti apie mane, ką norite, jūsų reikalas… — Matvejus Apolonovičius niekaip negalėjo nuslopinti nuoskaudos. Krivošeinas raukėsi: kuriam galui jis tai sako? — Tačiau jei be versijų: juk žmogus žuvo! Kažkas juk kaltas?